Indulgencija ledams: ar tikrai verta jiems klijuoti „blogiečio“ etiketę?

Ledai / 123rf.com nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-04-14 16:00
Kokią dovaną gerbėjos įteikė Eltonui Johnui jo vedybų su Davidu Furnishu proga? Ledų tortą. Kokiu desertu per neoficialius pietus Baltųjų rūmų kulinarai vaišino Bushus ir jų svečius iš Didžiosios Britanijos – princą Charlesą ir Camillą? Obuoliniais ledais. Burnoje tirpstantis skanėstas jau labai seniai ir, regis, amžinai pavergė visų socialinių sluoksnių atstovų širdis. Kai kas, tiesa, mėgina jam klijuoti „blogiečio“ etiketę, tačiau pastaruoju metu net mitybos specialistai randa ledams gerų žodžių.

Kalcis – lieknėjimo garantas?

Trys kaušeliai grietininių ledų, paskanintų vafliais, karšta karamele, šokoladu, plakta grietinėle ir kitais varvėti seiles skatinančiais priedais. Kiaulių šonkauliukai su „Cezario“ salotomis, keptomis bulvytėmis ir pagardais. Kas jiems bendra? Apie 1300 kilokalorijų, per 30 g sočiųjų riebalų rūgščių ir gomurio džiaugsmas. Jei tai būtų jūsų sekmadienio pietūs, į skrandį įkristų kone 3000 kilokalorijų – siaubas, ar ne? Bet jei „Hagen-Dazs’ Mint Chip Dazzler“ (taip vadinasi viena iš tų superkaloringų „minų“, ant kurių savo noru nuolat lipa JAV ledų mėgėjai) tėra pirmas ir paskutinis valgis per dieną, – nieko gera, tačiau turbūt ne katastrofa? Kita vertus, o jei ledų porcijoje – tik 300 kilokalorijų. Jas suvalgius dar galima aprūpinti organizmą papildoma energija, kurios jam reikia normaliai funkcionuoti, t. y. ko nors sukrimsti, – žinoma, apdairiai, neviršijant leistinos paros normos, tos lemtingos ribos, už kurios kūnas ima plėstis.  

Indulgencija ledams suteikta, nes jie – puikus baltymų, kalcio ir fosforo šaltinis, o šių medžiagų mums būtinai reikia, kad būtų tvirti raumenys, kaulai, dantys, kūne sklandžiai vyktų įvairios gyvybiškai svarbios reakcijos.

Mitybos specialistams nėra kaip beatodairiškai keikti ledus, nors dauguma jų kaloringi. Pirma, todėl, kad galybės žmonių dar vaikystėje pamėgtas desertas paįvairina valgiaraštį ir suteikia malonumo, – tai ne mažiau svarbu ribojant maisto kiekį, asortimentą ir stengiantis tokiu būdu išlaikyti svorį arba jo atsikratyti. Antra, indulgencija ledams suteikta, nes jie – puikus baltymų, kalcio ir fosforo šaltinis, o šių medžiagų mums būtinai reikia, kad būtų tvirti raumenys, kaulai, dantys, kūne sklandžiai vyktų įvairios gyvybiškai svarbios reakcijos. Sveikos mitybos ir svorio metimo aktualijas aptariančiame tinklalapyje www.prevention.com netgi siūloma laikytis ledų dietos: norintis atsikratyti nervinančių kilogramų gali kasdien jais smaguriauti ir vis dėlto džiaugtis svarstyklių rodmenimis. Dietos sudarytojai remiasi Tenesio universiteto Mitybos instituto direktoriaus profesoriaus Michaelio Zemelio tyrimais, kurių tikslas – įrodyti, kad kūno gebėjimas deginti riebalus silpsta, jei trūksta kalcio. Viename iš eksperimentų dvi storulių grupės 24 savaites laikėsi nedidelio kaloringumo dietos. Viena grupė papildomai gėrė kalcio, valgė liesų pieno produktų. Paaiškėjo, kad jos nariai svorio neteko 26 proc., o riebalų masės – 38 proc. daugiau nei kiti eksperimente dalyvavę likimo broliai, kurių racione kalcio buvo mažiau. Minėtosios dietos propaguotojų moralas: leduose yra daug kalcio, todėl jie naudingi gražinant kūno linijas. Maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, 100 g grietininių ledų turi 140 mg kalcio. Rekomenduotina šio mineralo paros norma – apie 1000 mg.  

