Ne veltui sakoma, kad kai mes planuojame, Dievas juokiasi. Ir dar sakoma, kad kai užsiveria visos durys, kažkur atsiveria langas. Visos šios liaudies išminties teisingumu spėjo įsitikinti daugiau nei dešimt metų restoranų versle besisukanti Alvyda Eigminienė.
Versli moteris kartu su savo šeima vadovavo pustrečių metų veikusiam lėtojo maisto restoranui „Salvete City“. Verslininkė džiaugėsi, kad mėgstama veikla tapo ne tik gyvenimo aistra, bet ir pragyvenimo šaltiniu, tačiau A. Eigminienę pasiekė ne itin maloni žinia: Vilniaus centre, Gedimino prospekte įsikūrusiam šeimos restoranui dėl avarinės pastato būklės reikia užverti duris. Ši netikėta žinia Alvydą ir jos šeimą privertė suprasti, koks iš tiesų trapus buvo su didele šeimos narių meile kurtas verslas.
Prireikė šiek tiek laiko, bet dabar verslininkė į ateitį žvelgia optimistiškai, o apie sunkumus ir įgytą patirtį, šeimos verslo žlugimą bei pastangas iš naujo atsistoti ant kojų, pasakoja atvirai bei ramiai.
Pradėkime nuo pradžių: pirmas jūsų restoranas buvo atidarytas golfo klube. Galbūt aistra gurmaniškam maistui atėjo iš vaikystės?
Nors mano mamos pagrindinė veikla ir nebuvo susijusi su maisto kultūra, tačiau Pakruojo rajone ji tikrai garsėjo kaip skanios duonos kepėja. Šeimos švenčių metu mėgaudavomės itin gurmanišku ir kokybišku maistu. Tiesa, maisto gaminimui didelės aistros niekada nejutau, man kur kas labiau patiko ragauti skirtingą maistą ir stebėti, kaip jį gamina kiti. Tik vėliau pradėjau domėtis maisto kultūra ir tai tapo kelione po naujai atrastą pasaulį.
„Salvete“ buvo šeimos verslas. Alvyda, ką jums apskritai reiškia turėti savo šeimos verslą?
Šeimos verslas, man atrodo, yra tarsi mažytė salelė pasaulyje, kuri tampa ne tik pragyvenimo šaltiniu, tačiau ir gyvenimo būdu. Toje salelėje mes tikrai jautėmės saugūs. Nuoširdžiai turėjau sau pripažinti, kad per daugelį metų neįvertinau, jog šeimos verslą gali sugriauti išoriniai faktoriai.
Sakote, kad šeimos verslas ─ tai saugi sala. O ar dangaus virš tos salos visada buvo tik giedras, jo niekada netemdė debesys?
Buvo visko. Ypač vertinau tai, kad dirbant kartu su šeimos nariais gali visapusiškai jais pasitikėti ir būti tikras, kad iškilus problemai neliksi vienas. Tačiau šis verslas turi ir savo specifiką. Turėjau suprasti, jog vadovauju savo šeimos nariams, kuriuos myliu, tačiau, nepaisant to, turiu išmokti būti griežta, gal net diktatoriška. Tiesiog šeimos nariams kartais yra sunku suvokti, kad versle, kitaip nei namuose, darbai turi būti atlikti šiandien, o ne rytoj. Manau, kad tai psichologinis momentas: šeimos nariams kartais sunku suvokti, kad mamos rolė namuose ir versle yra visiškai skirtinga. O ir man pačiai šiuos du vaidmenis sulydyti į vieną nebuvo paprasta.
Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad poros arba artimieji neturėtų praleisti ištisos dienos drauge: ir namuose, ir darbe. Ar plėtojant šeimos verslą, įmanoma nubrėžti aiškią ribą tarp verslo ir asmeninio gyvenimo?
Mano asmeninė patirtis rodo, kad tai praktiškai neįmanoma. Nors mes ir turėjome susitarimą namuose nekalbėti apie darbą, tačiau jo laikytis nepavyko. Galbūt pavyktų išvengti nuolatinių diskusijų apie darbus, jei būtume turėję geležinių detalių verslą, o ne restoraną. Turiu pripažinti, kad tai išties pakenkė mūsų santykiams.
Iš pradžių jūsų versle viskas puikiai klostėsi, turėjote aiškiai strategiją, kaip dar labiau jį sustiprinsite. Kas nutiko, kad sėkmingą etapą pakeitė nesėkmių ruožas?
Kūrėme verslą su idėja, jį mylėjome lyg savo vaiką, norėjome dirbti sau ir jaustis saugūs, tačiau nutiko priešingai. Puikiai žinau, kad dirbant visada yra įvairiu etapų: būta problemų dėl darbuotoju stygiaus, apyvartiniu lėšų trūkumo, taip pat naudojomės ir banko paskolomis. Kai problemos atrodė nutolo, o mūsų investicijos jau turėjo pradėti atsipirkti, pastatų inžinerijos inspektoriai konstatavo, jog pastatas yra avarinės būkles. Dėl rekonstrukcijos darbų turėjome užverti restorano duris. Iš pradžių manėme, jog šis procesas truks mėnesį ar tris, o vėliau sužinojome, kad metus ar net dvejus. Tad teko atleisti samdomus darbuotojus ir išsiskirstyti.
Ar verslo netekimas paveikė jūsų šeimos santykius, kaip pavyko atsitiesti?
Visai šeimai buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, kad sunkiai dirbome, tačiau viską praradome. Netekus verslo ėmiau skaityti labai daug filosofinės literatūros ir išmokau vieną pamoką: jeigu kažkas slysta iš rankų, visa tai reikia išmokti paleisti. Kai rankos vėl bus laisvos, jos galės priimti naujus dalykus.
Kokių patarimų turėtumėte šeimai, pradedančiai kurti savo verslą?
Visų pirma, tikrai reikėtų apibrėžti, kaip darbe turėtų bendrauti šeimos nariai. Jeigu įmanoma, reikia stengtis laikytis taisyklės namuose nesikalbėti apie darbus. Svarbu atkreipti dėmesį ir į galimas rizikas. Verslininkų šeimos dažnai nori gauti paskolą, o tokiais atvejais bankai neretai siūlo užstatyti turtą. Aš to daryti tikrai nepatarčiau. Smulkieji verslininkai turi įvertinti mokesčių naštą, apskaitos reikalavimus, pagalvoti, ar jie sugebės išlaikyti buhalterį.
Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl neorganizuoju verslo konsultacijų. Tiesą pasakius, labai norėčiau padėti žmonėms, pasidalinti savo sukauptomis žiniomis ir patirtimi. Gana rimtai apie tai svarstau, tačiau kol kas nesu parengusi reikalingos mokymo metodikos. Šia veikla norėčiau užsiimti ne tik sostinėje, tačiau ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Mano startas bus konferencijoje „Versli šeima 2018“, kur patarčiau apsilankyti norintiems imtis verslo, ar ieškantiems atsakymų kaip jį auginti. Čia galėsite gauti praktinės informacijos bei konsultacijų, susipažinti su bendraminčiais ir pasisemti naudingos patirties iš Lietuvos ir užsienio svečių.
Galbūt vis dar kirba mintis įkurti kitą verslą? Gal, pavyzdžiui, ten kur šilta?
Esu visiškai tikra, kad artimiausiu metu į restoranų verslą jokiu būdu negrįšiu. Na nebent praėjus 5-6-eriems metams. Dabar atrodo, kad mielai sutikčiau dirbti kurioje nors Italijos ar Graikijos saloje renginių organizatore. Šiuo metu esu kūrybiniame procese ir tikiu, kad kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią.