Marius Jovaiša vėl leidžiasi į neregėtos Lietuvos paieškas

Marius Jovaiša / Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-01-04 08:45
Kaip nufotografuoti supergreitą šviesolaidinį internetą? O elektromagnetinę bangą? Kaip vienu kadru įamžinti lietuvių kalbą, kad jis visam pasauliui atvertų jos grožį? Tokius klausimus šiuo metu nagrinėja verslininkas ir fotografas Marius JOVAIŠA (44).

Kitąmet bus dešimt metų, kai po pasaulį pasklidęs garsusis Mariaus fotografijų albumas „Neregėta Lietuva“. Jubiliejus paakino pasvarstyti, ar tik ne metas idėją atnaujinti, pratęsti sėkmingą šio prekės ženklo gyvavimą, nes tai viena iš priemonių skleisti gerą žodį apie mūsų šalį. „Neregėta Lietuva“ išleista vienuolika kalbų, 35 šalyse surengta per šimtą parodų.

Koks antras užmojis nenusileistų pirmojo sėkmei? Marius mano radęs raktą – tai naujausi šalies pasiekimai.

„Ilgai galvojau, kas galėtų būti antrame fotoalbume, kad galėtum teigti – neregėta. Šis žodis turi ir stebuklo skonį, jį sunku versti į kitas kalbas. Geriausiu atveju kita kalba „neregėtos“ reikšmė – „nematyta“. Dabar noriu knygos, kuri atspindėtų ne tik krašto grožį, paveldą, bet ir tai, kad mes žengiame į ateitį ir turime ką papasakoti pasauliui. Todėl ėmiausi įamžinti mokslininkų, inovatorių, startuolių, verslininkų, tyrinėtojų pasiekimus.

Vadinasi, net patiems lietuviams vaizdais papasakosite apie daug naujų dalykų?

Kai pradėjau kapstytis, atradau, kad turime pagal naujausią žodį įrengtas tyrimų laboratorijas, kur mokslininkai dirba tokiu lygiu, kaip jų kolegos Oksforde, Stanforde ar Kembridže. Yra šaunių startuolių, kuriančių kosminius palydovus, turime cechų, kurie gamina aukščiausios klasės terminio naktinio matymo įrangą, optiką, lazerius, puslaidininkius, o kur dar organinės chemijos laboratorijos.

Naujausiems pasiekimams noriu sukurti vizualinį kūną, nes vaizdas tūkstantį kartų stipresnis nei žodis. Sau išsikėliau didelį uždavinį: laboratorijoje rasti esminį momentą, atskleidžiantį naujovę, bet kad ir vizualinė išraiška turėtų meninę vertę.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip įmanoma nufotografuoti neapčiuopiamus dalykus, tarkim, lazerį?

Vežuosi krūvą įrangos. Lazerio spindulį išryškinau paleidęs dūmų debesį. Tik štai iki šiol nesu sugalvojęs, kaip vienu kadru išreikšti, kad turime per tūkstančius metų išlikusią lietuvių kalbą, menančią senąjį sanskritą.

Mokslininkai greičiausiai nepatikliai sutinka meninius sumanymus – kaip prisibeldžiate į jų laboratorijas?

Už tai esu dėkingas „Neregėtai Lietuvai“ – šis vardas man atveria visas duris. Be to, paisau mokslininkų poreikių: fotografuodamas kokius nors komponentus, negaliu atskleisti jų paslapčių, tarkim, konkrečios mikroschemos. Už tai, kad man skiria laiko, lydi, – yra laboratorijų su specialiu režimu, kur negali nė dulkelė patekti, – dovanoju žmonėms geriausius kadrus, juk aš panaudosiu tik vieną.

Išduokite, ką aptikote dar neregėtą sau?

Mane nudžiugino, kad tyrimų laboratorijose dirba žmonės, kurie buvo išvykę į didžiausius tyrimų centrus Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje. Smagu, kad grįžo ir mėgstamą darbą gali tęsti Lietuvoje, kartu – pritraukti tarptautinių užsakymų iš stambių pasaulio įmonių. Gaminamos nanomedžiagos, optinės dangos, lazeriai. Tai suteikia vilties.

Auginu keturis vaikus – nuo dvejų iki 14 metų, galvoju apie jų ateitį, o Lietuvoje formuojasi nuomonė, kad čia nebėra kur mokytis, baigus vidurinę mokyklą būtina išvykti. Bet gal ne? Tai, ką išvydau, pavyzdžiui, tokiose sudėtingose srityse kaip gyvybės mokslai, mane įkvepia. Ir Lietuvoje sukuriama revoliucinių gydymo metodų. Man tai svarbu, nes laikau save Lietuvos patriotu. Savo knyga viliuosi įkvėpti pasitikėjimo jaunimui ir tiems patiems mokslininkams. Kai ėmiausi naujos idėjos, manyje pradėjo kirbėti didelis džiaugsmas.

Pradėjau praėjusį pavasarį, kitą viliuosi baigti ir imtis knygos leidimo darbų.

Nusistačiau laiko ribas, nes kūrybinis procesas labai įtraukia – vaikštau ištempęs ausis, lankausi ir muziejuose, pas verbų rišėjus, verpėjus. Tiek daug atrandu, kad bijau, jog į knygą netilps. Dėl to atsisakiau minties užgriebti meno bei sporto pasiekimus – tam reikia atskiro leidinio.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ar tarp išradimų, pasiekimų yra ko nors buitiško, visuotinai suprantamo?

Vieni šaunūs startuoliai sukūrė naujo dizaino ir funkcionalumo trintuvę, kuri veikia dėl magnetinės pavaros ir gali būti valdoma per „iPhone“ telefoną. Idėjos autorius – mažo vaiko tėtis, jis sugalvojo begarsį buities prietaisą, kuris nepažadintų mažylio.

Ne vienas pasakytų, kad šiais laikais viską galima rasti internete, – ar verta taip stengtis dėl popierinės knygos?

Fotoalbumus apie Belizą, Meksiką, Kubą išleidau ir elektroninėmis versijomis bei programėlėmis. Vakaruose tokius produktus perka, pas mus – ne. O būtų gerai, nes į elektroninę versiją galėčiau įdėti daugiau kadrų. Kita vertus, knygos, vadovėliai keliasi į elektroninę erdvę, o štai albumas juk labiau yra dovana, ją norisi teikti apčiuopiamą.

Kildamas į dangų įvairiomis skraidyklėmis, išleidote krūvą pinigų, tam reikėjo skirti ir daug fizinių bei moralinių jėgų – štai pastarąjį lėktuvėlį iš Kubos vyriausybės tik dabar vargais negalais atgavote, o dabar viską iš paukščio skrydžio galima įamžinti dronu, – ar neskauda širdies?

Nesu dinozauras, kuris laikosi įsikibęs lėktuvėlio. Dronas man – dar vienas įrankis. Jis turi ir privalumų, ir trūkumų – su juo gali kilti tik į tam tikrą aukštį, tad jei tau reikia plačios panoramos, geriau kilti skraidykle. Be to, drono optika ne tokia kaip fotoaparato su dideliu objektyvu, tikru stiklu. O kur dar skrydžio džiaugsmas ir nuotykio pojūtis – su dronu to nepatirsi.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Pastaraisiais metais stebinote ir pakeistu gyvenimo būdu – atsisakėte mėsos, žuvų, daug sportuojate, 2013-aisiais net dalyvavote garsiausiose pasaulyje „Ironman“ varžybose. Vis dar laikotės kitokios gyvenimo krypties?

Ir dar kaip! Net formuojasi nauja veiklos sritis. Mane kviečia ir net samdo maratonų organizatoriai, verslo įmonės kaip įkvėpėją. Užsidegiau mintimi parengti pusdienio seminarą, kaip sveikam gyventi ir laimingam numirti (juokiasi). Esu įgijęs pedagogo išsilavinimą, tik mokytoju niekada nedirbau, nes įtraukė reklamos verslas, tai štai dabar turiu galimybę dalytis žiniomis ir patirtimi. O kai kitam turi visa tai papasakoti, esi priverstas susisteminti žinias ir suteikti joms struktūrą. Kodėl, pavyzdžiui, verta išmokti žongliruoti – tai teigiamai veikia ryšį tarp akių, smegenų ir smulkiosios motorikos, o tyrimai rodo, kad naujų įgūdžių mokymasis sumažina tikimybę susirgti Parkinsono ar Alzheimerio liga. Į žongliravimą prieš metus panirau pats – tai puikus laiko leidimo būdas, kai būreliuose laukiu vaikų ar užtrunku oro uostuose.

Ir toliau kasdien sportuoju mažiausiai po 2–3 valandas. Svarbiausia – bėgimas ir gimnastika. Rytą, prieš išvežiodamas vaikus į mokyklas ir darželį, jau būnu pasportavęs, vėliau sportuoju laukdamas, pavyzdžiui, savo penkiamečio Antano gimnastikos treniruotėje: salės nuošalyje darau tempimo pratimus, dirbu pasistatęs lygiagretes ar prisikabinęs žiedus. Mokytis virvutės ar špagato perkopus 40-metį sudėtinga, bet progresas yra – aš šiuos pratimus jau padarau.

Ir kitą birželį esu nusiteikęs bėgti 45 kilometrus per savo gimtadienį – tiek, kiek sukaks metų. Tai jau tapo gimtadienio tradicija.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai