Jie sugeba priversti sportuoti net tuos, kurie gyvenime to nedarė. Girdint susižavėjusių moterų atsiliepimus norisi įtarti, kad jos tuos vikingais pramintus brolius iš Ukrainos VIKTORĄ (33) ir ANTONĄ (31) GALAGUZUS tiesiog įsimylėjo. Bet jie tik juokiasi: vyro, kuris ant tavęs rėkia ir treniruotės metu prispaudžia veidą prie grindinio, įsimylėti nelabai įmanoma.
O štai veiklą, kuria jie uždega – šimtu procentų. „CrossFit“ treneriai broliai Galaguzai Vilniuje gyvena antri metai. Turi subūrę nemažą būrį klientų, kuriuos sunku tokiais vadinti – tai labiau bičiuliai, palaikantys net ir sunkiausiu metu.
Štai buvo momentas, kai greito pelno tikėjęsis „CrossFit“ klubo savininkas pasitraukė iš žaidimo palikęs visus gatvėje. Bet Viktoras su Antonu klientų nepaliko – jie toje gatvėje tikrąja to žodžio prasme ir treniravo saviškius. Dykai. Po kelių mėnesių visi išsprendė patalpų problemą ir šiandien turi širdžiai ir kūnui, tinkamą sporto klubą.
Broliai iš tiesų daro įspūdį nuo pat pirmos pažinties akimirkos – žvelgiant į juos aiškiai pajunti žodžio „galingas“ reikšmę, galingi jie ne tik fizine jėga, bet ir ramybe, kurią skleidžia. Ir iškalbingi! Palietus moterų ir vyrų santykių temą, Viktoras teigia nesutinkantis su mintimi, kad kiekvienas mūsų – puselė, kuriai taip reikia sutikti antrąją. Jokios mes ne puselės, sklandų ryšį kuria tik du pilnaverčiai vieniai. Atidaryti moteriai duris? Tai tik maloni smulkmena, broliams svarbu, kad moteris pati galėtų tas duris atsidaryti. Būti pasiruošus viskam – trumpa fraze galima nusakyti brolių gyvenimo ir treniravimo filosofiją.
Kuo jūs patraukiate žmones juk trenerių ir sporto rūšių šimtai?
Viktoras: Aš ilgą laiką dirbau vyresniuoju treneriu ir buvau tas, kuris atrinkdavo kolegas darbui. Trenerių daug, bet gerų mažai. Daugelis žmonių mano, kad būti treneriu paprasta, to galima išmokti kaip ir bet kurio kito darbo. Taip, bet svarbios ir kitos sudėtinės dalys – talentas bei nuoširdumas. Banaliai nuskambės, bet mums su broliu darbas pirmiausia – tai misija žmonėms suteikti sveikatos. Šis užtaisas – iš prigimties, tame nėra jokio mūsų nuopelno. Jei nekenti savo darbo – nieko nebus, net gatvę šluoti turi su šypsena.
Mudu su broliu keliolika metų bandėme įvairias sporto šakas – individualias ir komandines. Apsistojome ties „CrossFit“ – ši programa siūlo idealų judėjimo modelį. Ji sukurta 1990-ųjų pradžioje JAV kariuomenei, policijai, gaisrininkams, gelbėtojams.
O princesėms?
Viktoras: Princesėms – taip pat (juokiasi), nes princesių tokios pat rankos ir kojos kaip ir gelbėtojų. Jei nebūsi fiziškai universalus – žūsi. Nebūtinai mirsi, bet sulaukęs 50-ies metų sunkiai užlipsi į penktą aukštą. Pastarąja sporto šaka mudu su broliu užsiėmėme prieš dešimt metų, dalyvaudavome varžybose ir nemažai prisirinkome titulų. „CrossFit“ užsiimantis žmogus – tai tarsi universalus karys. Jis turi bėgti per sniegą, lietų, gultis ant žemės – bet kokiomis sąlygomis treniruotis.
Tai todėl jūs treniruotes rengiate ne tik sporto salėje, bet ir lauke bet kokiu oru?
