Garsiausiai tą dieną kalbama apie moterų emancipaciją ir tai be galo svarbi tema. Tačiau būkime sąžiningi: daugelis vyrų tiesiog perka gėlių, nes „reikia“ – mylimoji tikisi ir laukia, o pačios brangiausios nieku gyvu nesinori nuvilti.
Apskritai tikrasis tos dienos pavadinimas – Tarptautinė vyrų atsiprašymo diena. Už viską, ką padarėme ne taip. Už tai, ko nepadarėme, nors turėjome. Už tai, kad niekada iki galo nesuprasime moterų. Už tai, kad nesuprasime, kodėl būtinai turime jus suprasti. Už savo vyrišką prigimtį, kuri kartais susipainioja prioritetuose.
Dažniausiai Kovo 8-osios atsiprašymas būna nebylus ir net nesąmoningas. Vyrai retai sau įsivardija, kad teikdami gėles ne sveikina, bet atsiprašo. Nors dažnas, matydamas žiedų pradžiugintas akis, mintyse sau pažada iš tiesų būti geresniu vyru. O pasitaisyti juk žadame tada, kai jaučiamės nusikaltę.
Vyrai retai sau įsivardija, kad teikdami gėles ne sveikina, bet atsiprašo.
Todėl ir aš dabar, pagautas šventinės dvasios, noriu atsiprašyti. Be abejo, tipiškai vyriškai vėluodamas, nors, žinoma, ne dėl savo kaltės. Juk nusidėjau ne aš, bet aplinkybės – paprastai mano tekstai išeina ketvirtadieniais. Tačiau žinau, kad tai nevykęs pasiteisinimas.
Noriu prašyti atleidimo visų moterų, kurioms esu skolingas skambutį. Dėl įvairių priežasčių, kurias norėčiau čia paaiškinti.
Visų pirma, atsiprašau merginos iš paralelinės klasės, kuriai skambindavau kiekvieną ketvirtadienį visą pavasarį. Kiekvieną ketvirtadienį... Tuomet telefonai dar buvo laidiniai. Pameni, nors šnekėdavomės apie nieką, tai galėdavo tęstis, kol pareis tėvai... Bet tą vasarą nutiko daug dalykų, tarp jų – ir mano pirmasis. Kai rudenį vėl tave pamačiau mokyklos laiptinėje, kažkodėl dingo ryžtas skambinti. Bet, žinok, vėliau dažnai apie tave galvodavau. Net ir dabar kartais pagalvoju.
Mieloji Rudaake iš pirmo kurso, tu buvai nuostabi. Tos tavo garbanos ir užkrečiantis juokas... Bet man tiesiog atsibodo nuolatos klausytis ir bandyti susigaudyti tose painiose istorijose, kuri tavo draugė kurios vaikiną nuviliojo...
Kolege, su kuria skaipe susirašinėdavome apie seksą. Pradėjom darbinėmis temomis, bet vėliau jos kažkaip atsidūrė po marškinėliais ir palaidinėmis. Būdavo išties nuostabu matyti darbingai į monitorių įsmeigtą tavo žvilgsnį ir sykiu skaityti „garbanotus“ pokštus, kuriuos tuo pat metu man rašydavai. Deja, nepakviečiau tavęs į pasimatymą, nes buvau įklimpęs į gerokai rimtesnius santykius.
Mano Brangioji iš gerokai rimtesnių santykių, gaila, kad galiausiai mums nieko neišėjo. Gaila, kad po didžiojo mūsų kivirčo mano vyriškas išdidumas neleido tau paskambinti. Galbūt dabar rašyčiau esamuoju laiku...
Gražuole iš ano klubo, su kuria aną mėnesį ilgokai užtrukom taksi. Taksistas tik suko ir suko ratus po naktinį Senamiestį ir nieko neklausinėjo. Galbūt net nedirsčiojo per veidrodėlį – ne veltui vos įlipęs įdaviau jam stambią kupiūrą. Žadėjau, bet nepaskambinau dėl pačios banaliausios priežasties – tiesiog nepasiėmiau tavo telefono numerio. O po savaitės išvykau slidinėti.
Rašau ir suprantu, kokie skysti kai kurie mano pasiteisinimai, nors tam tikru laiku atrodė pakankami. Galvoju, kokia banali dažniausiai būna realybė ir kaip lengva neįvertinti to, kas galėjo būti svarbu...
Bet šiuokart noriu pasveikinti visas, kurioms nepaskambinau, ir tas, kurioms paskambinau. Iš tiesų juk pastarųjų buvo kur kas daugiau. Dažnu atveju paskambindavau joms todėl, kad nepaskambindavau kitoms. Dažniausiai šie skambučiai virsdavo akimirkomis, kurias norėčiau pakartoti čia ir dabar.
Mokyklos meile, Universiteto nuotyki, Biuro simpatija, Brangioji, su kuria kūrėm bendrą ateitį, Gražuole iš klubo ir visos kitos mano mielos damos – dėkoju ir kiekvienai teikiu po gėlę iš raidžių.
Be jūsų aš būčiau kitoks. Mažiau vyras. Todėl linkiu, kad netrukus jums paskambintų tas, kurio skambučio labiausiai laukiate. Net jei ir skambins tiesiog patylėti arba paklausti, ką nupirkti vakarienei.