Minus septyni kilogramai, ištesėtas pažadas dukrai, pradėtos ukrainiečių ir prancūzų kalbos pamokos – tai tik keli momentai, kurie praturtino verslininko, investuotojo Aivaro ABROMAVIČIAUS (41) gyvenimą, kai daugiau nei prieš metus jis pasitraukė iš Ukrainos ekonomikos ir prekybos ministro posto.
Aivaras – iš tų sėkmės lydimų bendraamžių, kuriems prasimušti į karjeros aukštybes padėjo dabar jau daugeliui įprastos savybės – užsienio kalbos mokėjimas ir puikūs darbo kompiuteriu įgūdžiai. Greičiausiai ir dar šis tas, nes kai buvo Konkordijos universiteto Estijoje trečiakursis, jis gavo darbą tuomečiame „Hansabanke“. Netrukus į jį dėmesį atkreipė švedai ir pakvietė dirbti į internetinę prekybos akcijomis įmonę. Jaunas, alkanas ir veržlus lietuvis su dar keliais bendraminčiais išplėtojo įmonės veiklą ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje. „East Capital“ tapo veiksmų arena, kurioje Aivaras sugebėjo tapti finansiškai nepriklausomas. Toks, kad leido sau nerti į politiką, – Ukrainos ekonomikos ir prekybos ministro alga buvo 99 procentais mažesnė nei sėkmės lydimo investuotojo.
Keista, kad lietuvis kitoje šalyje ėjo tokias aukštas pareigas?
Prieš darbą Ukrainos vyriausybėje Aivaras Abromavičius buvo Rusijos investuotojų asociacijos pirmininko pavaduotojas, net šalies vadovams patardavo – daug kas troško vis garsėjančio korporatyvinio valdymo ir standartų gerinimo specialisto paslaugų.
Tačiau įvyko Krymo aneksija, ir Aivaras nusprendė padėti ukrainiečiams, nes bičiuliui Borisui Lozkinui – tuomet šalies prezidento administracijos vadovui – reikėjo lietuvio pagalbos. Po trumpo pokalbio paaiškėjo, kad bus paprasčiau, jei Aivaras užims ministro postą. Netrukus Ukrainos prezidentas Petro Porošenka patvirtino jo kandidatūrą.
Būtent dėl vaikų buvo baisiausia per Maidano įvykius Kijeve 2014-ųjų sausį. Aivaras su Katerina padėjo žmonėms kurti laužus, dalijo maistą ir higienos priemones.
Tačiau tam, kad įsitvirtintų Ukrainoje, įtakos turėjo ne tik profesiniai gebėjimai, bet ir... meilė.
Prieš 15 metų Aivaras į Ukrainą su draugais išvyko atostogų – buvo girdėję, kad ten gražios merginos. Kartą paryčiais klubo lifte sutiko būsimą žmoną Kateriną. Jaunuoliai apsikeitė telefono numeriais, bet Aivaras metus nesulaukė atsakymo į žinutes – mergina telefoną buvo atidavusi mamai. Katerina tada Lenkijoje studijavo ekonomiką, ėjo aukštas pareigas viename Ukrainos futbolo klube, tačiau neapsikentusi mama paragino dukrą atkreipti dėmesį į atkaklų jaunuolį. Lietuvis ir ukrainietė pagaliau susitiko vienos investicinės konferencijos Ukrainoje metu – ir nuo tada Aivaras nebepaleido sutiktos gražuolės. Šiandien ta meilė įgavusi dar tris mielus pavidalus – pora augina 12 metų dukrą Sophie ir sūnus – aštuonmetį Luką bei ketverių Marką.
Būtent dėl vaikų buvo baisiausia per Maidano įvykius Kijeve 2014-ųjų sausį. Aivaras su Katerina padėjo žmonėms kurti laužus, dalijo maistą ir higienos priemones. Katerina, automobiliu važiuodama į darbą, ne kartą turėjo apsisukti, išgirdusi per radiją pranešimą, kad stotis vėl braška nuo pabėgėlių iš karštų šalies taškų, – lėkė pirkti maisto, nes puikiai žinojo, kaip jaučiasi motinos, kai ant rankų verkia alkani vaikai.
