Sporto žinių vedėja Asta Žukaitė: „Net pirmas pasimatymas su vyru įvyko per futbolo rungtynes“

Asta Žukaitė-Nalivaikienė su vyru Sauliumi Nalivaika
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2021-02-17 08:39
„Kiekvienai merginai įžengti į sporto žurnalistiką, kurioje dominuoja vyrai, yra nemenkas iššūkis. Reikia laiko, kad užsitarnautum pagarbą. Įdėti daug pastangų, kad šioje srityje dėl tavo profesionalumo niekam nekiltų abejonių. Bet tai – fantastiškas darbas“, – pasakoja LNK sporto žinių vedėja Asta Žukaitė-Nalivaikienė.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA IR VIETA. 1985 08 08, Kaunas.

ZODIAKO ŽENKLAS. Liūtas.

DIDŽIAUSIAS GYVENIMO IŠŠŪKIS. Darbas sporto žiniasklaidoje. Tikiu, kad netolimoje ateityje Lietuvoje sporto žurnalisčių bus gerokai daugiau.

TV KARJEROS PRADŽIA. Televizinis debiutas – 2008 m. televizijoje „SPORT1“.

DŽIUGIAUSIAS ĮVYKIS. Tapau pirmąja lietuve, kuri pateko į prestižinę JAV programą „Global Sports Mentoring Program“. JAV plazdėjo Lietuvos vėliava, kai atstovavau mūsų šaliai tarptautinėje programoje. 

GERIAUSIAS DRAUGAS (-Ė). Vyras Saulius ir iš prieglaudos paimta katytė vardu Šaškytė.

MĖGSTAMIAUSIA KNYGA. Šarūno Jasikevičiaus biografija „Laimėti neužtenka“. 

POMĖGIS. Tenisas. Vasarą dar atradau riedučius. Dabar pirksiu ir lygumų slydes, nes ši žiema, atrodo, bus snieginga.

IŠSKIRTINĖ SAVYBĖ. Greitai prisitaikau. Net prie sudėtingų situacijų, streso, o skirtingose pasaulio šalyse – prie visokių žmonių, su kuriais tenka dirbti. 

MALONIAUSIA POILSIO VIETA. Druskininkai.

SKANIAUSIAS MAISTAS. Mamos cepelinai.

MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Turiu vieną – „Nike“ laisvalaikio batams. 

MĖGSTAMAS POSAKIS. „Išlik savimi.“

SVAJONIŲ ŠALIS. Su vyru svajojame vieną dieną išvykti į ekspediciją Antarktidoje.

ĮSIMINTINIAUSIA KELIONĖ. Meksika, Kinija, Japonija ir JAV – iš keturių šalių parsivežiau ryškiausių prisiminimų. 

SPORTININKO IDEALAS. Labai vertinu nuoširdumą, atvirumą ir paprastumą. Puikūs to pavyzdžiai – Domantas Sabonis, Rokas Jokubaitis ar Danas Rapšys. 

Asta Žukaitė/LNK nuotr.
Asta Žukaitė/LNK nuotr.

Šiemt tapote „Dakaro 2021“ veidu. Kuo jis pačiai buvo išskirtinis?

Su LNK komanda dirbome jau nuo rugsėjo. Tai buvo didelis ir vienas įdomiausių projektų, su kuriais man yra tekę dirbti. Šis darbas – lyg Australijos vasara sausį Lietuvoje. Dakaro lietuviai laužo visus sportininkų stereotipus: jie charizmatiški, iškalbingi ir noriai dalijasi išgyvenimais. Nebijo prieš kameras būti jautrūs, emocingi, atviri.

Dirbau daugybėje skirtingų sporto čempionatų, bet Dakaras – išskirtinis. Kaip žurnalistė gavau neįtikėtiną molį, iš kurio buvo galima lipdyti unikalų turinį. 

Ar tiesa, kad svajojate tapti moterų ekipažo Dakaro ralyje nare? 