Gandrai irgi juos mėgsta

Turbūt Madonna nieko negirdėjo apie savo žemiečio profesoriaus tyrimus. O gal ir girdėjo, tačiau jai tai – nė motais. Žurnalistams prieš porą metų popmuzikos karalienė pareiškė, kad tokios bjaurasties kaip pienas ir ledai savo vaikams neduodanti. Įdomu, ar naujas, šiemet paskelbtas, mokslininkų atradimas – ledus valgančios ir nenugriebtą pieną geriančios moterys gerokai padidina savo šansus pastoti – pasiekė jos ausis? Ir vėl ne kas kitas, o Madonnos tėvynainiai išsiaiškino, kad tos moterys, kurios bent dukart per savaitę į savo racioną įtraukia ledus, 40 proc. rečiau kenčia dėl problemų, susijusių su mėnesinių ciklu ir trukdančių pastoti, nei tos, kurios valgo ledus mažiau nei kartą per savaitę. Manoma, kad dėl ovuliacijos sutrikimų yra kalta netinkama mityba, hormonų disbalansas, per dideli fiziniai krūviai sportuojant, prastai funkcionuojanti skydliaukė... Daktaras Jorge’as Chavarro (Harvardo medicinos mokykla) padarė prielaidą, kad vartojant riebius pieno produktus organizme keičiasi hormonų pusiausvyra. „Moterys, norinčios susilaukti vaikų, turėtų peržiūrėti savo valgiaraštį: pavyzdžiui, liesą pieną reikėtų keisti nenugriebtu, jogurtą – ledais.“

O jei vaikelio norisi, bet sustorėti – jokiu būdu? Matyt, geriausia būtų sudaryti individualų mitybos planą kartu su specialistu. Juk laikantis dietos, nedraudžiančios mėgautis ledais, – dabar palikime nuošalyje vaisingumo reikalus, aptarkime tik opiąją figūros pilnėjimo problemą – sėkmės garantas yra žinojimas, kiek kalorijų galiu gauti per dieną, kad jos virstų energija, o ne riebalais. Jei sugebu sureguliuoti savo valgiaraštį ir dienos fizinį krūvį taip, kad ledai leistino jų kiekio nepadaugintų, kodėl gi nepasilepinti visame pasaulyje dievinamu desertu? O kaip išsiaiškinti, kiek tų kalorijų reikia būtent man ir kiek jų turi produktai? Na, tokios informacijos apstu ir knygynuose, ir internete. Sufleruojame: optimali paros kalorijų norma skaičiuojama pagal Harriso Benedicto formulę (užsukite į www.dieta.lt), tačiau išsamiausią informaciją gautumėte pasikonsultavusi su dietologu, kuriam dar ir šiuolaikiniai protingi aparatai talkina, – kone akimirksniu įvertina žmogaus riebalų ir raumenų apimtis, skysčių pasiskirstymą, pasako, kiek kalorijų reikia gauti per dieną, kad veidrodis keltų ūpą, o ne jį muštų.  

Jazminais kvepiantis skanėstas

Kokių kontrargumentų gali pateikti tie, kurie atmeta bet kokius nukrypimus nuo „stiklinės nesaldintos arbatos+šviežių daržovių be padažo+virtos kalakutienos“? Kad ir ką jie sakytų, viena žinome tikrai: geidžiantys, bet griežtai sau neleidžiantys tokio malonumo kaip ledai, rizikuoja vieną gražią dieną nusiplėšti savanoriškai užsimautą apynasrį ir stačia galva pulti į saldėsių akivarą. Tai žmogiška! Beje, skenuojant vanilinius ledus valgančių smagurių smegenis pastebėta, kad jau po pirmo šaukštelio kyla reakcija tose jų srityse, kurios tampa veiklesnės, kai žmogus patiria pasitenkinimą, kaip antai: klausydamas mėgstamos muzikos ar sužinojęs, jog ką nors laimėjo. Neatsitiktinai per Antrąjį pasaulinį karą ledus (dar saldainius, kramtomąją gumą ir tabaką) Amerikos armijos tiekėjai vertino kaip itin svarbius karių moralę ir dvasią palaikančius produktus.

Grįžkime prie kalorijų: parduotuvėse parduodamų ledų pakuotės informuoja, kiek jie turi riebalų, baltymų, angliavandenių, kokia jų energinė vertė. Perskaitei, įvertinai pasekmes savo išvaizdai ir nusipirkai. Arba ne. Kavinių valgiaraščiuose to nerasi, tačiau jei ten parašyta „plombyras su šokoladu ir plakta grietinėle“, galima spėti, kad šį desertą valgyti gerokai rizikinga, tiesa? Jei yra šerbeto – šaldytų vaisių ir uogų tyrės – verčiau rinktis jį.

Žinovų teigimu, pigesni ledai nuodėmingesni, nes juose daug nenatūralių, menkaverčių priedų. Jie padeda sukurti malonią produkto tekstūrą ir skonį, tačiau vitaminų ir mikroelementų turtingi tik aukščiausios kokybės (angl. premium) ir, aišku, brangesni ledai. Jie sveikatai naudingesni. Beje, pastarųjų tankis yra didesnis ir jie kietesni, juos sunkiau pakabinti. Tai lemia ledų gamybos technologija: įplakama oro – jo pigiuose skanėstuose kur kas daugiau nei aukščiausios kokybės gaminiuose.

Anot Alberto Picos, Italijos ledų gamintojų asociacijos prezidento (kaip žinome, itališki gardėsiai tituluojami geriausiais pasaulyje), ledai – toji reta išimtis, kai prie žodžio „malonumas“ drąsiai galima pridurti „sveikas“. „O kaipgi kitaip, jei ledai pagaminti iš labai kokybiškų komponentų, juose gausu šviežių vaisių, o 100 ml – tik 145 kilokalorijos?“ Jis turi galvoje ne pramoniniu būdu, bet mažose įmonėse ar tiesiog kieno nors virtuvėje sukuriamus skanėstus, kuriuose nėra nei konservantų, nei dažiklių. Vienos iš tokių ledainių, esančių Didžiojoje Britanijoje, šūkis: „Gyvenimas per trumpas valgyti prastus ledus.“ Abiejose šalyse yra daugybė gamintojų, pasikliaunančių mažų ūkių produkcija: šviežiu pienu, grietinėle, kiaušiniais, ir nenaudojančių dirbtinių priedų. Apklausos rodo, kad tokių superpremium ledų paklausa nuolat auga. Atsižvelgiant į valgytojų poreikius kuriami ypatingi ledai diabetikams, nėščioms moterims, tiems, kurių organizmas netoleruoja pieno, ir tiems, kuriuos nuo ledų atgraso net ir menkiausias kalorijų kiekis. O kokia skonių įvairovė!     

Nors klasikiniai ledai (su šokoladu, riešutais, uogomis, vaisiais) tebevaldo pasaulį, pastaraisiais metais konditeriai išranda vis naujų skonių kombinacijų. Pavyzdžiui, viešėdami Pjemonte (Italija) turite galimybę paragauti įvairių šaltų skanėstų su vynų ir sūrių skoniais. Arba pasmaguriauti „daržo ledų“: su aguročiais, artišokais, svogūnais, cikorijomis, salierais, įvairiomis žolelėmis... Japonijoje, kai labai karšta, yra mėgėjų gaivintis porcija žalios šaldytos arklienos. Palyginti su ja, krevečių, moliuskų, aštuonkojų ledai skamba nebe taip egzotiškai. Vegetarais tenai irgi rūpinamasi – jie gali pasilepinti sojų ir jūrų kopūstų, braškių ir špinatų skanėstais. Beje, anot Vincento Sako, daug žinių apie ledų istoriją surinkusio nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto, Lietuvoje jau XVI a. buvo gaminami ledai su degtine, saldžiosiomis trauktinėmis, krupniku ir kitokiais lietuviškais likeriais. Be to, mūsų proseneliai pagardindavo juos ne tik atvežtiniais prieskoniais, bet ir vietinės kilmės aromatingais augalais: ajerais, čiobreliais, debesylais, diemedžiais, erškėtrožėmis, kadagių uogomis, jazminų žiedais, jonažolėmis, juozažolėmis ir kt.

Oi, kaip užsimaniau naminių ledų, kvepiančių jazminais! Gal ir jūs?..

