Įprastai auka vadinamas tas, kuris nukentėjo nuo tam tikrų aplinkybių ar kitų žmonių veiksmų. Na, pavyzdžiui, žmogų partrenkė mašina – jis autoįvykio auka. Ir tai – objektyvus faktas. Tačiau labai dažnai gyvenime auka – tai ne objektyvūs faktai, o subjektyvūs išvedžiojimai. Tai – pasirinktas vaidmuo ir vidinė žmogaus būsena.
Būti auka – tai profesionalus žaidimas
O ar kada susimąstėte, kodėl tiek daug žmonių periodiškai arba nuolat atlieka aukos vaidmenį? Juk iš vienos pusės, nieko gero šiame vaidmenyje nėra. Auka kankinasi, bijo, žeminasi, įsižeidžia, stengiasi įtikti kitiems, paklūsta, skundžiasi, prisitaiko, kartais protestuoja, bet visada priklauso nuo aplinkybių arba kitų žmonių.
Auka nesąmoningai ir nevalingai pritraukia tuos, kuriuos vadina tironais ir kankintojais. Šalia aukos visada bus tas, kuris ją nuskriaus. Kaip ir šalia tirono visuomet atsiras auka. Auka nesąmoningai provokuoja kitus elgtis su ja taip, kad ji turėtų priežasčių jaustis nuskriausta. Jeigu neatsiras tokio žmogaus, auka padarys viską, kad pritrauktų problemas, nemalonumus ar ligas. Žinoma, visa tai vyksta nesąmoningai, sąmoningumo tame žaidime yra labai mažai.
Auka nesąmoningai ir nevalingai pritraukia tuos, kuriuos vadina tironais ir kankintojais.
Kokie gi pagrindiniai požymiai ir savybės, būdingos aukos vaidmeniui?
Patys ryškiausi ir lengvai pastebimi išorėje – tai: skundai ir problemų nagrinėjimas, kaltinimai ir pasiteisinimai, bejėgiškumas ir būsena „aš nieko negaliu“, nuleisti pečiai ir nelaimingas žvilgsnis, o taip pat – atsisakymas prisiimti atsakomybę (atsakingi visi, tik ne aš).
Štai taip, aukai būdingu stiliumi, kalba žmogus: „O ką daryti, kai ir tikslai yra, ir žingsnius žinai, bet… vis atidedi ir nedarai. Ir supranti, kad tavo gyvenimas tavęs nedžiugina, bet motyvacijos nėra, rankos nusvyra. Susikaupi, susirenki save ir vėl atidedi. Ir taip lyg uždarame rate sukiesi…“ Na taip, žmogus puikiai išmokęs skųstis, bet panašu, kad tai yra viskas, ką jis moka.
Aukai viskas blogai. Na, tiesiog, blogai. Auka – tai tas, su kuriuo gyvenimas nutinka, kurio veiksmai ar reakcijos yra tik pasekmė ir kuris visiškai neatsako už tai, kas vyksta. Iš kančios ir bejėgiškumo randasi ir pačios įvairiausios pasekmės: milijonai baimių, manipuliacijos gailesčiu, kartais – pyktis, nuoskaudos ir pasiryžimas apkaltinti visus, kurie prisidėjo prie jos kančių ir kurie niekuo nepadeda nelaimingajai aukai.
Lengvose situacijose auka gali būti aktyvi (ypač kaltinant ir kerštaujant), o sudėtingose situacijose dažniausiai nuleidžia rankas ir demonstruoja pasauliui savo bėjėgiškumą. Aukos arsenale – užslėpta arba atvira agresija, visa įvairovė manipuliacijos būdų ir žaidimų.
Žmogus aukos pozicijoje apsimeta silpnu, bet dažniausiai – tai melas. Būti auka – tai profesionalus žaidimas, kuriame žmogus atlieka įprastą nuskriausto nelaimėlio vaidmenį. „Aš kenčiu ir negaliu nieko padaryti dėl (jūsų, oro, valdžios, piktų aplinkos kėslų ir panašiai)“.
Žmogus aukos pozicijoje apsimeta silpnu, bet dažniausiai – tai melas. Būti auka – tai profesionalus žaidimas.
Taigi, iš vienos pusės būti aukos vaidmenyje – vieni minusai. Bet iš kitos pusės, būti auka – labai naudinga. Šios naudos dažniausiai žmogus nesuvokia, ji užsislėpusi gan giliai. Bet jeigu įdėmiai pažiūrėtumėm, būtinai ją aptiktumėm.
Pavyzdžiui, viena iš dažnai pasitaikančių naudos formų – gauti gailesčio porciją iš artimųjų arba blogiausiu atveju – bent jau iš savęs.
Po siekiu sulaukti gailesčio iš tikrųjų slepiasi noras gauti dėmesį, šilumą, rūpestį, atjautą ir supratimą. O visai trumpai – meilę. Aukos vaidmenyje įstrigę žmonės gailestį suvokia kaip meilę. Jiems gailestis – meilės ekvivalentas. Todėl, kai auka nori gauti meilę iš artimųjų, ji nesąmoningai siekia sukelti gailestį. Nes kitaip gauti meilės ji nemoka. O kai auka gaili savęs, ji tapatina tai su rūpinimusi savimi ir meile sau.
Dar viena dažnai sutinkama nauda – dėkingumas, pripažinimas, pojūtis, kad esi reikalingas, nepakeičiamas ar net šventas.
Pagrindinis neįsisąmonintas aukos vaidmenyje esančio žmogaus tikslas – kančia, nes tik per kančią jis moka gauti malonumą ir pasitenkinimą. Tačiau mažai kas pripažįsta tai net sau…
Aukos vaidmens priežastys
Su aukos vaidmeniu susipažįstama dar vaikystėje. Vaidmuo pasimatuojamas ikimokykliniame amžiuje ir įvairiausiais būdais repetuojamas vėliau. Pagrindine priežastimi psichologai įvardija autoritarinį auklėjimą. Aukos vaidmuo formuojasi, kai:
- vaiką muša arba skaudžiai nubaudžia,
- atstumia arba išduoda,
- žemina ir kritikuoja,
- arba atvirkščiai – per daug globoja ir gaili („vargšelis tu mano“). Su laiku vaikas įpranta prie „vargšelio ir nabagėlio“ vaidmens ir suaugęs siekia gauti meilę iš kitų žmonių, sukeldamas gailestį ir užuojautą.
Visais atvejais vaikas gauna per mažai meilės iš tėvų. Jeigu juo rūpinasi, tai tik tada, kai nusprendžia, kad reikia, ir taip, kaip galvoja, kad būtina. Ir vaikas stengiasi užsitarnauti meilę įvairiausiais būdais: paslaugumu, bejėgiškumu, nepakeičiamumu, gailesčiu, darbu, dešimtukais, negatyviu elgesiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Motinų nemylėtos dukros (I): 7 jų psichologinės žaizdos
Aukos psichologija
Įprasta aukos būsena – kančia. Žmogus nuolat arba periodiškai kankinasi ir visą laiką kažkuo nepatenkintas. Jam blogai. Bet iš šios būsenos jis ir „semia“ malonumą bei pasitenkinimą. Kitaip jis tiesiog nemoka pajausti malonumo ir džiaugsmo.
Pagrindinė aukos savybė – bejėgiškumas. Žmogus, įstrigęs aukos vaidmenyje, gyvena neviltyje. Jis nemato išėjimo iš nemalonios situacijos ir aukos pozicijos. Jis netiki, kad apskritai įmanoma iš jos išeiti. Aukos pasaulis – tai problemų pasaulis. Auka jaučiasi bejėgė. Ji neturi jėgų, neturi energijos, nuolat jaučiasi pavargus. Ji neturi jėgų kažką pakeisti ar suvaldyti situaciją.
Auka vengia atsakomybės, bet tuo pačiu linkusi užsimesti svetimą atsakomybę. Ji galvoja, kad nuo jos niekas nepriklauso, ji priklauso nuo kitų žmonių ir aplinkybių. Ja manipuoliuoja ir ją valdo, o ji neturi jokios įtakos. Dėl visų problemų visada kaltas kažkas kitas.
Auka atsakomybę už savo gyvenimą atiduoda kitiems, o atsakomybę už kitus tempia pati. Štai tokia painiava su atsakomybe.
Auka sako, kad tai kiti priverčia ją kentėti, kiti ją skriaudžia, jai nepadeda. Ir todėl ji pyksta ir įsižeidžia. Bet tuo pat metu kai kurios aukos nesąmoningai prisiima atsakomybę už kitus (vaikus, vyrą, mamą, kolegą). Tai reiškia, kad auka atsakomybę už savo gyvenimą atiduoda kitiems, o atsakomybę už kitus tempia pati. Štai tokia painiava su atsakomybe.
Pavyzdžiui, moteris gali jaustis atsakinga dėl tėvų sveikatos, bet nematyti atsakomybės už savo sveikatą. Ji gali jaustis atsakinga už sūnaus mokslus, bet neprisiimti atsakomybės už savo nesėkmes asmeniniame gyvenime („man nesiseka“, „toks jau mano likimas“, „gerų vyrų nėra“).
Kai kurios aukos geriau sirgs, nei pamėgins suprasti, kodėl ir dėl ko joms duota liga. Jos sirgs, bet jokiais būdais nepradės medituoti, naudoti sveikatinimo technikų, nekeis mitybos įpročių ar pagaliau – nepasimels.
Yra aukų, kurios geriau numirs, bet neatleis skriaudikui, kuris „sugadino joms gyvenimą“. Ir tuo pačiu jausis didvyrėmis ir net neįtars, kad jau senokai gyvena aukos vaidmenyje.
Priešingas aukos vaidmeniui yra autoriaus vaidmuo. Tai pasitikinčio savimi, vertinančio save, užsipildžiusio gyvybine jėga žmogaus būsena. Jis valdo save, savo jausmus, mąstymą ir veiksmus, jis daro įtaką iškylančioms situacijoms, jis kuria savo gyvenimą ir už jį atsako.
Publikuota: 108studija.lt
Straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, remdamasipsichologės M. Morozovos straipsniu bei informacija, pateikta svetainėje www.psychologos.ru.