Jis jau turėjo kelis milijonus – tik tada sau leido šį tą nusipirkti. Sako, kad turėti nuosavybės šiais laikais nebereikia, tačiau pats... įsigijo dvarą. Matematikas, kuriam taip svarbu emocija. Ilzenbergo dvaro šeimininkas Vaidas BARAKAUSKAS (46) stebina savo gyvenimo ir veiklos filosofija.
Vaido Barakausko žinioje – beveik 50 įmonių. Viena žinomiausių „Fima“ – intelektualių inžinerinių sprendimų lyderė Baltijos šalyse. Jis – ir aviacijos verslo įmonės „Avia Solution Group“ vienas stambiausių akcininkų. Žirmūnų verslo centras, viešbutis „Belvilis“ prie Bebrusų ežero – tai plačiai žinomi šio verslininko identifikavimo ženklai. Inžinerija, aviacija, nekilnojamasis turtas visada buvo Vaido dirbo kryptys. Visko atrodo daug?
Pastaruosius ketverius metus jis dirigavo Šiuolaikinės penkiakovės federacijai, porą metų buvo pasinėręs į automobilių sportą, tačiau kai viską perprato, pasidarė nebeįdomu. Bėgiojo – daug, kai sveikata nebeleido – persėdo ant dviračio, bet ne tam, kad šiaip važiuotų, o kad įveiktų tūkstančius kilometrų.
Vaidai, gyvenate Vilniuje, kokia buvo diena, kai sumanėte atvykti į apleistą Ilzenbergo dvarą netoli Rokiškio?
Visi mano projektai buvo susiję su verslu. Dvaras pasirodė ne verslo, o labiau kultūros, istorijos, emocijų projektas. Kai atvažiavau čia 2003-iaisiais, pamačiau tik žolėse ir krūmokšniuose paskendusią vienos įmonės poilsio bazę. Bet tarp ežerų, versmių ir šaltinių įsikūręs dvaras, kad ir apleistas, pakerėjo savo energija – tikriausiai prieš 500 metų tai papirko ir pirmuosius jo šeimininkus Kerssenbrockus. Labai nustebau, kad dvarui tiek metų, samdžiau tris istorikus, šie penkerius metus rinko medžiagą įvairiose šalyse.
Buvo plušama 14 metų – šiandien Ilzenberge nebūtų gėda priimti ir karalius, vyksta kultūros renginiai. Bet kam jums reikėjo to galvos skausmo?
Nieko neveikti man neįdomu. Investicijos didelės, maniau, kainuos penkis kartus mažiau. Tačiau pradėjęs mėgstu viską padaryti iki galo.
Rūta, kaip jūs reagavote, kai vyras, be gausybės kitų projektų, dar keliolikai metų prasmego dvaro prikėlimo darbuose?
Vaidas generuoja ir įgyvendina idėjas nieko neklausdamas ir su niekuo nesitardamas. Protu net negaliu apžioti tokio didelio masto projekto, galiu tik būti šalia ir netrukdyti. Toks Vaido būdas – jis nuolat gyvena kokia nors idėja. Mudu kartu – nuo mokyklos laikų. Buvau su charakteriu, man reikėjo laiko suprasti, kad verta šeimos vadeles patikėti Vaidui. Viskas prasidėjo nuo smulkmenos – kai pirkome pirmąją sofą. Atrodė, kad sprendžiant tokį buitinį klausimą mano nuomonė svarbiausia, bet greitai suvokiau, jog vyras puikiai numato esminius dalykus, tad nusileidau. Tiksliau – ne nusileidau, o pasitikėjau, nes Vaidas niekada nenuvylė kaip vyras, tėvas, gyvenimo draugas.
Turiu ir taip ką veikti – esu odontologė, tobulėju profesinėje srityje, be to, auginame tris vaikus. Dėl vieno jų sveikatos teko pereiti daugybę sunkių išbandymų, tad visada buvo ir yra kuo užsiimti, o ne priekabiai tyrinėti, kuris – aš ar vyras – esame svarbesnis. Buvo visko – ir sunkių sprendimų, tai galėjo mus išskirti, bet suvienijo.
Kai man buvo šešiolika metų, turguje ėmiau pardavinėti šortus. Pirko gerai. Bet supratau, kad šis darbas ne man, – tiesiog pamačiau, kaip tai veikia, ir nutariau geriau ne pats pardavinėti, o organizuoti pardavimą.
