„Distyled“ įkūrėja Giedrė Saladžinskaitė – apie stilių: „Visa tai, kas romantiška, – ne man“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Kad pasikeistų mūsų požiūris į pasaulį ir daiktus, kartais reikia labai nustebti, o gal net ir patirti sukrėtimą. Rankinių prekių ženklo „Distyled“ įkūrėja Giedrė Saladžinskaitė kažkada dirbo didelių kompanijų rinkodaros specialiste, ne kartą lankėsi Kinijos gamyklose, iš arti matė, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis gimsta greitosios mados gaminiai, ir suprato, kas vis dėlto yra etiška mada.

Tai, kas miestą daro namais. „Jei devintus metus gyvendama Užupyje ir žiūrėdama pro langą į Angelo skulptūrą matau vaikštančius draugus ir galiu juos pasikviesti kavos, vadinasi, šis miestas yra mano namai. Jei matau, kad prieš Angelą esančio tarptautinio kavinių tinklo logotipas drastiškai naikina pastato sienos grožį ir man dėl to skauda širdį, vadinasi, ši gatvė yra mano namai. Užupis imponuoja dėl jaukių kavinių, mažų butikų su nišinių ženklų prekėmis, dėl pačios bendruomenės kuriamos atmosferos. Čia – ir mūsų darbo studija, čia – ir draugo butikas, kuriame jis ketina prekiauti viskuo, kas pagaminta iš kanapių, – nuo aliejaus, arbatos iki espadrilių.“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Namuose mums nereikia dekoracijų tik kaip dekoracijų, kiekvienas daiktas turi atlikti kažkokią labai svarbią funkciją – praktinę arba estetinę

Tai, kas kuria nepriekaištingą erdvę. „Šviesa, šviesa, šviesa – esminis gyvenamosios patalpos kriterijus. Būstą, kuriame gyvenu su draugu, natūrali šviesa pasiekia ir per sieninius langus, ir per stoglangius (po jais – miegamojo zona). Namuose mums nereikia dekoracijų tik kaip dekoracijų, kiekvienas daiktas turi atlikti kažkokią labai svarbią funkciją – praktinę arba estetinę (šią lydi asmeniniai išgyvenimai, prisiminimai).

Pavyzdžiui, vazoje esanti sausų levandų puokštė, prieš aštuonerius metus suskinta Prancūzijoje, man yra ne šiaip sau papuošimas (koks ten papuošimas, kai vos palietus viskas byra), o stipri emocija. Tačiau kam namuose sieninis ar stalinis laikrodis, jei laiką tiksliai matuoja ir žadintuvo funkcijas sėkmingai atlieka mobilusis telefonas?

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Niekada nebuvau virtuvės žmogus, bet pastaruoju metu prie jos jau pratinuosi ir džiaugiuosi, kad kai ką skanaus pavyksta pagaminti. Tiesa, vasaromis, įsispyrę į šlepetes, pusryčiauti su draugu įsigudrinome prie Vilnios – toks mini piknikas su prancūziškomis bandelėmis, rageliais ir kava.“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Tai, kas neišvengiama. „Kad ir kur gyvenčiau, su manimi visada keliauja iš močiutės paveldėta sena siuvamoji mašina: ta pati, su kuria dar pokario metais ji Panevėžio krašto moterims siūdavo drabužius, taip pat ir apatinius, nes žmonės gyveno pasibaisėtiname skurde. Būdama moksleivė, ta pačia mašina siūdavau džinsinius švarkelius ir juos pardavinėdavau įvairiose mugėse. Kas yra skurdas, pati supratau dirbdama didelėse Lietuvos prekybos kompanijose ir lankydamasi Kinijos fabrikuose. Ten nuolat šokiruodavo beprotiškos darbo sąlygos, beprotiškas darbdavių elgesys su pavaldiniais, o matydama, kaip jaunos merginos plikomis rankomis dažo denimą, supratau, kad persigėrusi per odą spalva jau niekada nebenusiplaus. Jei kas nors pamatytų, kokioje nešvarioje ir atgrasioje aplinkoje kuriami audiniai ir drabužiai (neretai čia žmonės ir dirba, ir miega), ko gero, daug kam praeitų noras kai kuriuos prekių ženklus pirkti.

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Ši patirtis radikaliai pakeitė požiūrį į greitąją madą, mano spintoje nebeliko nė vieno drabužio, kuris galėtų priminti žiaurų žmonių išnaudojimą ir leistų įsivaizduoti pesticidais purškiamus medvilnių laukus, šalia kurių gyvenantys žmonės vis dažniau suserga nepagydomomis ligomis. Visa tai mane subrandino radikaliems pokyčiams: atsisakiau karjeros vadybos bei rinkodaros srityse ir ėmiau kurti rankines.“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Tai, kas kyla iš prigimties. „Būna žmonių, kurie, metams bėgant, pasako: „Ne tą profesiją pasirinkau.“ Taip iš dalies galėčiau pasakyti ir apie save, nes dabartinė ekonomika, vadyba nėra tie stulpai, į kuriuos galėčiau remtis. O tekstilė, odos gaminiai nuo mažens buvo mano stichija. Kartoninių dovanų maišelių, su kuriais laimingi žmonės išeina iš įvairių butikų, idėja virto dizaino pamatu kurti panašaus stiliaus krepšius. Ankstesnė patirtis mados industrijoje neleido jaustis naujoke – labai gerai žinojau, kaip atsiranda kokybiški daiktai, kaip dirbama ir su klientais, ir su žaliavų tiekėjais. Kai paimu į rankas odinę rankinę, kankina vienintelė mintis ir vienintelis sąžinės priekaištas: ar tai, kad tas gaminys iš natūralios odos, neprieštarauja mano moralinėms nuostatoms.“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Kai viešoje erdvėje girdžiu kalbant ar nevalingai perskaitau: „Šis drabužis itin seksualiai išryškina moters kūno formas.“, žinau, kad tai deklaruojama ne mano tipo moterims.

Tai, kas arčiau berniukiško stiliaus. „Visa tai, kas romantiška, – ne man. Nuo mažens augau ir formavausi kaip tomboy stiliaus mergina. Esu repo kartos atstovė, tad viskas tuo ir pasakyta. Kaip kažkada paauglystėje pradėjau nešioti vienu ar net dviem dydžiais didesnius drabužius, taip šio nūnai madingo stiliaus negaliu atsisakyti ir šiandien. Kai viešoje erdvėje girdžiu kalbant ar nevalingai perskaitau: „Šis drabužis itin seksualiai išryškina moters kūno formas.“, žinau, kad tai deklaruojama ne mano tipo moterims. Man tolima ir tų merginų estetika, kai džiaugiamasi XS dydžių apdarais. Niekada neturėjau poreikio ko nors pabrėžti ar ko nors paslėpti. Mėgaudamasi pastelinių, dažniausiai šviesių žemės atspalvių drabužiais, juodą, baltą ir denimo spalvas vadinu pačiomis ryškiausiomis. Ryškesnių už jas mano garderobe nėra. Reikia ypatingos nuotaikos, kad visa tai mėgčiau ir manęs neerzintų.

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Sako, kai kam liūdesį ar kasdienybės nusivylimus išblaško ryškūs apdarai, intensyvaus raudonumo lūpų dažai, ekstravagantiškos kojinės, seksualus apatinis trikotažas. Tai vėlgi ne apie mane. Jei ir ištinka prasta nuotaika, geriausia terapija – darbas.“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Tai, kas imponuoja ir kelia simpatijas. „Šiek tiek atsitraukusi nuo masinio vartojimo produktų, vis labiau vertinu tai, ką sukuria lietuvių dizaineriai. Mane tenkina ir modelių dizainas, ir audinių bei pasiuvimo kokybė. Be to, įsigydama, pavyzdžiui, „Unlabel“, „Formuniform“, Kristinos Kruopienytės, Dianos Paukštytės gaminių, Agnės Butvilaitės papuošalų jaučiuosi esanti sąžininga vartotoja: remiu ne tik pačius kūrėjus, bet ir mūsų šalies įmones, kurios visa tai įgyvendina.

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Džiaugiuosi, kad jaunoji dizainerių karta atsigręžė į gatvės madą ir kuria „čia ir dabar“ nešiojamus drabužius, neturi nepamatuotų arogantiškų pretenzijų į aukštąją madą.

Kad ir kaip atmesčiau patriotinius jausmus, prisipažįstu, kad satisfakcija remti savus nuteikia labai pozityviai: lietuviai moka, lietuviai gali! Buvo metas, kai žinojau tik „Audimą“, „Utenos trikotažą“, Juozą Statkevičių, Ramunę Piekautaitę, Sandrą Straukaitę.

Džiaugiuosi, kad jaunoji dizainerių karta atsigręžė į gatvės madą ir kuria „čia ir dabar“ nešiojamus drabužius, neturi nepamatuotų arogantiškų pretenzijų į aukštąją madą. Atsirado palyginti didelė modelių įvairovė, nors daugelio braižas – nuosaikus minimalistinis. Man, kaip lietuvei, darganoto Baltijos krašto gyventojai, minimalistinis skandinavų stilius kur kas patrauklesnis už itališką, britišką ar prancūzišką.

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Tai, ką vadiname detalėmis. „Pastarųjų metų tendencija dėvėti suknelę ar tuniką su kelnėmis labai priimtina. Visos mano drabužinėje kabančios suknelės dažniausiai tiesios, vyriškų marškinių stiliaus, o kelnės arba plačios, arba cigaretės formos. Nepripažįstu perdėto puošnumo: jei ant suknelės negaliu užsimesti džinsinio švarkelio ir prie jos derinti sportinių batelių, tokia man ji neegzistuoja. Tik itin įpareigojančiomis progomis galiu avėti stiletus, paprastai vietoj jų renkuosi kokius nors „keistus“, „dizaineriškus“ batelius su aukšta platforma.

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.

Vertinu natūralius audinius: paprastą vilną, kašmyrą, šilką, viskozę, tačiau medvilnė dėl mano ideologinių pažiūrų (kaip minėjau, ji auginama antiekologiškomis sąlygomis, kai komercinis pasaulis nustelbia bet kokius humaniškumo kriterijus) nėra favoritų sąraše. Metams bėgant (man 34-eri) pradedu dar giliau mąstyti ir globaliau vertinti pasaulį ir jame vykstančius reiškinius, todėl nebegaliu gyventi taip, kaip gyvenau būdama 20-ies, nebegaliu būti primityvi ir atsakomybę praradusi vartotoja.“

Giedrė Saladžinskaitė / Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr.
Skaitykite daugiau