Mūsų senoliai puikiai žinojo, kokiu oru, kokiame miške, po kokiais medžiais kokie grybai dygsta, mokėjo atskirti valgomuosius nuo nuodingųjų, o mums viso šito tenka mokytis iš naujo.
Liaudies išmintys byloja, kad baravykai geriausiai auga esant jaunam mėnuliui, per jaunatį surinkti grybai būna mažiau sukirmiję. Pastebėta, kad grybai mažiau kirmija esant vėsiam ir drėgnam orui. Mūsų šalyje grybingiausi yra vidutinio amžiaus pušynai, beržynai ir mišrūs miškai. Bene daugiausia grybų auga po ąžuolais ir beržais. Sakoma, kad grybai ima dygti po lietaus. Iš tiesų šiam procesui reikia tam tikro temperatūros ir drėgmės santykio.
Jei oras drėgnas, o naktys šiltos, grybai daugiau auga retame miške, jei sausa ir šalta, geriau jų ieškoti tankumyne. Grybauti geriausia eiti ankstų rytą saulei tekant. Rasoti grybai būna kieti, ryškesnių spalvų, todėl juos lengviau atpažinti.
Grybautojo etiketas
Kad mūsų miškuose niekada nepristigtų grybų, grybaujant reikia laikytis tam tikro etiketo.Grybauti leidžiama visuose miškuose, išskyrus rezervatus. Nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. negalima grybauti ornitologijos (paukščių) draustiniuose. Grybaujant leidžiama tik išrauti arba nupjauti grybą prie pat žemės. Draudžiama ardyti miško paklotę, niokoti samanas, kerpes ir kitus augalus. Taip pat negalima naikinti nerenkamų ir nuodingųjų grybų. Miškui visi grybai reikalingi, nes jie suteikia medžiams mikroelementų, teikia prieglobstį vabzdžiams. Jais maitinasi miško gyventojai – elniai, briedžiai, stirnos. Negalima rinkti ir labai mažų grybų, reikia palikti jiems galimybę užaugti ir išbarstyti sporas.
Rinkite grybus, kuriuos pažįstate
Juokaujama, kad visi grybai valgomi, bet kai kurie iš jų tik vieną kartą. Todėl svarbiausia pradedančio grybautojo taisyklė byloja: imkite tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate. Jeigu kyla nors mažiausia abejonė, ar rastas grybas yra valgomasis, geriausiai jo visai neimti. Valgomieji ir nuodingieji grybai kartais būna tokie panašūs, kad jų iš pirmo žvilgsnio neatskiria net patyrę grybautojai. Pavojingiausios iš visų nuodingųjų grybų yra musmirės, nes jas lengva sumaišyti su kai kuriais valgomaisiais grybais.
Paprastąją musmirę pažįsta net vaikai, o baltąją, gelsvąją ir žalsvąją musmires nepatyrę grybautojai dažnai painioja su pievagrybiais, ūmėdėmis, gudukais. Nesunkiai atskirsite musmirę, jei žinosite išskirtinius jos požymius. Musmirių kepurėlės dažniausiai būna žvynuotos, kotas apačioje yra sustorėjęs ir apgaubtas išnara, jo viršuje yra žiedas. Nors ir kiti lakštabudiniai grybai gali turėti žiedą arba apačioje sustorėjusį kotą su išnara, šiuos abu požymius vienu metu turi tik musmirės. Nemažai grybų yra nuodingi tik, kol švieži. Prieš vartojant juos būtina apvirti. Beje, apsinuodyti galima ir valgant visiškai nenuodingus grybus, jeigu jie buvo surinkti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir nebuvo laiku apdoroti.
Verta žinoti
♦ Netinkamos vietos grybauti yra pakelės, mineralinėmis trąšomis tręšiami ir chemikalais purškiami laukai bei sodai, miestų parkai ir skverai, vietos netoli pramonės rajonų, geležinkelių – grybai kaip kempinės sugeria visus aplinkos teršalus.
♦ Negalima rinkti grybų netoli aukštos įtampos elektros perdavimo linijų, nes stiprūs magnetiniai laukai skatina grybų mutaciją: pakinta jų išvaizda, nuodingųjų medžiagų kiekis.
♦ Nepatariama eiti grybauti vėlai rudenį po šalnų, nes valgant šalnos pakąstus grybus kyla grėsmė apsinuodyti.
♦ Nerinkite grybų į polietileninius maišelius, nes juose grybai sušunta ir greičiau genda. Taip pat greičiau genda lietingu oru surinkti grybai.
Populiariausi Lietuvos grybai
Lietuvos miškuose auga daugiau nei 1000 kepurėtųjų grybų rūšių. Beveik 400 iš jų yra valgomos, tačiau renkama apie 130 rūšių. Kitos yra menkavertės arba labai retos. Pagal maistinę vertę, skonį ir paplitimą grybai skirstomi į keturias kategorijas.
Pirmosios kategorijos grybai vertingiausi ir skaniausi. Tai tikrieji baravykai, rudmėsės, gelsvieji ir geltonieji piengrybiai.
Antrajai kategorijai priskiriami geri, bet menkesnės maistinės vertės grybai: raudonviršiai, lepšės, kazlėkai, rudakepuriaiaksombaravykiai, žaliuokės, valgomieji pievagrybiai, ūmėdės garduolės, smiltyniniai šilbaravykiai, piengrybiai paberžiai.
Trečiosios kategorijos grybai laikomi vidutinio vertingumo. Tai geltonieji baravykai, raukšlėtieji gudukai, valgomosios voveraitės, paprastieji ir vasariniai kelmučiai, tikrosios, juosvosios, juodmėsės ir blunkančiosios ūmėdės, juosvieji ir paprastieji piengrybiai.
Ketvirtosios kategorijos grybai yra menkaverčiai: tamprieji ir auksakočiai baravykai, pilkosios ir kvapiosios stirnabudės, šalninės guotės, gličiosios ir variaspalvėsgeltonpėdės, gluosninės kreivabudės, lelijiniai baltikai, grūzdai, paliepiai, rudieji piengrybiai, raukšlėtieji ir čerpėtiejidyglučiai, gauruotieji mėšlagrybiai.
BARAVYKAI
Tikrasis baravykas – vienas geriausiai pažįstamų ir vertingiausių valgomųjų grybų Lietuvoje. Jo vaisiakūnis stambus, mėsingas. Kartais užauga iki 3 kilogramų. Subrendusio grybo kepurėlė būna rusva arba ruda, spalva tamsėja grybui bręstant. Jaunesnių grybų kepurėlės apačia yra baltos spalvos, subrendusių – žalsvai gelsvos. Tikrieji baravykai vartojami švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti, šaldyti.
Lietuvoje žinoma 14 baravykų rūšių. Maistui dažniausiai renkami paąžuoliai, pušyniniai ir beržyniniai baravykai. Gražiakočiai ir kartieji baravykai nevalgomi dėl kartaus skonio, tačiau jie nenuodingi. Nuodingais laikomi retai randami šėtoniniai baravykai. Jų kotai yra raudonos spalvos, o kepurėlė pilka.
Kur ir kada rinkti
Baravykai auga birželio–lapkričio mėnesiais. Tikrųjų baravykų randama įvairiuose miškuose po eglėmis, ąžuolais, beržais, pušimis. Baravykai paąžuoliai mėgsta lapuočių: ąžuolų, liepų, beržų draugiją. Beržyniniai baravykai auga žolėje po beržais, pušyniniai – tik po pušimis.
RUDMĖSĖS
Rudmėsėmis, arba ruduokėmis, vadinami dviejų skirtingų rūšių grybai: pušyninės ir eglyninės rudmėsės. Koncentriškais raštais marginta rausvai oranžinės spalvos rudmėsės kepurėlė iš pradžių būna pusiau apvali, vėliau tampa plokščia, o grybui subrendus įgauna plačios taurės formą. Kepurėlės apačią dengia oranžiniai lakšteliai. Kotas stambus, tuščiaviduris. Sultys oranžinės, nekarčios, malonaus kvapo. Suspaudus grybą, pažeistos vietos pažaliuoja. Rudmėsės valgomos keptos arba virtos, sūdomos, marinuojamos.
Kur ir kada rinkti
Rudmėsės auga rugpjūčio–spalio mėnesiais pušynuose ir eglynuose, jaunuolynų aikštelėse, pamiškėse.
RAUDONVIRŠIAI
Lietuvoje auga šešiolikos rūšių raudonviršiai. Nors vadinami raudonviršiais, jų kepurėlės gali būti ne tik raudonos, bet ir pilkos arba rudos spalvos. Labiausiai grybautojų mėgstamas tikrasis raudonviršis. Jo kepurėlė iškili, aksominė, raudona, oranžinė arba geltona, tai priklauso nuo augimo vietos. Apatinė kepurėlės pusė iš pradžių būna balta, grybui bręstant, tampa žalsvai pilka arba pilkšva. Stambus kotas apaugęs rusvais, pilkais ar juodai rudais žvyneliais. Įpjovus ar perlaužus grybą, pažeista vieta patamsėja. Raudonviršiai valgomi kepti ir virti, džiovinami, marinuojami.
