Kultūrizmo federacijos prezidentas K.Žilinskas nėrė į bitininkystę – aviliai balkone ir juodas medus

Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.
Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.
Kristina Kučinskaitė
Šaltinis: Žmonės
2022-09-28 08:08
AA

Ši vasara buvo jau ketvirta, kai Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas, tituluotas sportininkas, pirmasis Baltijos šalyse tapęs aukščiausio lygmens kultūrizmo teisėju Karolis Žilinskas mėgavosi ne tik svarbiomis sporto varžybomis, bet ir iš senelio paveldėtu pomėgiu – bitininkyste.

Savo namų balkone kelis avilius įkurdinęs kaunietis sako besidžiaugiąs galimybe artimuosius ar draugus vaišinti ypatingu lipčiaus medumi.

Pirmąsias žinias apie bites ir jų teikiamą naudą K.Žilinskas įgijo dar vaikystėje – saldutėlio nektaro į savo namelius tuomet nešdavo jo senelio prižiūrimos skraidūnės.

„Avilių buvo prosenelio, vėliau – mano tėčio tėvelio sode. Kiek pamenu, mūsų namuose visada galėdavai rasti skysto medaus, kurį ne kabindavau šaukšteliu, o tiesiog gerdavau. Iki šiol pamenu, kad kartą juo pasisotinau tik ištuštinęs tris litrinius stiklainius“, – su šypsena apie augančio organizmo „pokštą“ Žmonės.lt pasakoja pašnekovas.

Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Sportininko tėtis bitininkyste nesidomėjo, nes su nerimu prisimindavo tą vaizdą, kai bitės sugeldavo jų „turtą privatizuojančius“ žmones. Apie tai buvo papasakojęs ir sūnui.

„Bet, 2019-aisiais, pajutau, kad turiu sekti senelio pėdomis, nes ši sritis man svarbi, noriu ją perprasti. Iki tų metų planuodavau užsiimti bitininkyste, bet vis nebuvo įkvėpimo ar laiko. Tik kai seneliui artėjo 90 metų, kilo noras perimti žinias. Tuomet dar nebuvau alergiškas bičių įgėlimui.

Nuo mažens eidavau prie avilių be jokių apsaugos priemonių ir šypsodavausi pamatęs sodo kaimynus, kurie medaus klodus apžiūrėdavo vilkėdami apsauginius kostiumus. Tuomet nenutuokiau, kad po kažkiek metų pats turėsiu juos dėvėti“, – Žmonės.lt sako K.Žilinskas, alergiją bičių įgėlimams įgijęs pirmaisiais bitininkavimo metais.

Pirmąjį avilį jis gavo dovanų iš senelio. Netrukus dar vieną įkurdino savo namų balkone, kad galėtų dažniau stebėti bičių darbą. Vėliau namelių, į kuriuos yra sunešamas medus, atsirado dvigubai daugiau.

„Ši vasara buvo ketvirta, kai intensyviai draugauju su bitėmis, nors vis dar esu alergiškas jų nuodams. Tačiau progresas yra – tampu vis retesnis Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus svečias, o žinių bagažas bei surinkto kokybiško medaus kiekis su kiekvienu sezonu vis didėja“, – kalba pašnekovas.

Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

K.Žilinskas avilius laiko ne tik savo balkone, bet ir kieme ar nuveža į artimųjų sodą. Jį žavi tai, kad mieste dūzgiančios bitutės nė kiek nenusileidžia kaimo vietovių šeimininkėms ir dovanoja nemažus kiekius savo darbo vaisių, praturtintų ypatingu ingredientu – lipčiumi.

Lipčiaus medus išskiria tuo, kad yra bičių gaminamas ne iš nektaro, kaip įprastas medus, o iš augalo sulčių. Toks yra praturtintas mineralinėmis medžiagomis.

„Būtent lipčius medui suteikia skystą formą. Kadangi tokį produktą prisimenu nuo vaikystės, kitokio nė nemėgstu. Susikristalizavęs medus man atrodo net mažiau skanus“, – asmenine nuomone pasidalijo K.Žilinskas, pridurdamas, kad lipčiaus medus iš esmės nėra niekuo blogesnis ar geresnis, o tiesiog yra kitokios sudėties.

Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas pasakojo, kad karštą vasarą beveik visada ant medžių lapų yra saldaus skysčio. Dažniausiai jo aptinkama ankstyvais rytais. Tokio skysčio atsiradimas, pasak bitininko mėgėjo, aiškinamas taip – esant aukštai oro temperatūrai, augalas pro lapus išgarina daug vandens.

Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Nusileidus saulei, procesas beveik sustoja, bet šaknys želdiniui vis dar tiekia gyvybiškai svarbius resursus. Šitas vanduo susitvenkia lapuose ir net išsisunkia natūralaus cukraus turinčiais lašeliais į jų paviršių. Šiltą saulėtą dieną lapų žalieji kūneliai – chlorofilas pagamina daug krakmolo. Naktį krakmolas paverčiamas cukrumi, su vandeniu išsiuntinėjamas į visas augalo dalis ir vartojamas ląstelių kvėpavimui bei naujų ląstelių statybai.

Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Saulei patekėjus, vanduo garuoja, išsisunkęs skystis tirštėja, o dieną beveik visai išdžiūsta, tik ant lapų lieka plonas sluoksnis lipaus skystimo. Bitės jį skuba rinkti rytais, kol gamtos dovana per daug nesutirštėjusi.

„Lipčius išsisunkia ant daugelio medžių lapų: ąžuolų, liepų, klevų, gluosnių, drebulių, lazdynų, eglių, pušų ir kitų augalų. Jame yra nemažai inhibino, kuris stabdo bakterijų vystymąsi ir tokiu būdu pagreitina pasveikimą, apsaugo nuo įvairių ligų. Lipčiuje enzimų ir vitaminų taip pat yra daugiau negu žiedų meduje. Kaip maistas ir profilaktinė priemonė, mano nuomone, lipčiaus yra pranašesnis už grynąjį medų“, – pastebi neseniai aukščiausio lygio kultūrizmo teisėju paskelbtas K.Žilinskas. Jis pirmas toks teisėjas Baltijos šalyse.

Karolis Žilinskas ir jo bitės / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Anot Karolio, jei šilti orai būtų išlikę ilgiau, bitės derlių būtų papildžiusios ir „juodu“ medumi - gryno lipčiaus, kuris yra jo mėgstamiausias.

Įprastai lipčiaus medus yra tamsios gintaro spalvos, saldžiai aštrus su juntamu medžio poskoniu, jo kvapas atsiduoda sakais. Produktas, sumaišytas su jogurtu ir tepamas ant duonos, yra dažnai valgomas pusryčių metu Turkijoje.

„Daugiausiai tokio medaus išsukama būtent minėtoje šalyje. Mūsų ir kituose kraštuose tai dar gana retas skanėstas“, – sako K.Žilinskas.

Fotogalerija:

Karolis Žilinskas ir jo bitės (9 nuotr.)
+3