Viktoras: Keletą mėnesių neturėjome patalpų, bet juk žemė – pats geriausias treniruoklis. Atidaręs „CrossFit“ klubą turi nusiteikti, kad dvejus metus tik dengsi investicijos sąnaudas, pajamų teks palaukti. Patalpų šeimininkas po pusmečio pradėjo reikalauti didesnio entuziazmo – išreikšto pinigais, žinoma. Jo nedomino statistika, kad mes per trumpą laiką pritraukėme 200 klientų – tai daug, mes net patys nustebome. Likome prie suskilusios geldos – kaip toje pasakoje.
Man netinka mintis, kad moterį reikia nešioti ant rankų, atidarinėti jai duris. Aš ne prieš, bet už tai, kad moteris turi gebėti pati duris atsidaryti, būti stipri, nepriklausoma. Jei ji prašosi ant rankų, reiškia tai silpnas žmogus, su tokiu man nepakeliui. Gėlės, nešiojimas ant rankų – tai malonūs, reikalingi dėmesio ženklai, bet ne svarbiausi.
Bet išėjome į stadioną. Buvome įgiję žmonių pasitikėjimą, juk ne patalpų šeimininkas juos treniravo, o mes, negalėjome visko palikti likimo valiai. Pasiūlėme treniruotis toliau nemokamai.
Nenorėjote dirbti kitame klube?
Antonas: Mes nieko neketinome prašyti, juolab, kad turėjome puikią alternatyvą Ukrainoje – mus kvietė atvykti ir dirbti, nes turime vardą. Bet negalėjome palikti žmonių. Geras treneris nuo blogo tuo ir skiriasi, kad geram žmogus rūpi ne tik treniruotės metu, jam svarbu ir kaip jis miega, kaip maitinasi, kaip atsistato po streso.
Jūsų deklaruojamų trijų valandų per savaitę fizinei formai palaikyti pakanka?
Viktoras: Mūsų treniruotėse žmonės dirba, o kai ilsisi, tai rankos iš nuovargio kabo, o ne naršo telefone (šypteli).
Kaip atremtumėte vieną populiariausių argumentų, kad sportui nėra laiko?
Viktoras: Niekas neturi laiko, todėl mūsų treniruotė trunka valandą, per kurią kūnas gauna maksimaliai apgalvotą krūvį. Tačiau kad ir koks būtum užimtas, vieną valandą per 48-ias – per dvi paras – gali rasti. Juk tai indėlis į tavo paties gyvenimą.
Jūs tokie stiprūs – gal reikėjo likti ginti...
Antonas: ... ginti ką? Mes nežinome, ką reikia ginti. Mes turime draugų Ukrainoje, Kryme, Rusijoje – kaip galiu šauti į brolį, kaimyną, draugą? Kariauti Donbase? Bet ten šimtai mano draugų, su kuriais varžiausi rungtynėse, viešėjau jų namuose. Sportas mus išmokė justi ne nacionalinę, o bendražmogišką brolybę. Sudėtinga, kai nesupranti, kas vyksta nuo 2014-ųjų.
Viktoras: Savo tėvynėje gyvenome iki stojo karinės, o su jomis – ir ekonominės problemos. Ne sportas tuomet žmonėms galvose, o išgyvenimo klausimas. Mudu su broliu nebeturėjome už ką gyventi, todėl pradėjome dairytis kitos šalies.
Tėvai liko gyventi Donecke, ten, kur jie yra – pakankamai saugu. Pasimatome Vilniuje, galėtume ir mes pas juos nuvykti, tačiau reikia užsakyti leidimus ir šiaip praeiti ilgą ir nemalonią procedūrą.
Kokia jūsų pirmoji akistata su karu?
Viktoras: 2014-aisiais Gruzijoje kopiau į aukščiausią Europoje Kazbeko kalną. Grįžus į Donecką einu gatve namo, ir mane sustabdo ginkluotas patrulis. Būtent tada pirmą kartą išvydau karingai nusiteikusius žmones. Tai buvo du 18-19 metų jaunuoliai, kurie privertė mane išversti kuprinę, parodyti dokumentus, jie niekaip negalėjo suprasti, kam man – alpinistui – tokia įranga, manė, kad meluoju. Kas jie tokie – neprisistatė, tiesiog žmonės be jokių skiriamųjų ženklų su maskuojančia apranga. Man tai buvo nemalonu. Tas įvykis padėjo galutinai apsispręsti dėl gyvenamosios vietos keitimo.