Ar žinote, kad:

♦ Ištisus šimtmečius ledų mėgėjai buvo priklausomi nuo gamtos išteklių – ežerų, upių, kalnų ledo ir sniego. Aišku, lengviausia šia žaliava galėjo apsirūpinti anų laikų galingieji ir turtingieji – karaliai, imperatoriai ir artimi jiems žmonės. Pagamintus ledus didikai dievindavo ir grasindami mirties bausme versdavo savo virėjus saugoti jų gamybos paslaptį. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog Aleksandras Makedonietis ir Neronas buvo ledų fanatikai: pirmasis reikalaudavo patiekti skanėsto net ir per sunkiausius karo žygius, o antrasis, sužinojęs, jog liko be sniego atsargų, išsiuntė šimtus vergų į Apeninus, kad jų rankomis kaip šiuolaikiniu konvejeriu tiesiai nuo viršukalnės į imperatoriaus virtuvę atkeliautų svarbiausias ledų komponentas.

♦ Amerikietis Robertas McDonaldas, buvęs kaskadininkas, padedamas sūnaus ir 5 tūkst. Nyderlandų moksleivių, per ketverius metus surinko 15 mln. ledų pagaliukų ir pastatė iš jų 15 m ilgio, 3 m pločio vikingų laivo kopiją. Jam talkino laivų statytojai ir viena tarptautinė ledų gamybos korporacija. Tėvas norėjo parodyti sūnui, kad jei esama noro ir motyvacijos, galima įgyvendinti fantastiškiausias svajones. Imtis tokio projekto Robertą McDonaldą paskatino tikslas pasiekti pasaulio rekordą ir akcentuoti atliekų perdirbimo svarbą.

♦ Ledus patartina laikyti buitiniame šaldytuve (-5–7 laipsnių temperatūroje) ne ilgiau kaip 1–2 paras. Jei iš parduotuvės parsineštas gaminys suzmekęs, yra ledo kristaliukų, jis buvo atšilęs, o vėliau iš naujo užšaldytas. Tokių ledų kokybė labai abejotina. Namie taip pat reikia pasirūpinti, kad jeigu jie nevalgomi, kuo trumpiau būtų ne šaldymo kameroje. Nesilaikant pieno produktų saugojimo taisyklių ir juos vartojant galima susirgti salmonelioze. Užkrėsti ledai daug pavojingesni nei kiti pieno produktai, nes vėl užšaldyti neskleidžia blogo kvapo, nekeičia skonio. Tie, kas patys gaminasi ledus, ypač iš žalių kiaušinių, taip pat rizikuoja susirgti.

Specialisto komentaras

– Ledai – gėris ar blogis?

Edita Poškaitienė, individualių mitybos ir fizinio krūvio programų sudarytoja:

„Tai nėra pats geriausias valgis, bet atsigaivinti – tinkamas. Toms, kurios kreipiasi į mane norėdamos pasigražinti kūną, patariu ledais nepiktnaudžiauti, bet vieną du kartus per savaitę leidžiu pasmaguriauti. Liūdnų istorijų apie griežtai atsisakiusias visokių gardumynų ir galų gale neišlaikiusias moteris žinau labai daug. Visą gyvenimą nepavyks tvardytis, todėl reikia pasiduoti pagundai, bet protingai. Kai užsimanau ledų, dažniausiai renkuosi šerbetą. Plombyras taip pat skanu, bet žinau, kad jame yra riebalų, todėl vengiu ir šitaip rekomenduoju elgtis kitiems. Pastebėjau, kad kavinėse šerbeto siūloma rečiau nei kitų ledų – gaila.“

Kristina Borkienė, bendrosios praktikos gydytoja, individualių svorio mažinimo programų sudarytoja:

„Gamintojas ir kalorijų kiekis – štai tie kriterijai, kuriuos taikau vertindama ledus. Jogurtiniai arba pagaminti iš sulčių, t. y. šerbetas, – gerai. Tačiau iš moterų, atėjusių pas mane dėl svorio problemų, dar nė karto neteko išgirsti klausimo: „Daktare, ar galiu valgyti ledus?“ Jei klausiate, atsakysiu taip: ledai, žinoma, neturi būti pagrindinis produktas racione, bet retkarčiais pasilepinti – jis tinkamas. Daugiau ledų privalumų nežinau... Tiesa, jei žmogus dažnai žiemą serga faringitu, jais veiksmingai galima grūdinti gerklę. Atėjo pavasaris – pradėkite valgyti ledus. Jei baiminatės dėl svorio, šaldykite sultis ir čiulpkite ledukus – vieną ar du per dieną. Aišku, ne suprakaitavus ir ne po karšto valgio. Taip grūdinantis žiemą gerklė bus atsparesnė.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai