Lietuvos teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė, praėjus parai po žinios apie režisieriaus Rimo Tumino mirtį, prisipažino vis dar negalinti patikėti, kad tai įvyko. „Rimas buvo didžiulis atradimas Lietuvos teatrui, o dabar – didelis praradimas visai šaliai“, – Žmonės.lt sakė ji.
Kovo 6-ąją Lietuva neteko maestro Rimo Tumino. Eidamas 73-uosius metus garsus teatro režisierius mirė Italijoje, po dešimtmetį trukusios kovos su plaučių vėžiu. Kūrėjas paliko didžiulę tuštumą ir kolegų, su kuriais dirbo, ir gerbėjų širdyse.
„Skausmas ir liūdesys. Po jo mirties liko skylė širdyje. Šiandien, kai pažiūrėjau į dangų, tyliai ištariau ačiū Rimui. Už tai, kad jis buvo, už tai, kad jis buvo būtent toks, koks buvo“, – portalui Žmonės.lt jautriai kalbėjo Eglė Gabrėnaitė.
Žinia apie režisieriaus mirtį Eglę išmušė iš vėžių: „Nors žinojau, kad jis serga, tačiau pats faktas man pakirto kojas. Kai sužinojau apie jo mirtį, patyriau šoką.“
Žmogus, kuris mylėjo
Aktorė prisiminė, kad sirgdamas sunkia liga R.Tuminas kiekvieną gyvenimo dieną vadino dovana.
„Mes kalbėjome apie jo sveikatą, bet aš niekada nemačiau jo sukiužusio. Prisimenu, kai jis man pasakė, kad medikai davė šešerius metus gyventi su plaučių vėžiu, o išgyveno gerokai daugiau. Nuo tada kiekvieną gyvenimo dieną, kurią gyveno, jis vadino dovana. Rimas turėjo daug bėdų su sveikata, bet vis pakeisdavo temą, sarkastiškai pasijuokdavo“, – pasakojo E.Gabrėnaitė.
Aktorė prisipažino, kad juodu siejo ypatingas ryšys. „Mane seneliai dar vaikystėje mokė, kad būčiau atsargi su draugystėmis. Teatre aš neturėjau daug draugų, nepuoselėjom santykių, bet su Rimu kažkas buvo daugiau. Bendrystė. Negaliu pasakyti, kad jis buvo mokytojas. Jis buvo žmogus, kuris mane mylėjo. Ir kurį aš, kaip režisierių, kolegą, mylėjau besąlygiškai“, – sakė aktorė.
Rožių puokštė
E.Gabrėnaitė režisierių prisimins kaip itin linksmą žmogų, kuris mokėjo skoningai pajuokauti, ypač mėgo juodą humorą.
„Vis svarsčiau, ar būti tokiu, kaip R.Tuminas – valia? Ne, aš sakyčiau, kad čia – jo duotybė. Net jo dukra Gabrielė (režisierė G.Tuminaitė – red. pats.) sakydavo, kad namie jis būdavo tylus, atrodydavo, kad tėčio nėra, o vos užlipus ant scenos, sužibėdavo jo akys.“
Pašnekovė atvira – ji dar nėra sutikusi kito tokio režisieriaus, kuris sugebėtų išmokyti, įkvėpti ir suteikti pasitikėjimo savimi bei drąsos.
„Prisimenu, kai baigiau vaidinti spektaklyje „Vyšnių sodas“, Rimas man, aktorei, atnešė puokštę rožių. Retas atvejis, kad režisierius neštų gėlių savo aktoriams, o jis tai padarė. Man tai buvo didžiulis akstinas eiti į priekį, nepasiduoti, dirbti.
Rimas buvo didžiulis atradimas Lietuvos teatrui, o dabar – didelis praradimas visai šaliai“, –pripažino E.Gabrėnaitė.