Antonas: Aš kurį laiką gyvenau gandais ir informacija internete – kovos vyko už 300 kilometrų nuo Donecko, viskas atrodė lyg koviniame filme. Buvo sunku patikėti tuo, kas darosi su mūsų šalimi. Vieną dieną dviračiu važiavau į darbą, kai maždaug už penkių kilometrų nukrito sprogmuo ir išvydau liepsnos stulpą. Sustingau, atsigavau ir nuvykau į darbą. Taip prabėgo pusmetis – horizonte kažkas šaudė, kažkas į tai atsakė. Užsidarė mūsų įmonė, paskutinis lašas – kai pro namus šaudydamas pravažiavo tankas. Susirinkau daiktus ir išvykau į Kijevą.
Kodėl vėliau atvykote būtent į Vilnių?
Viktoras: Mes svarstėme įvairius variantus. Mus kvietė keli klubai iš Maskvos, Baltarusijos ir Slovakijos. Kai pirmąsyk atvykome į Vilnių savaitei – mums patiko. Net sunku pasakyti, kas – gal miesto dvasia, ramybė, mums artima gyvenimo tėkmė, tvarka, švara, dviračiai. O Vingio parkas iš viso atėmė žadą – pilnas sportuojančių.
Antonas: Būtent Vilnius tapo tuo miestu, kuriame su broliu gyvename kartu, iki šiol dirbdavome vis skirtinguose. Bet ne viename būste – mudu kartu galime dirbti, eiti į žygius, kopti į kalnus, bet ne gyventi viename bute (juokiasi).
Ar Lietuvoje buvote atsidūrę nesmagioje situacijoje?
Antonas: Mes su broliu į neigiamus dalykus žvelgiame filosofiškai, mus sudėtinga įžeisti – nereaguojame, nes tai brangiai kainuoja, išmuša iš pusiausvyros. Vilniuje mums gera, nebent nemalonu buvo ieškant išsinuomoti būsto girdėti atsakymą „ne“, nes mes ukrainiečiai.
Tačiau panašią situaciją išgyvenome ir savo gimtojoje Ukrainoje: kai karas mus išginė iš gimtojo Donecko – mane į Kijevą, brolį – į Charkovą, būstą išsinuomoti sudėtinga buvo todėl, kad mes iš Donecko.
Viktoras: Mes nesiskundžiame – net ir dėl karo. Esame sportininkai, kurie į jūsų miestą atvyko teikti žmonėms sveikatos. Nei į jų širdį, nei į piniginę nelendame.
Lietuves erzina kalbos, kad ukrainietės šaunesnės moterys.
Antonas: Daugeliui atrodo, kad pačios gražiausios merginos gyvena ne tavo mieste (juokiasi). Kvailystė.
Viktoras: Idealas – mūsų tėvai. Jiems po 56 metus, kartu yra nuo 19-os. Mums jie įskiepijo meilę knygoms, sportui.
Antonas: Ir tai padarė ne pamokslais, o savo pavyzdžiu. Tėvas šachtininkas, dirba sunkiai, bet visuomet ir sportuoja, tačiau nė karto neragino to daryti. Jo tylus pavyzdys mums turėjo įtakos.
O ką iš tėvų bandote perimti kuriant savo šeimas?
Viktoras: Žmonija turėtų suvokti, kad nereikėtų moterims ir vyrams skirstytis vaidmenimis. Turi sugyventi du ŽMONĖS. Kiekvienas iš jų turi tobulėti, jei vienas sustoja – santykių pabaiga. Man netinka mintis, kad moterį reikia nešioti ant rankų, atidarinėti jai duris. Aš ne prieš, bet už tai, kad moteris turi gebėti pati duris atsidaryti, būti stipri, nepriklausoma. Jei ji prašosi ant rankų, reiškia tai silpnas žmogus, su tokiu man nepakeliui. Gėlės, nešiojimas ant rankų – tai malonūs, reikalingi dėmesio ženklai, bet ne svarbiausi.
Nepritariu ir minčiai, kad du žmonės – tai dvi viena kitą atradusios to paties obuolio puselės. Žmogus ne puselė – tai vienis. Ir tik du harmoningi vieniai gali kartu normaliai gyventi.
