R.Šimašius sureagavo į kaltinimus ir prakalbo apie sušlubavusią žmonos Gilmos sveikatą: „To jau per daug“

Remigijus Šimašius ir Gilma Teodora Gylytė / Socialiniių tinklų nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

Antradienio rytą Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė grįžtantis iš Prancūzijos, kur šiuo metu atostogavo, į sostinę. Neseniai trečią kartą susituokęs meras sureagavo į šiuo metu jį supančių kaltinimų virtinę ir socialiniame tinkle atsakė į esminius klausimus, kurie visuomenei neduoda ramybės. Trečiadienį per spaudos konferenciją jis pažadėjo atsakysiantis į VISUS likusius klausimus.

R.Šimašius palietė įvykusias skyrybas su buvusia žmona Agne Matulaite, prasitarė apie sušlubavusią savo dabartinės žmonos Gilmos sveikatą bei aprašė Vilniaus savivaldybės ir įmonės „Do Architects“, kurios bendraturtė yra Gilma Teodora Gylytė, darbus. Anot mero, jie neturi nieko bendra su jo naujais santykiais.
 
Savo įrašą socialiniame tinkle išplatinęs R.Šimašius ketina surengti ilgiausiai truksiančią spaudos konferenciją. Pasak mero, naujoji šeima nebegali atlaikyti ant jų pilamo purvo.
 
Architektės Gilmos Teodoros Gylytės įmonė „Do Architects“ per pastaruosius keletą metų laimėjo penkis Vilniaus savivaldybės viešuosius konkursus. Tuo tarpu apie savo santykius su Gilma atstovybei meras pranešė likus dienai iki vestuvių. Šiuo metu pasirodė nemažai publikacijų apie „Do Architects“ ir Vilniaus savivaldybės veiklą, o Remigijus Šimašius yra kaltinamas interesų konfliktu. Apie santykių baigtį su R.Šimašiumi prakalbo ir jo buvusi žmona A.Matulaitė, kuri kritikavo buvusį vyrą dėl naujų santykių slėpimo ir neskaidrių skyrybų.
 
Antradienį meras pasisakė apie jį supančias kalbas ir aplinkiniams ramybės neduodančius klausimus.
„To jau per daug.
 
Aš esu politikas, viešas asmuo, tačiau viskam yra ribos. O ypač kai tai liečia mano artimuosius. Kai kritika virsta purvu, komentarai – žeminimu, bandymai rinktis politinius taškus – melu, detalių nežinojimas – būrimu iš kavos tirščių, – to jau per daug.
 
Tokios purvo lavinos neatlaikytų niekas. Visi turi teisę kelti klausimus, bet pačių sugalvotas šmeižtas nėra atsakymai į juos. Todėl matydamas šią purvo fiestą, stabdau savo atostogas ir dar šiandien parskrendu į Lietuvą. Grįžtu vienas – purvo ratilai pasiekė mus ir Prancūzijoje, sušlubavo Gilmos sveikata, ji nuo vakar guli ligoninėje, bet šiuo metu jaučiasi geriau – grįšiu pas ją rytoj, iki to laiko ja pasirūpins draugiški prancūzai, pas kuriuos esame apsistoję.
 
Trečiadienį ryte 9:00 kviečiu visus žiniasklaidos atstovus į pusryčius savo kabinete savivaldybėje, kurių metu atsakysiu į KIEKVIENĄ jūsų klausimą. Visus iki vieno – tik būkite pasiruošę. Spaudos konferencija truks tiek, kiek reikės, po jos išskrendu atgal – atleiskit, laiko atskiriems interviu neturėsiu.
 
O dabar keletas svarbių dalykų bei šiek tiek informacijos, kurios dalis pasigedote – suprantu, bet supraskite ir mane, atostogų metu darbiniai reikalai turėtų būti antrame plane. Politika visada reikalauja daug asmeninių aukų. Tik šiandien, dabar, aš šių aukų nebesu pasiruošęs aukoti. Nes tai net ne mano aukos, o mano mylimų žmonių aukos. Atvirai – net ir po daugiau nei dviejų dešimtmečių politikoje aš tam nesu pasiruošęs.
Remigijus Šimašius ir Gilma Teodora Gylytė / Socialiniių tinklų nuotr.
Nesu pasiruošęs, kad mano skyrybų istorija būtų valkiojama į visas puses, nesu pasiruošęs į skyrybų skalbinių viešą skalbimą atsakyti tuo pačiu. Turiu du nepilnamečius vaikus, ir jie nenusipelno būti į tai įtraukti.
 
Aš nesu pasiruošęs, kad supertalentinga, superatsakinga, supervisuomeniška ir superdarbšti mano žmona Gilma būtų žeminama dėl dalykų, kurių nepadarė. Aš Vilniui padariau ir dar galiu padaryti daug. Tačiau ji, tiesiog ramiai dirbdama savo darbą, gali padaryti dar daugiau. Aš meru nebebūsiu po dviejų metų, ji dar ilgai galės kurti nuostabią Vilniaus architektūrą. Bet nei aš, nei ji nesame pasiruošę už tai būti apipilti purvais.
 
