Kovo 6-ąją Lietuvą sukretė žinia apie garsaus šalies režisieriaus Rimo Tumino mirtį. Gražių žodžių teatralui negailėjo su juo dirbę aktoriai, draugai ir jo darbais žavėjęsi gerbėjai. R.Tumino gedi ir jį pažinojusi choreografė Anželika Cholina.
Šokio pedagogę, choreografę A.Choliną ir režisierių R.Tuminą siejo ilgametė pažintis, kurios šokio meistrė niekuomet nepamirš. Savo socialiniame tinkle ji pasidalijo jautriais R.Tuminui skirtai žodžiais ir prisiminė jų pažinties akimirkas. Įrašu ji sutiko pasidalinti su Žmonės.lt skaitytojais.
„RIMAS TUMINAS. NUBAUSTAS MEILĖS
Rašydama apie Tuminą suprantu, kad neįmanoma išsamiai apibendrinti visų 28-erių metų pažinties su Maestro. Pasakysiu tik, kad 1996 m. man nusišypsojo laimė ir Tuminas pakvietė mane į LNDT kurti šokio žanro spektaklius su aktoriais, o 2008 m. buvau pakviesta įsilieti į „trijų banginių“ —Tumino-Adomo-Fausto kompaniją, šalia kurių praleidau daugiau nei dešimt nuostabių metų, kurdama kartu su šiais scenos Meistrais visame pasaulyje.
„Maestro, kam aš jums?“ – vis klausdavau jo, nes jis pats puikiai sugebėdavo sugalvoti ir scenos judesį, ir šokį.
„Aš užduodu, o tu užbaigi… ” – atsakydavo.
Repeticijose manęs jam reikėjo dėl didesnių šokio, nebylių-choreografinių scenų, bet dažniau „šiaip sau“ – tiesiog pasitikrinti, ar jis tiesos kelyje.
Nes spektaklis visada prasideda „iš nieko“ – tu turi nuolat pagauti tą lengvą intuicijos dvelksmą, balansuojantį ant sąmonės ir pasąmonės ribos…
Jam reikalingi tikrai buvo tik Adomas ir Faustas, kurie buvo draugai, buvo arčiau – jie daugiau kalbėdavosi, dažniau susitikdavo patylėti…
Aš niekada nesistengiau priartėti prie Tumino. „Kalnas matosi geriau iš tolo…“ – sakydavau jam, kai jis juokdavosi, kad visą gyvenimą pas jį kabinete sedžiu per atstumą nuo jo. O man ir taip buvo gerai, nes teatre mes kūrėme ryšį su Dievu…
Taip kaip Tuminas mylėjo žmones ir statė apie jų likimus – nemokėjo statyti niekas. Paradoksas – gyvenime Režisierius buvo labai santūrus, nuo žodžių „santūrumas, susilaikymas“ prasidėdavo visų jo spektaklių eskizai, o rezultate įvykdavo stebuklas – kiekvienas jo spektaklis tapdavo ode Meilei. Todėl, kad Tuminui, kaip nepatyrusiam pakankamai meilės vaikui, buvo svarbus kiekvieno žmogaus skausmas.
„Aš esu nubaustas meile“ – sakydavo jis. Ir tai mus siejo, nes buvo man artima ir suprantama – žinojimas, kad niekas niekada tavęs nepagailės, užaugina plieno stuburą ir tu, kaip tas paliktas kūdikis, kurio niekas nepaima ant rankų, kuris verkia, gali rėkti ilgai, bet užtai paskui nutyla ir nebeverkia daugiau niekada…
Ir niekas čia nekaltas – anksčiau buvo tiesiog nepriimta rodyti meilę vaikui… Bet žmogus prasideda nuo vaikystės. Vaikui joje labai svarbu patirti meilę. Jeigu tu jos nepatiri, tu paskui jos ieškai visuose pakampiuose. Iš kiekvienos mažiausios meilės apraiškos sugebi sukurti visą istoriją. Tavo pasąmonė nuolat prašo tos meilės iš kitų – tu nekenti savęs už tai.
Kai kiti ją tau duoda, tu nemoki jos priimti – Vachtangovo teatro aktoriams sudainavus Tuminui lietuviškai „Dangus tau dovanojo aukštį…“ jo pirma reakcija į tai buvo: „Kam tu tai padarei? Aš vos nenualpau…“
Jis nemokėjo kalbėti apie jausmus gyvenime, bet iki katarsio sugebėjo kalbėti apie kitų jausmus ir likimus scenoje.
Jis bijojo svetimų ašarų, bet jo sukurti simboliai ir mizanscenos vertė ašaroti publiką. Savo atžvilgiu jis buvo asketas, tenkinosi mažu, o kitiems buvo maksimaliai dėmėsingas, kurdavo visiems scenoje šventę. Jis kūrė santykius ir iš jų dingdavo... Ir tik TEATRAS buvo ta vieta, kurioje romantikas ir idealistas Tuminas kurdavo savo realybę Sau, kurioje jis ir tyrinėjo Meilę, ir ją patirdavo.
Nubaustas Tuminas buvo ir visuotine meile, kuri virto ir į nemeilę – tautos Genijus išvejamas iš savo teatro, iš šalies, kai kultūros politikai vadovauja žmonės su emocinio proletariato kompleksu, kurie rūpinasi savo reikšme, priešingai nei Tuminas, kuris išnaudojo savo padėtį ir talentą tam, kad tarnautų žmonėms, o ne virš jų pakiltų…
Bet tiesa – pas Dievą, todėl nežiūrint į nieką, Maestro tapo laimingiausias kūrėjas, nes jis išėjo įminęs TIKROJO TEATRO PASLAPTĮ, kurią jis užčiuopė ir išvystė L.Tolstojaus „Kare ir Taikoje“. Šiame spektaklyje iki galo gimė ir išsigrynino jo braižas. Tuminas aiškiai suvokė tai, todėl, net ir baisiai sirgdamas, skubėjo ir kituose spektakliuose užfiksuoti, įtvirtinti šį atradimą sau ir ateities kartoms, kaip esminį kūrybos teatre principą.
Ir pabaigai… Išties milžinui Tuminui nereikia jokių mūsų užuojautų, ašarų ir atleidimų. Čia mums reikia, kad jis mums atleistų.
Neišmylėtas vaikas ilgėjosi meilės ir ieškojo jos čia, šiame neteisingame pasaulyje, mainais dovanojęs savąją Meilę, kuri su kaupu buvo išpildyta visame pasaulyje, sąvokoje TUMINO TEATRAS.
Jis išskrido į aukštumas išpildęs save, niekada iš tų aukštumų nenusileidęs.
AČIŪ už viską, didis Maestro. Už išplėstą pasaulį, už visas repeticijas-pamokas, už įmintą teatro paslaptį, kuria pasidalinote.
Lengvumo kvėpuojant, kurio jūs taip buvote pasiilgęs..
Nežemiškos Meilės jums ten, Tikroje Dieviškoje Šviesoje...“, – „Facebook“ paskyroje rašė A.Cholina.
Žmonės.lt primena, kad kad eidamas 73-uosius metus, garsus teatro režisierius Rimas Tuminas mirė kovo 6-ąją dieną. Menininkas mirė po dešimtmetį trukusios kovos su plaučių vėžiu. Pasak Maskvos Vachtangovo teatro, kuriame R.Tuminas dirbo meno vadovu iki 2022 metų kovo, direktoriaus Kirilo Kroko, režisierius mirė vienoje iš Italijos klinikų reanimacijos palatoje. Anot jo, neseniai R.Tuminas su žmona ir dukra darbo reikalais keliavo į Italiją, tačiau po skrydžio atsidūrė ligoninėje