Kuklaus gyvenimo ragavęs ir Aivaras – dar šiandien prisimena pirmakursių balių Taline, kai, užuot važiavęs taksi, paryčiais keliolika kilometrų namo ėjo pėsčiomis, nes taupė pinigus dešrelėms.
„Lietuviai studentai gyveno daug kukliau nei estai, bet mes geriau mokėmės ir žaidėme krepšinį bei futbolą, – su šypsena prisimena. – Tai man artima, nes mama pabrėždavo išsilavinimo svarbą, tėvas vežiodavo į krepšinio treniruotes, ugdė užsispyrimą.“
Dar eidamas Ukrainos ekonomikos ir prekybos ministro pareigas teigėte, kad būtų puiku išeiti pakelta galva. Ar pavyko?
Tikrai pavyko, nors visų planų neįgyvendinau. Pusantrų metų – per trumpas laikotarpis. Norėjau dar dirbti, nes man patiko, bet susidarė tokios sąlygos, kad nusprendžiau išeiti. Iš pradžių man davė laisvę, tačiau po kurio laiko valdžios vyrams kažkas nutiko – jie mums pradėjo brukti savas kandidatūras, svarbiuose postuose atsirado abejotinos reputacijos žmonių.
Argi jūsų pasitraukimas galėjo užkirsti tam kelią?
Taip, nes problemą iškėliau į viešumą, įvardijau žmones, kurie užkulisiuose stumdė šachmatų figūras ir neturėjo nieko bendra su reformomis.
Jums turėjo būti labai apmaudu.
Apmaudu dėl šalies. Užsienyje prezidentas Petro Porošenka mane girdavo: „Geriausias Rytų Europos finansininkas dirba pas mane“, tačiau jo palaikymo nepakako namuose.
Apmaudu ne tik man, bet ir kolegoms iš privataus verslo. Mes atėjome finansiškai nepriklausomi, nusiteikę ilgesnį laiką dirbti nemokamai. Mūsų kadrų politika, veiksmai suteikė žmonėms viltį, kad šalį galima valdyti kitaip.
Teisėsaugos organams, nacionaliniam antikorupciniam biurui suteikiau daug medžiagos, dėl to iškelta nemažai bylų, areštuoti kai kurių valstybinių įmonių vadovai. Neturiu iliuzijų, teismai Ukrainoje – sritis, kurios nepalietė reformos. Todėl reikia pasitelkti viešumą.
Aukštyn šovusi šalies augimo kreivė ėmė smigti žemyn?
Aš pats buvau užsidegęs, pakeičiau ministerijos įvaizdį – iš sovietinės gosplano įstaigos ji tapo modernia, mobilia, progresyvia. Ukraina buvo gerame kelyje, kai kurie mano kolegos tęsia darbus, bet tempas sumažėjęs. Viena priežasčių ta, kad iki Ukrainos prezidento rinkimų liko dveji metai, todėl politikai atsargesni – juk vykdant reformas tenka aukoti reitingus, o prieš rinkimus reikia apie juos galvoti. Savo populiarumą šiuo metu augina įvairiausio plauko populistai, buvusio režimo šalininkai, iš pradžių jie bijojo priešintis reformoms, o dabar pakėlę sparnus.
Jūsų pasakojimas patvirtina ir Lietuvoje populiarią mintį, kad valdžios aparatas sutraiško bet kokią gerą idėją ir skaidriausiai nusiteikusį asmenį.
Procesų vykdymo atžvilgiu biurokratinės sistemos labai skiriasi nuo privataus sektoriaus, ir atotrūkis vis didėja. Visame pasaulyje daug pasiekę žmonės, turintys gerą išsilavinimą, nesiveržia į politiką. Politika – purvinas dalykas, nes žmonės susitelkę į procesą, ne į rezultatą. Tačiau noriu paskatinti žmones iš privataus sektoriaus eiti į valdžią, vyriausybines organizacijas, valstybės valdomas įmones, nes tik taip galima paspartinti šalies raidą – reikia pažangių idėjų.
Išjudinote gilius korupcijos klodus, kai kas dėl jūsų net pateko už grotų. Negaliu nepaklausti, ar turite apsaugą, kai kas pajuokauja: ar Abromavičiaus iki šiol nenušovė?
Apsaugos neturiu, nes viską darau skaidriai. Baigus ministro darbą liko nemalonių dalykų – iki šiol vaikštau į teismus, prokuratūrą. Mano atsistatydinimas iškėlė daug klausimų, kaip valdomos valstybinės įmonės. Teisėsaugos organams, nacionaliniam antikorupciniam biurui suteikiau daug medžiagos, dėl to iškelta nemažai bylų, areštuoti kai kurių valstybinių įmonių vadovai. Neturiu iliuzijų, teismai Ukrainoje – sritis, kurios nepalietė reformos. Todėl reikia pasitelkti viešumą.
Ar turite su politika susijusių planų Lietuvoje?
Lietuvos politinėje arenoje matau daug neišnaudoto potencialo – yra galimybių šalį keisti į gera, bet šiuo metu planų neturiu. Kijevą nuo Vilniaus skiria tik valandos ir 20 minučių trukmės skrydis, per dieną jų – net trys, tad esu pasiruošęs padėti tiek Lietuvai, tiek Ukrainai (šypsosi). Mano idėjos tikrai gali padėti abiem šalims, bet norisi dirbti tikslingai, matyti perspektyvą, o ne imituoti procesą.
Šiuo metu Ukrainoje įkūrėme korporatyvinio valdymo akademiją – mes norime viešajame ir privačiame sektoriuje pakelti korporatyvinio valdymo standartus, etikos kultūrą. Kas tie „mes“? Entuziastai, kurie pradėjo svarbiausias reformas Ukrainoje. Mane kolegos išrinko akademijos valdybos pirmininku.
Dabar esu įstrigęs tarp verslo ir visuomeninės veiklos. Ukrainoje esame susivieniję į didelį būrį reformatorių – žmonių, kurie ragavo valdžios ir žino, kaip keisti šalį, bet šiuo metu yra atstumti. Laukiame progos: jei šalyje susidarys situacija, kai prireiks reformatorių, vadinamųjų technokratų, pagalbos – mūsų būrys bus pasiruošęs. Bet nesame naivūs: jei paklausos nebus, valties nesiruošiame siūbuoti ir inicijuoti priešlaikinių rinkimų ar kitokių destruktyvių veiksmų.
Po Maidano įvykių jūsų šeimos įmonės padėdavo pabėgėliams rasti pastogę, pašauktus į kariuomenę savo darbuotojus aprūpindavote apsaugos ekipuote. Ar šiandien kariuomenei dar reikia pagalbos?
Poreikis sumažėjęs – vis dėlto Ukrainos vyriausybė šalies gynybai skiria penkis procentus nuo bendro vidaus produkto. Tai labai daug, juk net ne visos NATO šalys išgali skirti privalomus du procentus. Pinigai armijai skiriami didžiuliai, bet aprūpinimas nėra idealus, iššūkių daug. Iki šiol žemės ūkio įmonės „Agro Region“, kurią valdo mano žmona, darbuotojai kartais būna mobilizuojami, tad jais pasirūpiname. Net karinę techniką žmonos žemės ūkio bendrovė, turinti daug gerų mechanikų, padeda suremontuoti.
Kaip tai – atvažiuoja tankas ir mechanikai, užuot ėmęsi traktoriaus, taiso jį?!
Ne tankas – tanketė. Taip, keletą jų vyrai yra sutaisę. Su dideliu malonumu padedame tiems, kurie gina šalį.
Ar jau galite patekti į gražų savo butą su vaizdu į jūrą ir kalnus Kryme, Gurzufe?
Ne, ir, ko gero, niekada negalėsiu, nes Ukrainos politikams, visuomenės veikėjams nerekomenduojama lankytis Rusijoje ar jos okupuotoje dalyje. Turiu pažįstamą Ukrainos žurnalistą iš Paryžiaus: kai jis asmeniniais reikalais lankėsi pas gimines Maskvoje, buvo apkaltintas dėl šnipinėjimo ir iki šiol sėdi kalėjime.
Kai uždarėte ministerijos duris, jūsų žmona lengviau atsiduso?
Katerina lengviau atsiduso, nes buvau pasinėręs į politiką, o žadėto palaikymo iš vadovybės nebuvo. Laiko šeimai dabar galiu skirti daugiau, nors ir dirbdamas „East Capital“ kompanijoje dažnai keliaudavau darbo reikalais – per metus manęs nebūdavo namie apie šimtą dienų. Dabar mudu su Katerina abu sėdime jos biure.
Juokaujant būtų galima paklausti, ar tik nepablogės santykiai, nes abu esate sakę, kad viena gero sutarimo priežasčių – būti užimtiems ir retai matytis.
Aš sėdžiu Katerinos biure, tačiau į operacinius dalykus nesikišu, užimu labiau strateginio ideologo poziciją. Katerina nėra tik statytinė – ji dirba pilnu tempu, apleistą įmonę reorganizavo taip, kad iš Kijevo centro šiuolaikinėmis technologijomis gali kontroliuoti kiekvieną traktorininką.
Kodėl likote Ukrainoje – Kijeve, o ne Lietuvoje?
Kai santuoka mišri, geriau gyventi žmonos gimtinėje arba neutralioje šalyje. Lietuvoje ir taip negyvenu nuo 17 metų, galiu prisitaikyti bet kur. Šešerius metus gyvenau Taline, septynerius – Stokholme, trejus – Maskvoje, pusmetį – Amerikoje. Per devynerius metus Ukrainoje susikūrėme patogią aplinką. Žmona valdo nemenką verslą, jo laukia iššūkis, nes kitų metų pradžioje šalyje bus vykdoma svarbi žemės reforma.
Pasidžiaukite vaikais – kuo jie jus stebina?
Jie stebina kiekvieną dieną. Kijeve pasirinkome prancūzišką mokymo sistemą, tačiau dukrai perėjus į aukštesnę pakopą nusivylėme. Nieko nelaukdami aplankėme mokyklas Anglijoje. Nors anglų kalba jai – penkta po lietuvių, rusų, ukrainiečių ir prancūzų, dukra išlaikė egzaminus ir įstojo į Čeltnamo mergaičių mokyklą. Tos mokyklos auklėtinės įstoja į geriausius pasaulio universitetus. Sophie šiuo metu lanko parengiamąją klasę, kai grįžo atostogų – lyg kitas vaikas, įkvėpta, dar pasirinko ispanų kalbą – jau kalba ir dainuoja ispaniškai. Džiugina pirmieji ženklai, kad pasirinkome teisingai.
Jūs iš namų išvykote būdamas 17 metų, o dukra – 12-os. Negaila? Kas vaikui rytais keps blynelius?
Mudu su žmona ilgai svarstėme, bet nusprendėme, kad nuo šiol mūsų bendravimas su vaikais bus dar kokybiškesnis. Vieni kitų išsiilgsime, todėl skrupulingai planuosime laiką. Vaikai atostogauja beveik penkis mėnesius per metus.
Lukas žaidžia futbolą, lanko fechtavimą, neseniai išlaikė egzaminą gauti aukštesnės kategorijos karatė diržą. Bet labiausiai jam patinka groti fleita ir saksofonu.
Markas žaidžia tenisą, futbolą, nori groti, dainuoti, šokti.
Užsiėmimų daug, bet jei vaiko neužimsi, jis lindės telefone ar kompiuteryje. Mes su žmona per silpni visa tai jiems drausti, todėl geriau nukreipiame į veiklą.
Kai dukrai rinkome mokyklą, nusprendėme apsistoti ties ta, kurioje griežtesnės sąlygos. Anglijoje atvykęs mokytis atiduodi mobilųjį telefoną ir gauni jį penkioms minutėms per dieną paskambinti tėvams, kartą per dieną gali trumpam prieiti prie kompiuterio išsiųsti laiškų. Jokių socialinių tinklų. Nenoriu, kad mano vaikai tuščiai bindzinėtų.
Kas vaikams yra būtent tėčio, kai turite laiko, pavyzdžiui – savaitgalio pusryčiai?
Sekmadieniais ukrainietė močiutė jau būna paruošusi košės, tačiau Sophie ją nustumia ir laukia tėčio brusketų – skrudintos duonos su pomidorais, bazilikais, alyvuogių aliejumi. Vasarą ji mėgsta tėčio gamintus šaltibarščius. Su berniukais sudėtingiau, jiems dabar vaikiškų patiekalų metas – varškėčiai, blyneliai, kotletai, vištienos sultinys, o aš nesu jų specialistas. Nors kelionės sūnus pamažu moko pamėgti ir naujus skonius.
