Ligoninėse savanoriaujanti J.Ragauskaitė: „Pavasarį buvo mūšis, dabar – karas“

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-01-11 08:10
Kino ir televizijos prodiuserė, žurnalistė, Lietuvos šaulių sąjungai priklausanti Justina Ragauskaitė (35) jau kurį laiką savanoriauja Vilniaus klinikinės ligoninės padalinių Covid-19 skyriuose bei Santaros klinikos Covid-19 reanimacijoje. „Už raudonos zonos durų tvyro tragiškai baisus pasaulis“, – Žmonės.lt pasakoja dėl tautiečių neatsakingumo ir augančio mirštančiųjų skaičiaus apmaudo neslepianti Justina.

„Savanorystės sutartį pasirašiau ir instruktažą praėjau gruodžio 21 dieną. Kitą rytą žengiau pro iškaba „Raudona zona“ pažymėtas duris. Savanoriauju iki dabar. Kiek tai truks? Priklauso nuo to, ką ir kaip pastaruoju metu veikė mūsų šalies žmonės „normaliame“ pasaulyje. Deja, šiuo momentu savanorių pajėgų poreikis tik auga“, – tikina Justina Ragauskaitė.

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Justina, kas lėmė jūsų sprendimą savanoriauti?

Pusiau juokaudama atsakau, kad šitaip grąžinu skolą už savo, pavasarį sirgusios koronaviruso infekcija, slaugą bei gydymą Santaros klinikose. Iš tiesų, tą daryčiau, jeigu ir nebūčiau sirgusi. Ryžčiausi, ko gero, netgi mažiau dvejodama. Turint galvoje mano ligos eigą ir šiokių tokių komplikacijų anamnezę bei faktą, jog nebeturiu imuniteto, antrąkart užsikrėtusi potencialiai rizikuoju būti dar sunkesne paciente.

Beje, apie savanorystę kalbėti nelengva dar ir dėl to, kad paprasčiausiai nejauku. Gerų darbų nuoširdžiai nesinori eskaluoti ar jais girtis. Kita vertus, suprantu, kad savanorystės – kokia forma jos bebūtų – viešinimas yra reikšmingas, idėjiškai užkrečiantis ir paskatinantis.

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šventes taip pat praleidote ligoninėje?

Sakykim, ne „pilnu etatu“. Bet kokiu atveju – šventėmis šiais metais nė nekvepėjo. Nei eglute, nei aguonpieniu. Naujųjų išvakarėse budėjau vienoje pamainoje su Svaru (Gabrieliumi Liaudansku-Svaru -aut past.). Buvome susimąstę, tačiau optimistiški. Netrukus pripažinome, kad pamatinė būvio vertybė yra ramybė. Jos vienas kitam ir palinkėjome.

Tada jau buvau mačiusi visą reaktoriaus koridorių ir palatų realijas – nuo džiugių stebuklų iki juodų maišų. Paskutinį to budėjimo pusvalandį susidūriau su išskirtinai skaudžiu įvykiu, po kurio porai dienų visiškai užsidariau.

Niekada tiek nemąsčiau apie atstumus – labai sutrumpėjusius tarp gyvenimo ir mirties bei prailgėjusius tarp gulinčio patale ir jį mylinčio, už stiklinių priimamojo durų šaukiančio „sugrąžinkit man gyvą“.

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Raudonojoje zonoje pacientų kiekis nemažėja?

Raudonoje zonoje daug sergančiųjų. Šimtai. Buvo dienų, kai vos viena laisva lova likdavo iš, pavyzdžiui, trijų šimtų. O ir ta, žiūrėk, tuoj pat užpildoma. Turbūt neegzistuoja žiauresnis „ne“ už tą, kurį turi ištarti sekančiam atvežtam.

Daug įvairiausios būklės žmonių atvykimų. Daug išvykimų – ir džiaugsmingų išrašymų, ir liūdnų išlydėtuvių užpučiant žvakutę bei pakuojant daiktus. 

Aplink save matau galybę vilties, ištvermės ir pastangų, daug nuovargio irgi. Iš medikų, savanorių jaučiu jėgą –  psichologinę, fizinę.

Žinoma, visus mus aplanko ir bejėgiškumo jausmas. Kartais, kad nepalūžtume, pasitelkiame humorą... būna, verkiame. Tiesa, dažniau išėję į žalią zoną, nes sąlygos bei tempas raudonojoje reikalauja adekvataus, šalto proto, operatyvumo, greito orientavimosi, sprendimų ir nepalaužiamumo. Nėra kada kūkčioti.

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ką reiškia būti vienai pirmųjų Lietuvoje, susirgusių Covid-19, o dabar slaugyti sergančiuosius?

Tai prideda empatijos. Geriau ligą pažįstu iš vidaus. Žinau ne tik medicininių, bet ir su ja susijusių psichologinių detalių.

Šiandien galiu pasakyti tik tiek, jog apie save šnekėti gerokai lengviau negu apie kitus sergančiuosius. Dėl kitų man dabar neramiau nei dėl savęs. Jaučiu didžiulę atsakomybę.

Vertinant bendrą kontekstą, pavasarinės bangos net palyginti negaliu su rudenine. Tada buvo mūšis, dabar – karas.

Ko gero, pritaikyčiau patarlę „negirk dienos be vakaro“. Pavasarį nenudegėme taip, kad išmoktume pamoką ir išvengtume tragedijos, kokią turime šiuo metu.

Kažkokia atvirkštinė progresija – kuo viskas blogiau, tuo labiau prieš plauką einame. Ir, kas baisiausia – kuo viskas akivaizdžiau, tuo daugiau susipriešinimo, garsiau reiškiasi sąmokslo, propagandos ir buko absurdo skleidėjai.

Nepaisant viruso masto, neatsargumą lemia įprastas žmogiškas naivumas: jau kam kam, bet man taip nenutiks. O aš paskui raudančios moters su išsivysčiusia pneumonija palatoje klausiu, ko ji šitaip rauda. Ir pasipila „Dieve, kad būčiau žinojus...“, tada išgirsti kone tradicinę istoriją, kaip sūnus su marčia aplankyti atvažiavo. Na, šaukštai po pietų. Ir vis tiek klausimas, matyt, retorinis: kur tie mes, kokiais buvome aną sykį, pavasarį?

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pagelbėti psichologiškai palaužtiems pacientams?

Kalbėjimu. Su sąmoningais tikrai bendrauju, su pabudusiais iš komos – dar rūpestingiau, nes jie būna šoke. Kai kurių pacientų, deja, neprakalbinu. Iš tokių giliai įstrigo sumušta moteris, kuriai greta to dar ir koronavirusą diagnozavo, taigi automatiškai atvežė į Covid-19 skyrių...

Būna, jog pacientai savo iniciatyva be paliovos kalbina patys. Prisirišu prie sergančiųjų, pergyvenu dėl kiekvieno ir dėl to pradedu laukti savo pamainos, o kol budi kiti bendražygiai, teiraujuosi jų kaip sekasi vienam ar kitam asmeniui, mintinai net palatų numerius prisimenu. Dar nesu tikra, ar tas prieraišumas visada į gerą... bet kitaip nesigauna.

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kas jums pačiai šiuo metu sunkiausia?

Nuolat lydi negalios, bejėgiškumo pojūtis. Sunku kovoti su laiku. Tai yra karas. Ne, čia negriūva subombarduoti namai. Jie stovi. Tačiau ne į visus yra kam sugrįžti. Ir liūdniausia, kad tam tikra prasme kariaujame patys prieš save.

Akistatoje su grėsme nesusivaldėme ir patys sau paskelbėme nuosprendį. Liūdina, jog mūsų demokratijoje dažnai garsiau manifestuojamos laisvės ir teisės, bet ne pareigos ar pilietinės atsakomybės. Nemažai žmonių paklaikusiai visą gruodį taip norėjo pirkti, svečiuotis, patys būti aplankytais, dovanoti ir duoti, jog galutinis rezultatas daugiau atėmė nei davė.

Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Ragauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Apsupta tokios nūdienos, skausmo, dar sugebate įžvelgti šviesą? Bent retsykiais nusišypsote?

Labiausiai stebina medikų draugiškumas. Jie kažkodėl labai pasitiki mumis. Prasitaria, kad iki mums ateinant jautėsi palikti vienui vieni. Ir už tai atsilygina nuoširdžiu dėkingumu, šypsenomis. Aš ir šiaip visuomet labai gerbiau medikų profesiją, bet dabar kiekvienas jų žingsnis atrodo lyg herojiškas žygdarbis, o kokių nors reanimatologų – išvis pranoksta skrydį į kosmosą. Įtariu, bus net graudu skirtis. 

Dar vienas viso pasaulio lauktas ir pagaliau sulauktas gėris – vakcina. Vos prasidėjus medicinos personalo vakcinavimui, iškart buvo juntama, kaip kyla ūpo amplitudė. Kai kurie šeimų juk mėnesius nematę...  Aišku, kad niekad negali būti garantuotas šimtu procentų, bet pasitikiu mokslu ir vadovaujuosi sveiku protu. 

O reziumuojant, banalioji frazė – iš reaktoriaus mes visi išsinešime patirtį. Ši patirtis radikaliai keičia požiūrį. Ir su šiuo nauju požiūrio kampu bus žymiai paprasčiau gyventi bei įkainoti tik tuos dalykus, kurie išties turi vertę.

Būkite sveiki, kantrūs, taikūs ir išmintingi.

Naujausi straipsniai