Eglė Sirvidytė-Purnamasi Yogamaya grįžta į sceną: dalijasi mintimis apie kūrybą ir svarbų etapą

Eglė Sirvydytė-Purnamasi Yogamaya / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Anksčiau klausytojams geriau pažįstama kaip Eglė Sirvidytė, jau kurį laiką atlikėja prisistato nauju, ypatingą reikšmę turinčiu vardu – Purnamasi Yogamaya. Nors paskutinį albumą „Oh My Beloved“ išleido prieš dvejus metus, jo taip ir neturėjo galimybės atlikti gyvai gausesniam klausytojų ratui. Tą laiką psichologės išsilavinimą turinti atlikėja sako skyrusi dar gilesniam savęs ir supančio pasaulio pažinimui bei naujai kūrybai. Ją ir albumo dainas rugsėjo 8 d. Purnamasi Yogamaya pristatys savo koncerto Vilniuje klausytojams – atidarys jau 18-ąjį gyvos muzikos klubo „Tamsta“ sezoną.

– Paskutinis platesnis interviu, kurį pavyksta su tavimi rasti, publikuotas 2021 m. pradžioje. Kas per tą laiką įvyko tavo gyvenime, karjeroje? Kuo norėtum pasidalinti su tavęs pasiilgusiais klausytojais?

– Pastarieji mano metai buvo kupini naujų patirčių, mokymosi, meilės, draugystės. Gyvenau „ten, kur suteka upės“ – nuostabiame slėnyje šalia Vilniaus. Šimtamečių ąžuolų, miškų, pievų, dangaus ir gražiausių žmonių apsuptyje. Tai buvo laikas, kai žvalgydamasi savo gyvenime aiškiai mačiau besipildančias svajones. Ne apie daiktus ar užgaidas, bet gyvenimo spalvas, patyrimus ir prasmę. Kaip mano draugė sako, Dievas tikrai mane myli. Jaučiuosi kaip vaikas, už rankos lydimas per gyvenimą – štai, žvaigždynai, štai – vandenynai, štai – didelės audros, o čia – užuovėjos. Čia – svarbu, o čia – tik detalės.

Purnamasi Yogamaya / Algirdo Bako nuotr.

Tikriausiai per paskutinius du su puse metų gyvenimo magiškam slėnyje, mane bhakti jogos mokytojai mokė paties gyvenimo. Su klausytojais tuo ir pasidalinsiu. Nieko daugiau ir neturiu, niekas daugiau man ir nepriklauso – tik širdies turtai. Pati geriausia to kalba – muzika. Taigi ačiū Dievui, turiu balsą, galiu kurti muziką, matyti, girdėti, dainuoti. Labai laukiu susitikimo su klausytojais. Tai bus pirmasis mano koncertas Vilniuje po ilgo laiko, tad labai noriu padainuoti jums ir su jumis.

– Ar per tą laikotarpį gimė ir nauja kūryba? Jei taip, kokia ji, kas ją labiausiai įkvėpė?

– Per šį laiką gimė naujos muzikos. Kartais gimsta viena ar kita daina. Pradėjau rašyti mantrų muzikos albumą. Maldos – visai kitokia muzika, kitoks įrašo ar kūrybos procesas. Paskutinius metus daug dainavau ir mokausi kirtano tradicijos. Prieš gal septynerius metus nuvykusi į Indiją, išgirdau gyvai vienoje šventykloje giedant giesmes ir kirtaną… ir man aptirpo kūnas, atrodė, kad klajojusi tūkstančius metų radau savo muziką. Nieko gražesnio nebuvau girdėjusi.

Muzika man visada buvo savitai sakralus reiškinys, nors niekada neieškojau nei religijos, nei koncentravausi į religinę muziką, bet mane traukė tikrumas muzikos ir muzikanto širdies. Kai muzika – ta viena nata tą konkrečią akimirką – tampa tiltu su amžinybe, ar kopėčiomis patirti savo širdies gylį. Melodijos galia, garso galia juk tikrai išjungia visus pasaulio laikrodžius.

Visada intuityviai jutau, kad muzika kažkaip gali skrosti pasaulius, nešti į kitas dimensijas. Tarsi širdis per muziką gali „siųsti SMS“ labai toli. Skamba juokingai, gal net vaikiškai, ypač kai mes esame muziką pratę matyti kaip socialinį reiškinį, atlikimo ant scenos aktą. Bet mane visada tai traukė ir žavėjo senųjų kultūrų muzika – sutartinės, sufijų dainos, choralai. Man apskritai svetima scenos idėja. Daug labiau patinka dainuoti kartu, susėdus ratu. Ne daryti performansą, o keliauti kartu užsimerkus. Vienas didžiausių įkvepėjų yra Dievas – jis taip nuostabiai viską surėdęs, kiekvienas atomas gyvas, kiekviena molekulė, viskas pilna gyvybės, grožio. Tai, matyt, mane labiausiai muzikoje tai ir įkvepia – padainuoti taip, kad perskrodęs visus debesis ir akmenis, išsisiųstų tas „SMS“ ir pasiektų Dievą. Įkvėpimo duoda ir grožis, jautrumas, meilė, pasirinkimas mylėti.