Kur ir kada rinkti
Raudonviršiai auga nuo birželio iki spalio mėnesio. Gausiausiai nuo liepos antrosios pusės iki rugsėjo antrosios pusės. Dažniausiai auga beržynuose ir drebulynuose.
AKSOMBARAVYKIAI
Grybautojams geriausiai pažįstami rudakepuriaiaksombaravykiai liaudies klaidingai vadinami šilbaravykiais. Jų kepurėlė rudos arba kaštoninės spalvos, apatinė jos pusė gelsva arba žalsvai rusva, kotas šviesiai rudas. Paspaudus grybą, pažeista vieta pamėlynuoja. Aksombaravykiai valgomi kepti ir virti, marinuojami su kitais grybais, tinka džiovinti.
Kur ir kada rinkti
Auga rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais mažesnėmis ar didesnėmis grupėmis, rečiau pavieniui samanotuose spygliuočių miškuose.
KAZLĖKAI
Lietuvoje randamos devynios kazlėkų genčiai priklausančios grybų rūšys. Dažniausiai pasitaikančios – tikrieji, šilininiai, gelsvieji ir grakštieji kazlėkai. Kazlėkų kepurėlė gali būti tamsiai ruda, rausvai ruda arba geltona, gleivėta. Kepurėlės apačia geltonos arba geltonai rudos spalvos. Tikrųjų kazlėkų kotas turi žiedą, jų kepurėlė padengta lengvai nusilupančia luobele. Maistui kazlėkai vartojami švieži ir marinuoti.
Kur ir kada rinkti
Auga rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais spygliuočių miškuose: smėlinguose, net žolėtuose pušynuose, eglynuose su pušų priemaiša.
LEPŠĖS
Ar žinojote, kad lepšės priklauso raudonviršių genčiai? Jų kepurėlės gali būti nuo gelsvai pilkos iki pilkai rudos spalvos, apačia balkšva arba pilkšva, paspaudus papilkėja, kotas apšepęs tamsiais plaušeliais. Jaunų lepšių kepurėlė standi, brandžių – minkšta, senų – ištižusi. Linkusios kirmyti. Maistui tinka tik jauni ir sveiki grybai, valgomi švieži, džiovinami, marinuojami.
Kur ir kada rinkti
Auga nuo gegužės iki spalio mėnesio beržynuose ir mišriuose su beržais miškuose, ypač mėgsta jaunuolynus.
GRŪZDAI
Lietuvoje renkamos dvi grūzdų rūšys: piengrybiai grūzdai ir juodieji grūzdai. Grūzdųvaisiakūniai stambūs. Piengrybiniųgrūzdų kepurėlė balta, matinė, viduryje įdubusi, kraštai užsirietę žemyn, lakšteliai ir kotas taip pat balti. Nupjovus grybą,išsiskiria pieniškos deginančio, kartaus skonio sultys. Juodieji grūzdai yra juodai žalios arba žaliai rudos spalvos, jaunų grybų lakšteliai beveik balti, vėliau patamsėja. Taip pat išskiria baltas aštraus skonio sultis. Dėl aštroko skonio grūzdai dažniausiai valgomi sūdyti.
Kur ir kada rinkti
Grūzdai auga grupėmis rugpjūčio–spalio mėnesiais. Piengrybiniaigrūzdai mėgsta tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškus, ypač kalkingus ąžuolynus. Juodieji grūzdai auga spygliuočių miškuose, mėgsta eglynus, tačiau neblogai tarpsta drėgnuose ir šlapiuose beržynuose.
VOVERAITĖS
Voveraičių kepurėlės sodriai geltonos, beveik oranžinės spalvos, piltuvėlio formos, banguotais kraštais. Kotas suaugęs su kepurėle, pagrindo link smailėjantis. Voveraitės mėgstamos grybautojų dėl malonaus kvapo ir skonio, taip pat dėl to, kad beveik nekirmija. Vartojamos šviežios, džiovintos, sūdytos, marinuotos, šaldytos.
Kur ir kada rinkti
Auga birželio–lapkričio mėnesiais spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur randamos samanose po pušimis ir eglėmis.