Nusprendžiau pavadinti šį tekstą poetiškai. Bet jei būčiau norėjęs klausimo, pavadinimas skambėtų taip: kas paverčia moterį tikra moterimi?
Trumpiausias atsakymas – vyras. Žinau, ką pagalvojote. Bet iš tiesų viskas prasideda gerokai anksčiau už tą negrabią dviejų kūnų pažintį. Prieš tai liepsnoja pirmieji bučiniai, nedrąsūs prisilietimai „atstums ar prisiglaus?“, pirmieji pasivaikščiojimai kartu. Dar prieš tai – drovūs žvilgsniai „o gal ir jis į mane žiūri?“ ir akių nudelbimai „ne, manęs net nepastebi“.
Gerokai prieš tai – tėvas, senelis, broliai, draugai...
Jeigu būčiau psichologas, papasakočiau tai išsamiau ir pats labiau tuo tikėčiau. Bet esu tiesiog paprastas bičas, kurio moterų tyrinėjimai trunka 33 metus, o jų išvadas darausi gal tik pastaruosius keletą.
Niekas kitas – nei vyras, nei moteris, nei kačiukas, medis ar vibratorius – be tavęs pačios negali paversti tavęs tikra Moterimi.
Žinoma, vyrai formuoja moteris. Kaip ir moterys – vyrus. Bet niekas kitas – nei vyras, nei moteris, nei kačiukas, medis ar vibratorius – be tavęs pačios negali paversti tavęs tikra Moterimi. Tai yra kelias, kurį tu turi nueiti pati. Ir jis nebūtinai yra ilgas.
Vienos per jį kulniuoja su louboutinais, kitos – apsiavusios sportbačius, trečios – paprasčiausiai basos. Tokia ir yra visa esmė. Apsispręsti būti Moterimi, pasirinkti savo vertybes ir tiesiog eiti tuo keliu.
Gyvenime esu sutikęs labai skirtingai moteriškų moterų. Tačiau visos jos buvo tikros Moterys.
Žinoma, visiems ypač ryškiai įsimena tos, kurioms įžengus nuščiūva kambarys. Moterys, kurių kūno kalba vienu ypu kelia pasiutėlišką geidulį ir siunčia signalą „aš ne tavo nosiai“. Eisenos ir žvilgsnio derinys, kuris išlydo bet kurį vyrą. Neatsimeni, kaip ji buvo apsirengusi, bet galėtum duoti ranką nukirsti, kad tai buvo seksualu. Nepajėgi atgaminti, ką ji kalbėjo, bet esi garantuotas, kad elgeisi pagal jos valią. Ji valdo gyvenimą tarsi žirgą, apsižergusi gundančiai aptemptomis jojikės kelnėmis.
Tačiau nemažiau moteriškos ir tos empatiškos būtybės, kurias aš vadinu santykių moterimis. Tai gražuolės, kurios įprasmina save santykiuose su antrosiomis pusėmis. Turbūt visi atsimename savo klasiokę, kuri pirmoji ėmė rimtai draugauti su vaikinu. Kalbu ne apie vienadienes dramas, pasilaikymą už rankų ar lėtas dainas su ilgais bučiniais penktadienio „plotuose". Turiu omenyje tas merginas, kurių visus vaikinus pažinodavo jų tėvai, o savaitgalius jiedu leisdavo ne slaptuose pasimatymuose, bet vaikino šeimos kolektyviniame sode. Dauguma potraukį ilgalaikiams santykiams atranda gerokai vėliau, bet paprastai tai būna ramios, išmintingos moterys, su kuriomis norisi tiesiog pasikalbėti ir pačiam įsivelti į tobulus šeimyniškus santykius.
Drąsiai prasagstyta palaidinė ir dūminis makiažas – šiai merginai jau kurį laiką per 30, o ji vis dar šėlsta klubuose ir vaikšto į vienadienius pasimatymus. Nes gyvenimas yra bekraštis spalvingas nuotykis, kurį reikia gyventi švenčiant. Mėgstamas darbas motyvuoja, uždarbis leidžia gyventi sau, o kelionės po egzotiškus kraštus įkvepia vis naujiems savęs išbandymams. Ji gyvena taip ne todėl, kad nesugebėjo susirasti antros pusės. Ji gyvena taip, nes taip trokšta. Galbūt vieną dieną ši mergina sukurs šeimą ir susilauks vaikų, bet kol kas ji tiesiog nori gyventi šia diena ir iščiulpti iš gyvenimo visą jo saldžiarūgštumą. Ir šis noras paverčia ja Moterimi.
Kai kurios moterys būna moteriškos netgi savo mergaitiškumu. Jos šypsosi valiūkiška šypsena, krečia nekaltas išdaigas, susijaudina dėl kiekvienos smulkmenos ir mėgsta būti guodžiamos vyro glėbyje. Tokia moteris gali būti 185 cm ūgio, aukštesnė už saviškį per visą kaktą, bet visai nerėžia ausies, kai jis kreipiasi į ją: „mano maže“.
Jeigu būčiau mokslininkas, šį tipažų sąrašą išbaigčiau galutinai. Bet dabar tenoriu išdėstyti esmę.
Moteriškumas nėra gyvenimo, aplinkos ar vyro primestas vaidmuo. Moteriškos moterys renkasi pačios.
Pirmosios mano aprašytos herojės įvaizdis akimirksniu subyrėtų, jei tai tebūtų nenatūralus vaidmuo ir jai gatvėje nulūžtų aukštakulnio kulniukas. Antroji gali pasirodyti namisėda perekšle, kurią tuoj paliks mirtinai nusinuobodžiavęs sutuoktinis. Trečioji moteris neteks savo moteriškumo, jei staiga išsigąs tapusi senmerge, kuriai žūtbūt reikia gelbėtis nusivedus pirmą pasitaikiusį nevėkšlą prie altoriaus. Ketvirtoji apskritai svyruoja ant infantilumo ribos, jeigu jos elgsena bent per sprindį yra netikra.
Tačiau pirmoji Moteris tiesiog žengtų gatve basa ir praeiviams vyrams toliau varvėtų seilė. Santykių Moteris toliau išlieka žmonos idealu. Vakarėlių liūtė rytoj atsidurs ant žurnalų viršelių, nes jos spalvos nudažo visų gyvenimus. „Mažė“ tiesiog susirangys mylimojo glėbyje ir nusišypsos taip, kad tu įsigeisi čia pat nuplėšti jai drabužius.
Jos nevaidina ir tai traukia. Čia ir yra visa moteriškumo magija tokiems kaip aš. Todėl kai manęs paklausia, kokios moterys man patinka, tiesiog negaliu atsakyti. Patinka išdykėlės, namisėdos, patrakėlės, drovuolės, valdingos, kuklutės, jaunos, vyresnės, trokštančios kurti šeimą ir net nenorinčios kalbėti apie įsipareigojimus. Patinka tos, kurios žino, ko nori, ir taip gyvena. Kiekviena savuoju būdu. O taip, aš dievinu moteriškumą!