Vaidai, Ilzenbergas žavi ne tik rūmais, parku, bet ir ūkiu, tvarkomu pagal biodinamikos principus. Kodėl sugalvojote imtis ir tokios misijos?
Dvaras visuomet buvo visa ko flagmanas: bajorai parsiveždavo išmanymą, idėjų – visa tai, ko taip trūko mūsų kraštui. Šiandien badas mums tikrai negresia, tad galime pasirūpinti emociniais dalykais. Didelė jų dalis – natūrali žemdirbystė, juk iš to kyla meilė ir harmonija.
Jūs – matematikas, iš kur tokia jautri gyslelė?
Kiekvienas žmogus turi visko, tik kai kurios savybės dominuoja. Menininkai turi ir matematiko savybių, garsūs muzikai yra geri matematikai. Atkurdamas dvarą, vystydamas jo veiklą, galiu visa tai suderinti. Be to, aš tik baigiau matematiką, bet niekada nedirbau pagal specialybę. Ketvirtame kurse ėmiausi verslo. Ir dėstytojams sakiau: „Atleiskite – nedirbsiu, bet noriu baigti studijas.“
Antras mano išsilavinimas – ekonomisto ir vadybininko. Atėjo laikas, kai pritrūko žinių. Skaičiau knygas, ėjau į kursus, bet pačiam ieškoti žinių sudėtinga, tad vos Lietuvoje buvo įkurtas BMI („Baltic Management Institute“) – įstojau ir baigiau su viena pirmųjų laidų.
Kaip manote, kur slypi jūsų sėkmė?
Sėkmės formulė labai paprasta: kiekvienas gyvena tokį gyvenimą, kokį nori. Nemanau, kad esu išskirtinis ar mane aplankė sėkmė. Kai darai tai, kas patinka, sėkmė anksčiau ar vėliau ateina. Kantrybė, darbas – štai kokia sėkmės formulė, sukandi dantis ir dirbi. Nesu dirbęs už atlyginimą, visada buvau atsakingas pats.
Net ir daug pasiekęs verslininkas, pradėjęs veiklą praėjusiame amžiuje, turi smagią istoriją, kaip prekiavo kramtomąja guma ar nuomojo vaizdo kasetes. Kokia jūsiškė?
Kai man buvo šešiolika metų, turguje ėmiau pardavinėti šortus. Pirko gerai. Bet supratau, kad šis darbas ne man, – tiesiog pamačiau, kaip tai veikia, ir nutariau geriau ne pats pardavinėti, o organizuoti pardavimą.
Koks jūsų šeimos prasigyvenimo simbolis – pirmas pirkinys, galbūt net neracionalus?
llzenbergo dvaras (juokiasi). Nebuvo kvailų pirkinių. Paprastai žmonės, vos daugiau uždirbę, skuba viską išleisti. Aš turėjau ne vieną milijoną, kai pradėjau leisti pinigus emociniams pirkiniams.
Žmona minėjo, kad mirtinai užsigeidėte sodybos, nors nuosavo būsto Vilniuje dar neturėjote – gyvenote pas tėvus, nuomojotės. Kaip tai paaiškintumėte?
Žmona laukėsi, tad reikėjo vietos, kur vaikams būtų maloniau leisti vasaras. Neturėjau tiek pinigų, kad būčiau galėjęs juos ištraukti iš verslo ir pirkti butą. Sau gali skirti tik tada, kai lieka nuo verslo, o tuomet įmonių augimas buvo didelis, jutau gerą perspektyvą.
Buvote itin užimtas, kai priėmėte pasiūlymą eiti Šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidento pareigas, – bet kam jums to reikėjo?
Man buvo 35 metai, kai leidau sau mažiau dirbti, galėjau skirti laiko pomėgiui. Su Benediktu Vanagu dvejus metus dalyvavau Lietuvos ralio čempionate – patekome į šalies dešimtuką ir tada nusprendžiau, kad ta sritis manęs nebedomina. Be to, vaikai augo, o aš nuo trečiadienio iki sekmadienio treniruodavausi, dalyvaudavau varžybose. Trys šimtai dienų per metus prie vairo. Per daug. Tiesiog įgyvendinau savo vaikystės svajonę – to pakako.
Federacijai reikėjo vadybininko – nutariau ketveriems metams imtis šio iššūkio. Norėjau parodyti, kad reikia veikti, o ne skųstis. Pagrindinis uždavinys – surengti pasaulio penkiakovės finalą Lietuvoje. Tai iššūkis, nes turėjome perpus mažesnį finansavimą, nei reikėjo. Pernai birželį tai padarėme: varžybos tapo 2017 metų geriausiu sporto renginiu Lietuvoje ir geriausiomis metų penkiakovės varžybomis visame pasaulyje.
Kas šiandien jums malonu, kas priverčia atleisti tuos sukąstus dantis?
Iš tiesų, jei gyvensi tik sukandęs dantis, nebus nei harmonijos, nei grožio. Tiek versle, tiek sporte gerų rezultatų pasieki, kai žengi žingsnį virš savo „negaliu“. Bet gyvendamas išmoksti suprasti, kad viskas turi pradžią ir pabaigą, darbo diena – taip pat, reikia pailsėti, nes jei nuolat darysi daugiau, nei gali, – sulūši.
Dabar važinėju dviračiu. Praėjusią vasarą mėnesį myniau per Ispaniją ir Italiją. Sigitas Kučas, kuris 2000-aisiais rengė kelionę aplink Žemę, dabar organizuoja ekspedicijas – sudaro maršrutą ir važiuoji iki galutinio taško, nesvarbu – lyja ar svilina karštis. Numyniau daugiau nei 2000 kilometrų, nebuvo labai sunku, nes treniruodamasis per dieną namuose nuvažiuoju nuo 30 iki 70 kilometrų.
Savaitgaliais sodyboje mėgstu šeimą, draugus palepinti ant grilio kepta mėsa, žvejoju, rūkau žuvis, einu į pirtį. Mano poilsis, pomėgiai niekada nebuvo egzotiški – žavu paprastumas, kad ir pasivaikščiojimas su šunimi.
O kaip tarp daugelio verslo projektų pagrindinis – „Šeima“? Ar jame ko nors galima pasiekti sukandus dantis? Kaip auklėjate vaikus?
Vaikams dešimtą vakaro dingsta internetas (šypsosi), negalima valgyti prie televizoriaus ar kompiuterio.
Šeimoje kitaip nei versle – du žmonės turi tikti vienas kitam. Šimtaprocentinio atitikimo nebūna, tačiau turi bent penkiasdešimt procentų sutapti gyvenimo būdo suvokimas, požiūris.
Ar jau puoselėjate svajonę, kad į dvaro veiklą įsitrauks vaikai, tarkim, 23 metų sūnus Jonas?
Vaikai patys rinksis savo kelią. Šiandien matau, kad nuosavybės žmogui nebereikia, svarbu – mėgstamas darbas ir pajamos. Nuosavybe reikia rūpintis. Dvaras man reikalingas ne dėl nuosavybės, o tam, kad patirčiau emocijų. Tą darau ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Juk pasigrožėti, nusipirkti produktų į Ilzenbergą gali užsukti, kas tik nori. Nesu išprotėjęs altruistas, viską kreipiu ta linkme, kad ateityje dvaras pats išsilaikytų, nereikėtų tik investuoti.
Kokia Ilzenbergo vizija?
Išskirtiniausias ir gražiausias dvaras visose Baltijos šalyse.
Koks pasipūtęs ponas! (Pajuokauju.)
Ne aš. Noriu, kad dvaras ir čia esantys žmonės būtų išskirtiniai.
Dvaras – ne tik pastatai, tai tarsi gyvas organizmas. Ar Ilzenbergas su savo vaiduokliais jus ko nors išmokė?
Labai daug ko – nežinojau, kas yra istorija, paveldas, ūkis. Dirbau inžinerijos, nekilnojamojo turto, aviacijos srityse – tai neturi nieko bendra su dvarais. Tačiau aš taip mėgstu – ateiti nieko nežinodamas ir viską pakelti į aukštumas.
Vaiduokliai dvaruose gyvena, kai žmonių nėra. Paskutinį šikšnosparnį dvare pavijau prieš porą metų. Ilzenberge ne vaiduoklių, o meilės reikia ieškoti. Juk išgražinome Meilės salą ir nutiesiau į ją tiltą.
