Su Rimu Tuminu dėl šio interviu žurnalui „Legendos“ žurnalistė Daiva Kaikarytė tarėsi ilgokai – prieš trejus metus sunku buvo pagauti Vilniaus mažojo teatro įkūrėją, nuo 2007-ųjų dirbusį Valstybinio akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovu Maskvoje. Teko palaukti, kol aprims kūrybinė veikla, pasibaigs visi lauko darbai sodyboje ir teatro legenda ras laiko pasikalbėti apie savo viso gyvenimo darbus.
„Fizinis darbas man lyg poezija, – 2021 metų pradžioje interviu žurnalui „Legendos“ prisipažino režisierius. – Kai dirbi fiziškai – pulsuoji gyvenimu. Tave pasiekia impulsai iš dešinės, kairės, iš žemės, dangaus, iš istorijos, atminties. Viskas virpa. Tai yra grožis, harmonija. Ramybės nėra. Ir gal gerai. Ji ir taip bus – ramybė. „Ilsėkis ramybėje“ užrašys antkapyje, o kol gyveni – apie tai negalvoji“.
Atviras Rimo Tumino interviu – apie Vilniaus mažojo teatro gimimą, „mažą revoliuciją“ J.Vachtangovo teatre, kritiką dėl darbo Maskvoje, meilę pirmai ir antrai žmonai, dvi dukras, ilgą kaklą, kaklaskares ir... vėžį.
Į savo sodybą Rimas Tuminas grįžo izoliuotis iš Vokietijos, kur buvo dėl sveikatos problemų. Tačiau paklaustas, ar pavyko susidraugauti su vėžio diagnoze, prisipažino: „Su juo nesusidraugavau, bet nustojau bijoti, pernelyg ilgai jis su manimi kalbasi. Užtruko mūsų dialogas – septyneri metai. Daktarai man vis ką nors pašalina, ką nors priduria, pavalo, ką nors nupjauna