Eglė Sirvydytė / M. Penkutės nuotr.

– Kaip dažniausiai atrodo tavo kūrybinė sesija – ar kuri bet kur ir visada, ar skiri tam atskirą laiką studijoje?

– Kartais muzika, daina pati ateina – jaučiu ją tvyrant erdvėje, matau vaizdiniais, spalvomis ir formomis muzikines erdves – kaip kokį paveikslą. Tada turiu tiesiog rasti akimirką imti ir užrašyti. O kartais tiesiog prisėdu prie instrumentų, muzikinės programos, ir rašau, įrašinėju, keliauju – taip intuityviai viskas susidėlioja. Kaip garsas kviestų garsą, instrumentas instrumentą – taip ir gimsta muzika.

– Esi ne tik kompozitorė ir atlikėja, bet ir psichologė. Kaip gebėjimas giliau nagrinėti savo bei kitų emocijas padeda kūryboje?

– Psichologijos mokslas – tiek studijos universitete, tiek darbas su žmonėmis – visada manyje mankštino vidinio pastabumo raumenį. Vidinis gyvenimas gali būti lengvai užgožtas išorinių stimulų, situacijų, tempo. Būna žmonės apskritai bijo būti su savimi. Bet nuo ryšio kokybės su savimi priklauso viso gyvenimo kokybė. Tai dėl šio mokslo ir profesijos visada mankštinau šį raumenį, vidines akis. Muzika iš to ir gimsta. Savo profesijai esu dėkinga ir už progą susitikti su žmonėmis jautrume, labai trapioje vidinėje erdvėje, pažeidžiamume.

Dažnai gyvename su keliais šimtais kaukių, ar apskirtai būname nepatyrę tikro santykio, ryšio. Man ši profesija niekada neleido pamesti tikėjimo žmogumi. Nes už kiekvienos baisiausios, šalčiausios, grubiausios kaukės gaudavau dovanų pamatyti ir sutikti mažą, jautrų ir nuostabiai gražų vaiką.

– Atidarysi jau 18-jį „Tamsta“ sezoną – muzikos klubas sulauks pilnametystės. Ką tau reiškia šio muzikos klubo scena, kuo ypatinga jo publika?

– Kažkaip matyt gyvenant gyvenimą, su laiku ir metais, išmoksti atsirinkti ir aiškiai pajusti – kam norisi sakyti „taip“, o kam „ne“. Šiuo atveju aš labai dėkinga už tikriausiai vieną šilčiausių kvietimų gyvenime sugroti koncertą. „Tamstos“ scenoje grojau dar būdama studente – su muzikantų grupe, vėliau su elektronikos projektu. Pamenu labai šiltus ir labai gražius koncertus. Džiaugiuosi dalykais, kurie išgyvena. Jei išgyvena, vadinasi, perėjo dugnus ir pragarus, sprendė ir išsprendė, mokėsi atleidimo ir nuolankumo, nes santykiai be to neįmanomi. Jei scena gyva ir sezonas bus pilnas muzikos, vadinasi gerbia ir rūpinasi muzikantais. Tai labai svarbu, gal net svarbiausia. Mes turėtume mokėti, ir norėti vieni kitais rūpintis.

Purnamasi Yogamaya / Algirdo Bako nuotr.

– Ko gali tikėtis būsimo koncerto žiūrovai?

– Man asmeniškai pati ypatingiausioji dalis – muzikantų grupė, su kuria grosiu. Augustas, Gediminas ir Julija – ypatingo jautrumo, muzikalumo ir talento žmonės. Kai jie groja aš pati džiūgauju kaip vaikas – būna šitaip gražu. Man regis, galite tikėtis juoko, istorijų, padainavimo kartu. Nenoriu jokio performanso ar konceptualumo. Noriu papasakoti Jums gražiausias istorijas, Dievui nusiųsti širdies „SMS“, o muzika, kadangi ji galingiausia širdies burtininkė – visa kita bus jos rankose.

– Atliksi kūrinius iš albumo „Oh My Beloved“. Kuo tau ypatingas šis albumas?

– Tai labai intymus ir asmeniškas albumas. Juo išėjau į pasaulį nauju sceniniu vardu – Purnamasi Yogamaya. Purnamasi reiškia „pilnos mėnesienos“, o Yogamaya – galia, kuri jungia, grąžina į ryšį. Jaučiuosi savuose batuose, savoje širdyje ir gyvenimo bėgiuose. O albumas gyvai ant scenos iki šiol skambėjo tik šią vasarą, vienam gražiam miške, draugų apsupty. Koncertas „Tamstoje“ – pirmas pilnas ir viešas albumo gyvas atlikimas. Albumas tapo labai mylimas Japonijoje, o šių metų pavasarį muzikos įrašų pasaulinis milžinas „Disk Union“ išleido vinilinę albumo plokštelę. Klausytojai išgirs ir naujas dainas – man pačiai smalsu, kokios jos bus, kaip jos skambės, kokį kūlverstį, vaivorykštę, kvapą ar spalvą jos atneš. Ir man ir visiems, kas susirinks į koncertą. Labai visų laukiu.

Skaitykite daugiau