Kovo pabaigoje kompozitorė, atlikėja Eglė Sirvydytė išleido savo solinį albumą „Oh My Beloved“. Ji taip pakeitė ir sceninį pavadinimą – nuo šiol ją vadinsime Purnamasi Yogamaya. Apie kūrybinius pokyčius ir kasdienius įkvėpimus – jautrus ir šiltas pokalbis su kūrėja.
Egle, šiandien prisistatai kaip Purnamasi Yogamaya. Ką reiškia ši žodžių kombinacija?
Tai labai ypatingas vardas. Purnima sanskrito kalboje yra pilnas mėnulis, auksinė pilnatis. O yogamaya – ryšys su vidiniu pasauliu, Dievu. Šį pavadinimą, kaip dovaną, gavau iš savo mokytojo.
Tavo solinis albumas „Oh My Beloved“ – kaip jis nutiko?
Matyt kiekvienas muzikantas svajoja gyvenime išleisti savo albumą. Su tokiu slaptu troškimu ir aš gyvenau, tačiau, kaip ir leidžiant knygą, reikia turėti, ką į ją sudėti, ką ta muzika pasakyti. Ilgus metus jaučiau, kad tai ilgainiui nutiks.
Prieš dvejus metus ryžausi pradėti šį darbą. Kūrybą ir įrašus parėmė Lietuvos kultūros taryba ir AGATA. Ir tada albumas po truputėlį tiko tiko ir nutiko. Kažkam albumas būna naujo etapo pradžia. Mano atveju – tai ir pradžia (nes naujasis vardas), ir padėka, atsigręžus į praeitį.
Šiuo metu gyvenime jaučiu begalinę padėką viskam, kas iki šiol nutiko. Tai nėra kažko pabaiga, bet greičiau – dedikacija gyvenime sutiktiems žmonėms, nutikimams, vietoms. Todėl jis labai asmeniškas.
Dėkingumas – kokia jo vieta tavo gyvenime?
Labai svarbi. Dėkingumas man ir yra susijęs su vidine laime. Tomis akimirkomis, kai jaučiuosi dėkinga, esu tikrai laiminga. Beje, net ir moksliniai tyrimai yra pastebėję, jog žmogaus laimės pojūtis tiesiogiai koreliuoja su dėkingumo jausmu. Kuo daugiau žmogus patiria dėkingumo gyvenime už tai, ką turi, tuo labiau jaučiasi laimingas. Yra toks geras pasakymas, kad laimė yra apie tai, ką turi. O liūdesys ir pyktis – apie tai, ko neturi.
Esu dėkinga savo tėvams, kurie augino, draugams, kurie dalinosi su manimi gražiais dalykais, taip pat mokytojams, kuriuos sutikau muzikoje, universitete ir dvasiniame kelyje. Dėka šių žmonių esu labai turtinga ir apdovanota. Apie tai ir dainuoju. Tiek šiame albume, tiek apskritai gyvenime.
Yra toks geras pasakymas, kad laimė yra apie tai, ką turi. O liūdesys ir pyktis – apie tai, ko neturi.
Muzika, kurią atidavei pasauliui, labai meditatyvi. Iš kur pati semiesi ramybės laikais, kai tiek daug triukšmo?
Iš tikro, juk yra begalė muzikantų ir visi turi savo priežastis, dėl ko jie kuria muziką. Man muzika visada buvo grožio paieškos. Kuomet aš jaučiu didžiulį vidinį chaosą ar negatyvias būsenas, muzika man nesikuria. Ji pradeda rašytis tik tada, kai mane ištinka grožis ir kažkoks vidinis stebuklas.
O apie meditaciją... taip, man patinka malda. Man tai gražiausias muzikinis ir apskritai – gyvenimo – žanras. Maldos turi švarą, sakralumą. Maldos erdvėje tampi mažas, tikras. Turi progą suvokti kaip čia viskas iš tiesų yra. Kaip kad dabar, žiūrėk, karantinas. Viskas sustoję. Žmonės pradeda visai kitaip matyti gyvenimą ir patys save.
Man muzika visada buvo grožio paieškos.