Ši idėja dar labai nauja, bet ja tikiu. Noriu suburti pirmąją Lietuvoje moterišką Dakaro komandą. Galbūt anksčiau tai galėjo skambėti kaip utopija, bet laikai keičiasi. Lietuvos auto- ir motosporte yra labai pajėgių ir talentingų moterų. Saudo Arabija ką tik pasibaigusiame Dakare turėjo pirmąją savo istorijoje moterišką duetą automobilių įskaitoje. Tikiu, kad mūsų šalis irgi gali išsiųsti tokią komandą. Jeigu šį interviu skaito lenktynininkių, irgi turinčių tokią svajonę, susisiekite su manimi.

Sporto žurnalistės karjerą padariusių moterų nedaug? Gal svarbu nebijoti ir klausytis širdies balso?

Nei kilo tokių minčių, nei širdies balsas man net nekuždėjo, kad galėčiau dirbti sporto žurnaliste. Tiesiog turėjau milžinišką aistrą sportui, bet mokykloje man buvo sunku įsivaizduoti, kuo norėčiau tapti. Visi labai nustebo, kai įstojau studijuoti menotyros, nes mano asmenybė ir menas atrodė nesuderinami. Bet gyvenime, manau, niekas nevyksta atsitiktinai.

Ši specialybė buvo įdomi. Ir nors man svetima, tada supratau, kad man labai patinka rašyti. Dar studijuodama gavau darbą spaudos žiniasklaidoje, o kai pamačiau, jog Andrius Tapinas renka žmones pirmajai Lietuvoje sporto televizijai, tada jau mano širdies balsas ėmė šaukti, kad tai – mano galimybė. Kai kas gali pagalvoti, kad tik išrinktieji patenka į televiziją. Netiesa. Kaip ir netiesa tai, kad, norint čia dirbti, pakanka pažinčių ar gražios išvaizdos. Daugeliui galbūt atrodo, kad mano darbas tik būti gražiai ir gerai perskaityti tekstą.

Viskas yra priešingai – nuo pat pirmosios dienos LNK televizijoje pati viena turėjau rengti sporto žinias, susirinkti informaciją, nuspręsti, kas svarbiausia ir aktualiausia, pasirašyti tekstus ir juos įgarsinti. Nors montuoti siužetus pačiai neprivaloma, montažas – didelė mano aistra. Tuomet matau, kaip įdomiausiai perteikti istorijas.

Asta Žukaitė-Nalivaikienė / Viganto Ovadnevo nuotr.
Asta Žukaitė-Nalivaikienė / Viganto Ovadnevo nuotr.

Ar prisimenate pirmąjį tiesioginį eterį? 

Skirtingose televizijose turėjau daug įsimintinų pirmų kartų. TV3 tiesiogiai kalbinau krepšininkus, kai Europos čempionatas vyko Lietuvoje. Per LRT vedžiau olimpinių žaidynių laidas, o LNK nuo pirmosios dienos iki šiandien vedu sporto žinias. Esu emocingas žmogus. Ir streso teko daug patirti, ypač kai dar nebuvau sukaupusi patirties. Žiūrėdama senus pirmųjų kartų įrašus, savo akyse įžvelgiu daug baimės. Labai dažnai po sporto čempionatų, darbų maratono užsienyje ir organizmas neatlaikydavo – tik viskas baigiasi, žiūrėk, jau pakyla temperatūra. 

Bijoti nereikia, bet baimė visada bus šalia, nerimas lydės, adrenalinas pulsuos. Šiame darbe privalai su tuo susigyventi ir išmokti valdyti emocijas. Anksčiau baimės tikrai būdavo daugiau, o dabar ją pakeitė labai malonus adrenalinas. Drąsa – tai suvaldyta baimė, o ne jos stoka. Improvizacija yra geras dalykas, bet būtent geras pasiruošimas tam, kas tavęs laukia, man visada yra pirmas vaistas nuo baimės.

