Mados tendencija – kosminė odisėja

„Chanel“ / Chanel nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-04 15:59
Niekas jau nebepamena Laikos – neglamūrinio Maskvos kiemsargio, pirmo gyvo padaro, kuriam teko skristi raketa. Bet šio įvykio data – 1957 metai – laikomi kosmonautikos pradžia. Taigi sukako 60 metų, kai žmonės maišo kosmosą, ir mada nelieka jubiliejaus nuošalėje.

2017-aisiais kosminių odisėjų buvo daugiau, negu reikia. Mados spauda net šmaikštavo, neva kaltas Donaldas Trumpas: taip visus užkniso, kad norisi pabėgti į Marsą. Kai kurie mados namai išties neslėpė ketinimų atsiplėšti nuo žemės. Kaip įprasta, visus pranoko „Chanel“ ir maestro Karlas Lagerfeldas, kurio šou baigėsi tuo, kad į dangų pakilo raketa. Reginys buvo ne silpnų nervų piliečiams, o vaizdas – natūralistinis: ir Didžiuosiuose rūmuose įrengtas kosmodromas, ir dešimties sekundžių atvirkštinis skaičiavimas, ir dūmai su ugnimi, kuriuos spjaudė raketa. Net muzika buvo ne šiaip sau – pakilimą lydėjo Eltono Johno „Rocket Man“. Apie tai, kad kosmosas – mielesnis už Žemę, buvo pranešta atviru tekstu.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Kiti šou neprilygo minėtajam, bet stengėsi ne tik ponas Karlas. Pavyzdžiui, Nickas Grahamas tą pačią mintį išreiškė minimaliomis priemonėmis: jo podiumu ėjo legendinis „Apollo 11“ pilotas Buzzas Aldrinas. 86 metų NASA astronautas labai didžiavosi tapęs modeliu ir noriai dalijo interviu: „Jei man nebuvo sunku vaikščioti Mėnulyje, negi išsigąsiu mados šou?“ Šiuokart visi suprato, kad senukas buvo pakviestas ne todėl, kad dabar populiarūs žilagalviai modeliai, o dėl „kosminių“ priežasčių.

Buzzas Aldrinas kažkada pranašavo, kad 2035 m. Mėnulis bus kolonizuotas ir visi ten skraidysime atostogų. Dar visai neseniai, prieš keliolika metų, lietuviai dovanodavo savo mylimajai (ar mylimajam) Mėnulį – ne romantišką šviesulį danguje, o sklypą su sertifikatu. Barackas Obama nutraukė NASA Mėnulio įsisavinimo programą, bet ne jis kaltas dėl esamų paradoksų: astronautams skrydžiai į kosmosą tapo kone rutina, o visi kiti jau suprato, kad nekeliaus į tolimas planetas ir net anūkai ten nepateks. Gal šią skriaudą ir bando kompensuoti mada, kuriai žvirblis rankoje geriau už gervę kosmose. Tad „Dior“ rūpi galaktikos ir mėnulio fazės, „Valentino“ ir „Nina Ricci“ – žvaigždės, „Christopher Kane“ – skraidantys objektai, „Lacoste“ – planetos, „Dolce & Gabbana“ – astronautų piešiniai, o „Balenciaga“ sijonai atrodo kaip kosminio laivo takeliai.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Anot Williamo Nye, mokslo populiarinimo laidų vedėjo, visiems knieti pamirkyti batus kosminiame vandenyne, nes jo tyrinėjimas yra nuotykis. Tačiau galaktinius nuotykius įkvepia skirtingos istorijos. Visų jų dabar nesuskaičiuosi, tad užteks ir poros.

Pirmoji istorija siejasi su kosmonautikos pradžia, o dar labiau – su ta euforija, kuri buvo apėmusi žmoniją septintajame dešimtmetyje. Prasidėjo skrydžiai į kosmosą, 1969 m. Neilas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje, ir tai sukėlė su niekuo nepalyginamą ažiotažą. Režisieriai metė viską, ką anksčiau buvo darę, ir emigravo į kitas planetas: vienas po kito buvo leidžiami nežemiški filmai – „Pirmasis erdvėlaivis Veneroje“, „Žvaigždžių kelias“, „Barbarela“, „2001: kosminė odisėja“, „Pirmas žmogus Mėnulyje“, „Robinzonas Kruzas Marse“, „Atvirkštinis skaičiavimas“, „Planetų karai“ ir t. t. Galimybė persikelti į kitą erdvę atrodė tokia paprasta ir įtikinama, kaip skrydis į Rygą: nespėji pakilti – jau leidiesi. Aišku, kad mada atsidūrė įvykių epicentre.

Tendencijos Space Age pradininkas – Andre Courregesʼas; jo susidomėjimas kosmosu buvo toks rimtas, kad vyras net gavo NASA kvietimą apsilankyti jo valdose. Jis jau 1964 m. sukūrė kolekciją, kurioje buvo daug futurizmo: geometrizuotų drabužių, šalmų (labai tikusių Audrey Hepburn), vaiskaus plastiko suknių, žvilgančių aulinukų, rūbuose iškirptų skylių, panašių į iliuminatorius, pan. Courregesʼo modeliai atrodė tokie neatsiejami nuo tikėjimo, jog greitai savaitgaliais bus galima nuskristi į Marsą, kad sunerimo ir kiti dizaineriai, kiekvienas – savaip.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Paco Rabanne skelbė: „Idealios merginos gyvena kitoje planetoje.“ Jo kosmosą simbolizavo vinilas, plastikas ir metalas. Nors pastarasis kėlė problemų: kai kurios Rabanne suknios buvo tokios sunkios, kad tekdavo į šou kviesti atletes – kitos merginos su jo drabužiais tiesiog nepaeidavo. Iki idealo buvo toli, bet Rabanne drabužiai darė didžiulį įspūdį. O kai dizaineris sukūrė kostiumus Roger Vadimo filmo „Barbarela“ herojei, jo įtaka madai tapo beribė.

Trečias kosmosui neabejingas herojus buvo Pierreʼas Cardinas – ne tik geras dizaineris, bet ir apsukrus verslininkas. Jis pasinaudojo tuo, ką išrado pirmtakai, bet teatralizavo jų patirtį, pateikė įspūdingiau ir stipriau įsirėžė į atmintį. Garsiausia jo kosminė kolekcija datuojama tik 1968 m. Bet laikas trina datas, o Cardinas labai pasistengė, kad futurizmas būtų neatsiejamas nuo jo vardo. Vyras net apsigyveno name, projektuotame architekto Antti Lovago ir pavadintame „Burbulas“. Namas tebestovi ant Viduržemio jūros kranto, mirksi langais iliuminatoriais ir atrodo kaip kosminė stotis ar fantastinio filmo dekoracija – žodžiu, įtikina, kad niekas kitas taip nepriartėjo prie kosmoso, kaip Cardinas.

Kas dar? 1965 m. „Harperʼs Bazaar“ papuošė modelio Jean Shrimpton fotografijos, kurias darė Richardas Avedonas. Viršelyje Jean vaizdas buvo trendy – su kažkokiu futuristiniu daiktu, juosiančiu galvą, o žurnalo viduje ji jau vilkėjo tikrą astronauto skafandrą. Mada ištiesė ranką kosmonautikai, ir šioji draugystė vis dar gyva. Tad „Chanel“ tiesiog mėgaujasi retro futurizmu – modernizuoja tai, kas buvo atrasta septintajame dešimtmetyje. Kiti mados namai – irgi…

Madoje futurizmas visada buvo prezentuojamas tiesiogiai arba konceptualiai. Normalią reakciją į kosminius skrydžius ir jų sukeltas bangas jau įvertinome. Todėl laukia kita istorija – apie romantizuotą, mitologizuotą, siurrealistinį kosmosą, mums pažįstamą iš kino ekranų.

Kam tokia estetika artimiausia? Aišku, Alessandro Michele. „Gucci“ šio rudens reklamos kampanija panaši į kliedesį, bet tokį, kad blanksta visa mokslinė ir nemokslinė fantastika. Gučiška drabužių eklektika pateko į jos vertą aplinką – su žinomų filmų herojais, kosminiais laivais, skraidančiomis lėkštėmis, kingkongais, ufonautais, dinozaurais, karvėmis etc.

Ši tendencija dažniausiai orientuojasi į kultinį Georgeʼo Lucaso filmą „Žvaigždžių karai“. Jis, pradėtas 1977 m., sukėlė naują futurizmo bangą ir naują jo formą: kiek minkštesnę, romantiškesnę, susietą su princese Lėja ir hipių estetika. Filmas ligi šiol nepasimiršta, bet duoklė jam kažkokia vangi: tiesiog retkarčiais atsiranda palaidinių su Darto Veiderio kauke ar suknelių su robotukais.

Daug įdomiau tai, ką darė Lady Gaga su Nicola Formichetti, jos moters kiborgės įvaizdis. Bet tai jau kitas dalykas, prasidėjęs su naujomis technologijomis ir kompiuteriais, kai dizaineriams parūpo, kur ta riba tarp žmogaus ir mašinos. 1995 m. „Thierry Mugler“ sukūrė metalinį kostiumą, su kuriuo moteris atrodė kaip robotė. Tas pats Mugleris ir Alexanderis McQueenas (anuomet dirbęs „Givenchy“) siūlė drabužius, dekoruotus mikroschemomis. Dešimtmečiu vėliau Husseinas Chalayanas pristatė mechanines sukneles transformeres ir drabužius su lazeriu, o McQueenas moteris pavertė humanoidėmis – pamenate jo garsiąją kolekciją „Platono Atlantida“ su ragais ir kanopomis? Na, o tokie dizaineriai kaip Iris van Herpen kuria vien mokslinę fantastiką, nieko kito...

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Elonas Muskas nesiuva drabužių, bet planuoja privačias keliones į kosmosą. Gal kada nors ir pasinaudosime jo paslaugomis. O kol kas nusipirkime blizgančius aulinukus arba „Prada“ kuprinę robotą. Nes šiemet prarasti ryšį su kosmosu tiesiog nedovanotina.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai