Lėti savaitgalio pusryčiai – kai nereikia niekur skubėti, kai galime mėgautis nedrąsiai pro debesį šviečiančiais rudens saulės spinduliais – yra neapsakomas malonumas. Tam, kad savaitgalių rytai būtų dar ypatingesni, siūlome palepinti save ir savo šeimą: pamirškite tradicinius sumuštinius ir vietoje jų iškepkite gardžių prancūziškų skrebučių.
Prancūziški skrebučiai (angl. „french toast“) – itin paprastas skanėstas, užsienyje dažniausiai patiekiamas ant vėlyvųjų pusryčių (angl. „brunch“) stalo. Šiandien egzistuoja begalės prancūziškų skrebučių variantų: saldžių, nesaldžių, su įvairiausiais priedais. Patiems paprasčiausiems saldiems skrebučiams paruošti tereikia kelių riekelių batono, kiaušinių, šlakelio pieno, žiupsnio cukraus bei prieskonių, dažniausiai – cinamono, muskato, vanilės. Iškepti, prieš patiekiant į stalą, skrebučiai dažnai yra apibarstomi milteliniu cukrumi ar apšlakstomi klevų sirupu, pagardinami gabalėliu tikro sviesto ar saujele šviežių uogų.
Galbūt kiek mažiau populiarūs, tačiau taip pat labai gardūs yra ir nesaldūs prancūziški skrebučiai. Jiems pagaminti naudojamos tos pačios batono riekelės bei kiaušiniai, kurių plakinys pagardinamas tik žiupsniu druskos. Patiekiami jie su mėgstamais nesaldžiais padažais, dažnai su pomidorų padažu ar majonezu.
Manoma, jog prancūziški skrebučiai kadaise buvo pradėti kepti kaip būdas sunaudoti nešviežiai baltai duonai. Pirmieji skrebučių receptai atsirado maždaug apie 1800-uosius metus, o patys skrebučiai, gali būti, jog kepami buvo jau kur kas seniau.
Daugelyje pasaulio šalių puikiai žinomi ir dažnai šeimininkių kepami skrebučiai turi ne vieną pavadinimą. Pavyzdžiui, XIV amžiuje Vokietijoje šių skrebučių receptas buvo vadinamas „Arme Eitter“ (liet. „Neturtingi riteriai“). Lygiai taip pat jie vadinami Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje. Didžiojoje Britanijoje prancūziški skrebučiai yra vadinami kiaušinine duona (angl. „eggy bread“) ir dažniausiai yra patiekiami kaip nesaldus pusryčių patiekalas. Tuo tarpu prancūzai šiuos skrebučius vadina „pain perdu“ (liet. „pražuvusi duona“). Visgi pats populiariausias ir visiems žinomas šio patiekalo terminas yra „french toast“ (liet. „prancūziškas skrebutis“).
Įdomiausias faktas tas, jog prancūziškais šie skrebučiai yra vadinami ne dėl savo kilmės šalies, o dėl to, jog būtent tradicinės prancūziškos duonos greitai praranda savo šviežumą. Pavyzdžiui, tradicinė prancūziška duona „brioche“ yra skirta valgyti tik tą dieną, kurią yra iškepta, kadangi vėliau tampa sausa ir beskonė. Prancūziškos bagetės taip pat šviežios būna labai trumpą laiką. Taigi, tokių duonų likučiams „išgelbėti“ idealiai tinka skrebučių receptas.
Sakoma, jog patiems skaniausiems prancūziškiems skrebučiams paruošti turi būti naudojama vienos dienos senumo balta duona. Tokia duona nebus labai minkšta, todėl galės sugerti daugiau kiaušinių bei pieno plakinio nesuirdama. Nors daug kas duonos riekeles tiesiog trumpai pamirko plakinyje, jas reikėtų palaikyti jame panardintas bent minutę ar dvi – tokiu atveju iškepusio skrebučio vidus bus minkštas, kreminis, o plutelė maloniai traški.
Tekstas ir receptai Astos Černės