Prisimenu pasaką apie princesę, kuri sirgo niekam nežinoma, sunkia liga ir jokie gydytojai negalėjo jai pagelbėti. Kol vienas paprastas, bet gudrus žmogus, pasiūlė labai paprastą receptą – neduoti jokio kito maisto ir gėrimų, tik juodą duoną ir tyrą vandenį. Ir visų nuostabai – ji pasveiko.
Prisipažinsiu, neretai tenka pasijusti, kaip tai pasakos herojai. Prieš keletą dienų užsukau į vieną madingą piceriją tikėdamasi greitai papietauti. „Norėčiau prosciutto“, – paprašiau. Tačiau čia dialogas su padavėja tik prasidėjo. „Iš kokių miltų keptą – paprastų ar pilno grūdo? Gal norėtumėte vietoj vandens užsisakyti mūsų gaminto limonado, tai pietų pasiūlymas ir jums bus pigiau, tiesa, pica didesnė nei prašėte...“
Kai kuriose kavinėse užsisakius kavos, padavėjai teiraujasi, iš kokios rūšies pupelių ją ruošti!
Man rodos, tai virtuvės šefo užduotis pasiūlyti man geriausią picą, o ne klausinėti, iš kokių ingrdientų ją gaminti. Geras barista turi žinoti, iš kokių pupelių verdama espresso, o iš kokių – cappuccino ir nekamuoti manęs galvosūkiais, kai ateinu šnektelėti su seniai matyta drauge ar noriu vienumoje susikaupti darbui.
Kai kuriose kavinėse užsisakius kavos, padavėjai teiraujasi, iš kokios rūšies pupelių ją ruošti!
Norėčiau, kad restotano savininkai „šokdintų“ savo tiekėjus, reikalaudamas kokybiškiausių produktų, o klientui būtų siūlomas rezultatas – neabejotinai, pats geriausias.
Pataikavimas klientui peržengia ribas, kai jam perkeliama atsakomybė už patiekalo skonį ir kokybę. Juk restoranuose žmonės ne tik valgo, atranda naujus skonius, bet ir mokosi. Kol kas džiaugiuosi, kad bent jau nesu klausinėjama iš kokios formos puodelio gersiu kavą ar iš kokios formos taurės vyną.
Tada padavėjas ir aš susikeistume vietomis – turėčiau išmanyti daugiau nei jis.
Tokių minčių kamuojama pagaliau sulaukiau savosios prosciutto. Ir pasijutau apgauta. Nežinau, kas ir kada nutarė, kad ši klasikinė pica apibarstoma gražgarstėmis. Senasis receptas yra, matyt, pernelyg paprastas.
Kulinarinis ir konditerinis įmantrumas smelkiasi ir į mūsų namus. Ir paradoksas, kuo didesnė pasiūla parduotuvėse ir restoranuose, tuo sunkiau rasti paprastų, kokybiško, „nepagerintų“ produktų.
Rodos, reikia tik džiaugtis – galima rinktis. Tačiau tas džiaugsmas trunka neilgai – panašiai kaip pasakos princesei. Ir kur ieškoti tikrojo, paprasto skonio, kurio neužgožia prieskoniai ar cukrus?
Arba pavalgyti tradicinių lietuviškų patiekalų. Ne, šaltibarščiai ir cepelinai netinka. Ir keli brangūs restoranai, kur siūlomi mūsų senosios virtuvės patiekalai sostinei tikrai yra per mažai. Kada kavinėje paskutinį kartą matėte ne prancūziškus ragelius, itališką tiramisu, bet lietuviškas namines bandeles ar senovinį obuolių ar varškės pyragą?
Norėdama paprastos lietuviškos juodos duonos ne visada jos galiu nusipirkti! Lentynose yra duonos su ajerais ir saulėgrąžomis, mielėmis ir medumi, plikytos, pirkėjų patogumui suraikytos ir supakuotos. O kur paprasta, juoda, naminė duona?
Arba šviežias, ką tik išsunktas medus, kurio etiketėje būtų užrašyta paprasta tiesa – iš įvairių, Lietuvos pievuose ir miškuose augančių žolynų surinktas. Nes kai matau užrašą, kad tai ES surinkto medaus mišinys – suprantu, kad perku kažką panašų į medų. Kai man bandoma įteigti, kad tai grikių, liepų ar viržių medus, mintyse juokiuosi – negi kiekviena bitė tikrai klausė nurodymų, kur skristi?
Žinoma, visada galima gaminti maistą namuose. O tai jau tikra prabanga, nes ir kokybiškų produktų teks paieškoti. Ir už juos nemažai sumokėti. Nors norėčiau tik geros šviežios mėsos. Neimportuotos, nesupakuotos naudojat apsaugines dujas, neįtrintos prieskonių mišiniu – tinkamos paprastam, sultingam kepsniui. Mėsos, kurios nereikia „mušti“ ir daužyti, kad ji būtų įkandama ir įtrinti įvairiomis žolelėmis, kurios beskoniam produktui suteiktų skonį.
Norėčiau šviežių daržovių. Lietuviškų. Ką tik iš daržo ar sodo. Kvepiančių ir nebūtinai standartinio dydžio ir formų. Dar – ką tik išspaustos varškės – be cukraus, vanilės, nesumaišytos ir nepresuotos, tik nevienodo dydžio gabalėliais sukrėstos į dubenį.
Jei norime būti išgirsti – mums reikia tylos. Jei norime mėgautis maistu – reiktų pradėti nuo paprastumo.
Norėčiau, kad vaikai nebūtų lepinami maistu. Kad su malonumu valgytų kopūstų sriubą ir mėsos kepsnį, picą be padažo ir uogas be cukraus. Kad tėvai ir seneliai mokėtų parodyti jiems meilę ne tik maitindami, kad nuo mažens nebūtų gadinamas jų skonis ir supratimas apie maistą siūlant valgyti viską, kas skanu – žinoma, kada tik panorėjus.
Juk yra pusryčių, pietų, vakarienės laikas ir kiekvienam valgymui tinkami patiekalai. „Noriu kažko skanaus“, – labai lengvai įgyvendinamas noras. Panašu, kad šiam kaprizui ima pataikauti visi – restoranai ir kavinės, prekybos centrai ir mūsų mamos.
Ir tuomet nereikia stebėtis, kad net labai maži vaikai, panašiai kaip ta pasakų princesė, tampa išrankūs ir „nieko nevalgo“. Juk mes patys atėmėme iš jų tą malonumą! Ne tik iš jų, bet ir iš savęs.
Jei norime būti išgirsti – mums reikia tylos. Jei norime mėgautis maistu – reiktų pradėti nuo paprastumo.
Kada paskutinį kartą gėrėte tyrą šaltinio vandenį? Tiesiai iš versmės arba parsinešėte jo ąsotyje jo namo? Mūsų protėviai buvo buvo gerokai išrankesni – vakarykščio vandens negerdavo, toks jiems neatrodė nei vertingas, nei skanus. Galbūt todėl, kad jų namuose nebuvo „kažko skanaus“ – pavykdavo atskirti gerą ir blogą vandenį tiesiog jo gurkštelėjus - be jokių laboratorinių tyrimų.