Ar dabar lengviausias kelias būtų pasitraukti iš politikos, kaip siūlo kai kurie politiniai oponentai arba juos cituojantys žiniasklaidos kanalai? Kažkuria prasme tai tikrai būtų paprasta – nes net ir pats fantastiškiausias darbas negali būti vertas tokių aukų.
 
Tačiau aš nepaliksiu nebaigtų darbų, net jeigu kai kas to ir labai norėtų. Šiame poste jau teko atlaikyti politines išdavystes, pandemijas, radikalų atakas, rinkiminius šmeižtus – atlaikysiu ir šią. Nežinau, ar atlaikys tie, kas mano galintys sistemiškai drabstyti purvais niekuo dėtus žmones.
 
Nenoriu palikti neatsakytų klausimų, nuo jų nebėgu ir nebėgsiu, tam ir grįžtu. Prisipažinsiu, kai kurių klausimų ar teorijų net nesitikėjau – žmonių fantazija beribė. Tačiau suprantu, kad dauguma klausimų kyla iš rūpesčio, žingeidumo, asmeninių patirčių, dažnai – iš aukštų klausiančių ar pasisakančių asmenų moralinių standartų, dažniausia iš noro suprasti.
 
Todėl į visus juos atsakysiu trečiadienį visiems norintiems žiniasklaidos atstovams. O negalintiems palaukti iki to ir jūsų smalsumo nuraminimui, pateikiu šiek tiek informacijos, kuri patikslins viešumoje jau sklandančius mitus apie mane. Niekada nebuvau linkęs daug kalbėti apie asmeninį gyvenimą, nekalbėčiau ir dabar, tačiau tokia jau situacija.
Remigijus Šimašius
ASMENINIAI KLAUSIMAI:
 
– Ar Gilma buvo jūsų skyrybų priežastis?
 
Ne. Suprantu, kad žvelgiant iš šono dabar lengviau susidėlioti kitokius spėjimus, ypač kai jie pakurstomi, bet dar kartą – Gilma nebuvo mūsų santuokos subyrėjimo priežastis.
 
– Kada nusprendėte skirtis?
 
Tai, kad skyrybos yra viena iš galimybių, buvusiai žmonai sakiau pernai vasarą – ir pokalbyje dviese, ir poros terapijos metu. Atskirai gyvenau nuo praėjusių metų rugsėjo pirmosios – pradžioje dar nebūdamas tikras, kad visam laikui, tačiau žinodamas kad gali būti ir taip. Kad galutinai apsisprendžiau skirtis, Agnei pasakiau lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. Visa kita info – vieša.
 
– Kada su Gilma tapau artimas?
 
Artimiau bendrauti pradėjome po praėjusių Kalėdų. Tačiau tuomet šis ryšys dar nebuvo toks, kuris būtų deklaruotinas viešai. Kodėl deklaravau tada, kada deklaravau – paaiškinu žemiau.
 
– Palikote vaikus?
 
Su Agne užauginome jau suaugusią ir iš namų prieš kelerius metus išvykusią Agnės dukrą iš pirmos santuokos, ir iki šiol auginame du mūsų bendrus vaikus. Skyrybų sunkiausia dalis yra ta, kad negaliu nuolat būti su savo vaikais, o tik matytis pagal jų galimybes. Pagal mūsų susitarimą jų gyvenamoji vieta yra su mama – jos bute, kuris iki tol buvo mūsų bendra nuosavybė.
 
– Ar išlaikote savo vaikus?
 
Taip, be abejo. Mūsų susitarimu tam skiriu alimentus, kurie sudaro pusę mano šiandieninio atlyginimo.
 
– Ką manote apie Agnės viešus teiginius?
 
Visų pirma noriu pasakyti, kad suprantu, kad Agnei yra skaudu ir emociškai sunku. Labai norėčiau, kad ji būtų laiminga, ir mes galėtume bendrauti bent apie vaikus. Tačiau į viešą santykių aiškinimąsi nesileisiu – aš dėkingas Agnei už kartu nugyventus metus ir už mūsų vaikus, kurių gerovė man be galo svarbi. Ir kurie, beje, apie mano naujus santykius sužinojo iš manęs, o ne iš žiniasklaidos, bet matau, kad tiesa nelabai kam ir berūpi.
DARBINIAI KLAUSIMAI:
 
– Dėl viešųjų ir privačiųjų interesų – kodėl santykius su Gilma deklaravote prieš pat vestuves?
 