Mes dažnai identifikuojame save su savo profesija, pozicija, turtu, galia. Tačiau visam tam dingus ar persikeitus, lieki tik tu – tas, kuris jaučia, mato, kvėpuoja, yra – ir visa kūrinija. Deja, šitie suvokimai retai kada ateina mums panirus į amžinąjį užimtumą ir nuolatinį veikimą. Todėl jei šalimais viso veikimo ir darbų rastųsi ramus, meditacinis laikas, kuriame žmogus turėtų progą (kasdien) panirti į savo sakralias vidines erdves, mūsų sprendimai būtų daug išmintigesni. Būtume ramesni, laimingesni, o kasdiena įgytų gerokai subtilesnius išmatavimus.
Aš pati ramybės semiuosi iš maldos, vaišnavų, bhakti yogos praktikos. O kadangi pastaruosius dvejus metus mano viduje sukosi apmąstymai apie man svarbius vertybinius dalykus, tokius kaip meilė, dėkingumas, šios mintys natūraliai sugulė į tam tikrą nuotaiką, spalvą, pasaulį.
Albumo tekstai skamba trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir sanskrito. Ką šie skirtingi kalbiniai pasauliai sako apie tave?
Kartais sulaukiu kritikos, kad dainuodama kitomis kalbomis išduodu lietuvių kalbą. Bet tai tikrai netiesa! (juokiasi) Neįmanoma išduoti savo kalbos, kuria jauti ir mąstai. Kadangi anglų kalba kartais kalbu didesnę dalį dienos, man ji yra artima savo skambesiu. Sanskritas į mano gyvenimą atėjo dėka dvasinės praktikos. Albume skamba ištraukos iš giesmių, mantrų – tai, kas mano širdžiai gražiausia. Ką pati savo širdyje ir mintyse nuolat suku ir į ką medituoju. Į meilę, į Dievą. Į grožį.
Šiaip ar taip, mūsų protas juk visad neramus. Sakoma, kad protas yra sunkiausiai suvaldoma juslė. Kaip beždžionėlė, mielai puola ir bėga paskui visokias nesąmones. O kur dėmesys, ten ir tu pats. Jei nuolatos medituoji į apokalipsę, tokia ir vidinė būsena. Bet tikintieji yra labai labai išmintingi – jie žino, kad geriausia medituot į Dievą, į meilę. Į Jo realybę. Nes tuo prisipildo ir vidinė tikrovė.
Albume skamba ištraukos iš giesmių, mantrų – tai, kas mano širdžiai gražiausia.
Apskritai man patinka kalbos. O labiausiai – jų poetinė jėga. Kažkada mokiausi kinų kalbos. Hieroglifų pasaulis apskritai esti be galo archajiškas. Viename hieroglife užfiksuota visa sąvokos esmė. Pavyzdžiui, hieroglifas, žymintis moterį yra piešiamas iš trijų brūkšnių. Jie nusako pasilenkusį ir sūpuojantį sau ant kelių kūdikį. Vienas iš tų trijų brūkšnių atrodo tarsi judesys – sūpavimo, raminimo.
Visgi, kai kuriems dalykams kalbos nebeužtenka. Čia prasideda muzika...
Kai tave ir vėl galėsime išvysti scenoje, kaip žadi pristatyti šį albumą gyvo pasirodymo metu – viena ar su kitais muzikantais?
Programa bus su muzikantais, padėsiančiais išpildyti šią muziką ir keliausiančiais kartu. Studijinis albumas yra viena, tačiau koncertai bus kiek kitokie, pati muzika bus aranžuota ir pritaikyta gyvam atlikimui. Man norisi, kad muzika būtų gyva, kintanti, kad ji netaptų albumo atkartojimu. Prasitarsiu, kad ji bus aranžuota dainavimui kartu su publika. Be distancijos, be šou elementų. Visada to muzikinėje padangėje ilgėjausi.
Labai tikiuosi, jog pavyks šią dainavimo kartu žmogiškąją prigimtį truputį mūsuose pabudinti ir padrąsinti visus atėjus į koncertą padainuoti kartu. Juk dar visai neseniai dainavimo kartu tradicijos buvo gyvos. Man norisi į jas atsigręžti. Kad koncertas taptų ne tik klausymas, bet ir gražus, trapus ir tikras dainavimo patyrimas.