Turbūt nuo vaikystės mieliau žiūrėdavote ne filmus, bet sporto varžybas?.. 

Sportas mane domino nuo pat mažens. Pamenu, buvau dešimties metų, kai Atlantoje rengtos olimpinės žaidynės. Pirmosios krepšinio rungtynės (Lietuva prieš Kroatiją) vyko 4 valandą ryto! Buvau pas močiutę kaime, be tėvų. Iš vakaro pasakiau dėdei, kad privalo mane pažadinti, antraip su juo daugiau gyvenime nesikalbėsiu (juokiasi). Jis pažadino, ir tos rungtynės buvo neįtikėtinos – tik po pratęsimo laimėjo Lietuva. 

Mokyklos laikais keldavausi naktimis žiūrėti NBA, bet man labai trūkdavo bendraminčių šalia, su kuriais apie viską galėčiau padiskutuoti. Tėtis buvo mano geriausias kompanionas – išmanė kone visas sporto šakas. Pamenu, kaip jis pro langą kviesdavo skubėti namo iš lauko, kai prasidėdavo formulės 1 ar futbolo rungtynės.

Jei ne paslaptis, ar sportas suvedė ir su vyru Sauliumi, verslininku, sporto komentatoriumi?

Taip. Kartu dirbome labai trumpai, bet vienas kitam į akį kritome televizijoje. Netgi pirmasis mūsų pasimatymas įvyko per futbolo rungtynes. Dažnai sulaukiame klausimo, ar ir namuose visos temos sukasi apie sportą. Kartais pagalvojame: jei kas iš šono stebėtų mūsų diskusijas ar ginčus apie sportą namuose, labai smagiai pasijuoktų.

Manau, esame unikali pora ir mums labai smagu kartu stebėti įvairias varžybas, keliauti į NBA ar futbolo rungtynes užsienyje.

Asta Žukaitė-Nalivaikienė ir Saulius Nalivaika / Asmeninio albumo nuotr.
Asta Žukaitė-Nalivaikienė ir Saulius Nalivaika / Asmeninio albumo nuotr.

Esate dirbusi įvairiuose sporto čempionatuose. Kas įsiminė labiausiai?

Kasmet jau daugiau nei dešimt metų vykstu į krepšinio ir dailiojo čiuožimo Europos bei pasaulio čempionatus. Dirbau pasaulio lengvosios atletikos čempionate, WRC ralio etapuose visame pasaulyje, plaukiau su jachta į „Volvo Ocean Race“ lenktynes. Aplankiau beveik visus žemynus. Darbo kelionės, nors ir sekinančios, – vienas labiausiai skatinančių tobulėti dalykų.

Unikali patirtis buvo dirbti Kinijoje, per pasaulio krepšinio čempionatą. Vos atvykus laukė kultūrinis šokas, beprotiška oro temperatūra, maistas, blokuojamas internetas – niekur kitur su kolegomis taip nesijautėme. Dar jokiame turnyre neteko eiti per tiek ryšio užkardų, kad būtų galima naudotis socialiniais tinklais darbo reikalais. Bet čia slypėjo tiek daug įdomių temų ir istorijų, kurias, kaip žurnalistė, galėjau perteikti.

Turbūt labiausiai įtringa čempionatai, kuriuose lietuviai iškovoja medalius?

Tiesa. Savo akimis stebėjau, kaip Londone Andrius Gudžius tapo pasaulio čempionu. Bet bėgo šiurpuliukai ir stebint, kaip legendinis sprinteris Usainas Boltas paskutinį kartą pasirodė bėgimo takelyje. Ar kaip Tokijuje japonai ledą paskandino meškiukų jūroje po Yuzuru Hanyu pasirodymo. Šiurpuliukai bėgiojo ir tada, kai su visais Lietuvos žurnalistais susikabinę giedojome Lietuvos himną prieš Europos čempionatų finalus Slovėnijoje ir Prancūzijoje.

Buvote pirmoji lietuvė, laimėjusi galimybę stažuotis JAV „Global Sports Mentoring Program“?

Taip. Ši nuo 2012-ųjų JAV rengiama programa yra prestižinė. Ji truks visą gyvenimą, nes dalyvės po stažuotės atsiduria vienoje bendruomenėje, kartu realizuoja įvairiausios projektus visame pasaulyje. Dabar, per pandemiją, vyksta nuotoliniai seminarai, paskaitos, turime galimybę pasikalbėti su tokiomis įtakingomis moterimis, kaip Julie Eddleman, viena iš „Google“ vadovių.

Mūsų tikslas – ugdyti moterų galią sporte, tik įrankius renkamės kiekviena pagal profesiją. Kaip sporto žurnalistė, aš kuriu sporto dokumentiką apie talentingiausias Lietuvos mergaites. Vieną dieną, tikiu, įkursiu merginų akademiją. Po neįtikėtinos stažuotės JAV net ir mano norai pasidarė didesni, gerokai labiau pasitikiu savimi.

Asta Žukaitė-Nalivaikienė / LNK nuotr.
Asta Žukaitė-Nalivaikienė / LNK nuotr.

 Skirtingų tautybių, religijų moterims nekilo bendravimo sunkumų?..

Programoje buvo moterys iš 16 skirtingų valstybių. Galėjau palyginti, kaip skiriasi mūsų, dirbančiųjų, galimybės Lietuvoje ir kitur. Taip artimai niekada nebuvau pažinusi moterų iš musulmoniškų šalių. O JAV teko sutikti net keturias: iš Jordanijos, Kuveito, Libano ir Egipto. Šios moterys griovė mano stereotipus, stebino aštriu protu, humoro jausmu ir požiūriu į pasaulį. Kiek daug joms gyvenime teko eiti prieš srovę. Nuo merginos iš Kuveito nusisuko giminė, mat ši atsisakė išpažinti tikėjimą, vilkėti hidžabą. Bet kai tapo Kuveito triatlono čempione ir laikraščiuose atsidūrė su įprastu maudymosi kostiumėliu, šeima ėmė didžiuotis.

Kiek truko stažuotė Amerikoje?

Ji truko beveik du mėnesius ir tai buvo unikali profesinė patirtis. Vien ką reiškia, kad dabar turiu kontaktų visame pasaulyje. Labai norėčiau padėti ir kitoms lietuvėms patekti į šią programą (tiesa, 2020 m. ji dėl pandemijos pirmą kartą neįvyko). 

Ten atsidūrusi pamačiau, su kokiais iššūkiais ir sunkumais susiduria moterys skirtinguose pasaulio kampeliuose. Pavyzdžiui, kaip mažoms mergaitėms Brazilijoje mamos neleidžia žaisti futbolo, kaip musulmoniškose šalyse engiamos moterys, varžomos jų laisvės. 

Šios patirtys turbūt įkvėpė naujiems užmojams?

Viena mergina iš Kuveito atsižadėjo religijos, dabar ji vadovauja savo kompanijai, bet kai susiduria su vyrais susirinkimuose, šie nespaudžia jai rankos. Kita programos dalyvė iš Naujosios Zelandijos rūpinasi, kad jos gimtajame mieste visos mergaitės turėtų galimybę žaisti regbį. Ji pati buvusi profesionali regbio žaidėja, bet baigė karjerą, kai po sunkios traumos per rungtynes apako viena akimi. Tokie pavyzdžiai negali neįkvėpti.

Taigi po šios programos, vis dar turėdama didžiulį bendruomenės palaikymą, aš turiu tikslą suvienyti talentingas sportininkes mergaites Lietuvoje, suteikti joms išskirtinį palaikymą, atverti naujus horizontus. Gyvenimas man suteikė daugybę dovanų, tad noriu atsilyginti tuo pačiu.

Naujausi straipsniai