Padariau taip, kaip įpareigoja įstatymas. Nežinau tokio žmogaus, kuris ramia širdimi pasakytų apie dar ankstesnio deklaravimo būtinybę. Kada tai turi būti? Prieš pasakant vaikams? Prieš pasakant tėvams? Ar gal net prieš pasakant mylimam žmogui, kad jį myliu? Aš patarimų tokiais klausimais nedrįsčiau duoti niekam. Galiu pasakyti atvirai – kai jau su Gilma supratome, kad santykiai pasiekė tokį lygį, kai jau turime juos deklaruoti viešai, tai per savaitę nusprendėme ir susituokti, nes tai ir yra tokių santykių esmė ir visiškas aiškumas. Taip, mūsų vedybos buvo apgalvotas, bet tai buvo greitas sprendimas, o ne slapto ir ilgai rengto plano dalis.
 
– Ar iki santykių deklaravimo, bet nuo artimesnės pažinties pradžios, nepadėjote „Do Architects“ bendrovei, kurios viena iš partnerių yra Gilma, gauti savivaldybės užsakymų ar nedarėte kokio kito spaudimo?
 
Vilniaus savivaldybėje yra beveik tūkstantis darbuotojų. Jei kažkuriam bent vienam dariau spaudimą dėl „Do Architects“ – eikite ir pasakykite tai viešai, už tokią medžiagą dabar žiniasklaida net sumokėtų. Aš žinau, kad to nebuvo ir nebus. Ir apskritai, suprantu, kad kiekvienas mąsto pagal savo sugedimo laipsnį, bet negi tikrai kas nors galvoja, kad aš, būdamas aukščiausiame karjeros poste, ir Gilma, būdama vienos geriausiai dirbančių architektūros įmonių bendrasavininkė, norėsime rizikuoti viskuo? Nepriklausomai nuo to, kokia suma dabar šviečia jūsų fantazijose – tūkstantis, šimtas tūkstančių ar net milijonas eurų – mielieji, nei aš, nei Gilma tokiu būdu niekada gyvenime neuždirbome duonai ir neuždirbsime. Tai būtų vagystė prieš save, prieš vilniečius, prieš politikos (man) ir verslo (jai) partnerius.
 
– Žiniasklaidoje minimi projektai, kuriuos įgyvendino „Do Architects“ – ar turėjote įtakos dėl jų laimėjimų?
 
Ne. Apie tai galėsiu dar plačiau papasakoti spaudos konferencijoje. Jei trumpai – esminius sprendimus konkursuose priima arba nepriklausoma komisija (Tolminkiemio gimnazija, Kuriu Vilnių, ir kiti projektai) arba savivaldybės administracija. Meras nedalyvauja. Kartu su komanda sudėliojome visiems aiškias taisykles kaip miestas vystosi, tai parašyta ir Bendrajame plane, ir Architektūros taisyklėse, ir rengiamame Gatvių standarte. Dideliems projektams rengiami architektūros konkursai, jų dalyviai projektus teikia be pavardžių, o laimėtojus atrenka nepriklausomos komisijos, kuriose savivaldybė neturi lemiamo balso. Nei vienoje kitoje savivaldybėje nėra ir nebuvo tokio standarto.
 
Aš pats nesprendžiu ir niekada nesprendžiau apie jokius konkrečius projektus mieste, tikiuosi, taip bus ir po mano kadencijos pabaigos. Šiandienos vinių ieškojimas penkerių metų senumo istorijose man atrodo pritemptas ir tendencingas. Suprantu, kad ne visi patenkinti aiškiais standartais. Žinau, kad tokie nauji šūviai rengiami, jų matyt gali būti tiek, kiek „Do Architects“ turėjo projektų mieste (o turėjo daug) – bet tikrai absurdiška, kai mane netiesiogiai bando kaltinti tuo, dėl ko ir inicijavau visas šias taisykles ir saugiklius. Kitaip tariant – aplink miestą pastačiau elektrinę tvorą, kad per ją neliptų visi, norintys darkytis miestą netikrais konkursais ar nedarnia architektūra, bet kažkam atrodo, kad pats puoliau lipti per šią tvorą. Argi ne absurdas???
 
Kam įdomu detalės, visą faktinę informaciją apie bendrus Vilniaus miesto savivaldybės ir „Do Architects“ projektus sudėjome čia: (https://bit.ly/3iy4Q7a) Jei bus klausimų – papildysime pagal konkretų projektą.
 
– Kaip išvengsite interesų maišymo ateityje?
 
Kaip ir deklaravau VTEK’ui – ir toliau nedalyvausiu jokiuose sprendimuose dėl Do Architects, dabar jau vengiant net tokios regimybės. Tuo tarpu miestas, deja, iki mano kadencijos pabaigos prarado „Do Architects“ pagalbą naujiems projektams – taip jau anksčiau nusprendė šio verslo bendrasavininkai. Sakau „deja“, nes kaip bebūtų ir ką paliudys bet kuris jų konkurentas – tai vieni geriausių architektų mieste, savo laiką (dažnai ir savo sąskaita) skyrę ir miesto tobulinimui.
 
– Ar galėjote šiuos atsakymus pateikti anksčiau?
 
Galėjau, bet vedybos buvo svarbiau, o po jų atostogos. Atleiskit, jei ką priverčiau laukti nežinioje.
Pasimatysime ryt geriausiame pasaulio mieste.“
Skaitykite daugiau