Papusryčiavę einate žaisti kartu?
Žaidžiame futbolą, stalo žaidimus. Sūnus domina „Nerf“ mūšiai, tad jie apsiginklavę gainioja mudu su ukrainiečiu seneliu, būna, dar draugų vaikus pasikviečia.
Jūsų veikla visuomet intensyvi. Kaip atsigaunate, ar rūpinatės sveikata?
Nuo darbo Švedijoje laikų įpratau vakarėlių metu šiek tiek parūkyti. Bet tai nepatiko dukrai, tad pažadėjau neberūkyti, kai baigsiu ministrauti. Kol kas tesiu pažadą. Be to, pradėjau beveik kasdien sportuoti, reguliariai maitintis. Numečiau septynis kilogramus. Esu linkęs storėti, tad vengiu desertų.
Žadėjau nuo Naujųjų metų žaisti golfą – net įrangą nusipirkau, bet kol kas nepavyko. Be reguliarių treniruočių, porą kartų per savaitę žaidžiu tenisą.
Jei sutiktumėte bendraamžį, kuris vis dar neįsitvirtino gyvenime, trumpiau tariant – nevykėlį, spirtumėte jam į užpakalį?
Pasaulis keičiasi. Anksčiau žmonės 20 metų mokėsi, 30 metų dirbo, o likusį laiką leido pensijoje. Dabar viskas kitaip – šiuolaikinis žmogus privalo visą gyvenimą mokytis ir gali ilgai dirbti. Ruošiuosi aktyviai dirbti iki gyvenimo pabaigos. Būtina nuolat tobulėti, pavyzdžiui, mokytis kalbų. Norėčiau įkvėpti tuos keturiasdešimtmečius, kurie dar neužsikabino už gyvenimo: nieko nesulauksi iš dangaus, valstybė, tėvai nepadės – viskas tavo rankose.
Gal pradžioje užtektų keisti gyvenimo būdą, juk viskas susideda iš mažų detalių – net savijautos. Bičiuliškai bendrauju su buvusiu Suomijos premjeru Alexu Stubbu, jis propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Man patinka jo pabrėžiama gyvenimo formulė: aštuonias valandas dirbi, aštuonias – miegi, aštuonias – žaidi, mokaisi, bendrauji su šeima. Mudu netikime, kad galima dirbti po 15 valandų, miegoti – vos kelias. Kurį laiką – taip, tačiau kokios kokybės tuomet būna tavo sprendimai? Todėl savo bendraamžius paraginčiau pagalvoti, kuo nori būti po dešimties metų, ir nuosekliai siekti tikslo.
Ar jūs laimingas?
Ypač laimingas dėl to, kad į viską žiūriu pozityviai. Net dirbdamas su akcijomis – itin įtemptoje sferoje, kai dažni ne tik pakilimai, bet ir nuopuoliai, suvokiau, kad nėra jokios prasmės būti nusiteikusiam negatyviai. Netikiu, kad ko nors gyvenime galima pasiekti būnant skeptiku.
Esu smalsus, mane domina daugybė temų – nuo istorijos ir geografijos, technologijų ir inovacijų iki žmogaus psichologijos, progresyvių verslo praktikų. Nors žmonai atrodo, kad aš vis ieškau atsakymo į amžiną klausimą, kaip išgelbėti pasaulį. Esu laimingas, nes gyvenu mieste, kuris man patinka, turiu fantastišką šeimą. Darbas su investicijomis, vyriausybėje, dabar – visuomeninė veikla man teikia didžiulį pasitenkinimą, jaučiuosi ramus, nes esu finansiškai nepriklausomas, dėl to galiu daryti įtaką politiniams procesams ir nebijoti ryžtingų veiksmų.
Kada pastarąjį kartą žmonai dovanojote gėlių?
Dažnai dovanoju, beveik kiekvieną savaitgalį. Tik einant ministro pareigas buvo sudėtingiau užeiti į prekybos centrą – užpuldavo smalsuoliai.
Artimiausiu metu su Katerina keliausime tik dviese – Belgrade bus mano draugo bankininko, buvusio Serbijos vicepremjero, vestuvės. Be to, tai bus tik mudviejų su žmona laikas.
