Aštuonerius metus (nuo penkiolikos) sėkmingai modeliu dirbanti Julija Steponavičiūtė, paragavusi gyvenimo Londone, Niujorke, Paryžiuje, Milane, kartu su savo sužadėtiniu fotografu Roku Daruliu nusprendė grįžti į Lietuvą ir Vilniuje išsirinko ir susikūrė jaukų butą. Didmiesčių suformuotas Julijos stilius – nuosaikus, paprastas, sykiu rafinuotas.
Požiūris. „Būdama paauglė, neturėjau teigiamos nuomonės apie modelio darbą: įsivaizdavau, kad tai gana nerimta profesija, o dar nuolat skraidyti lėktuvais tenka... Požiūris keitėsi, kai mane, keturiolikmetę, vienoje Vilniaus gatvėje užkalbino Paryžiaus „Elite“ agentūros atstovė ir pakvietė į tuomet vykusią „Baltic Model Management“ atranką. Ten susipažinau su Massimo Parisi, šios agentūros vadovu, ir taip prasidėjo mano karjera. Pirmasis mėnuo Milane. Skridau su bičiule, irgi modeliu: dvi savaites mudvi globojo mano tėtis, kitas dvi – draugės tėtis. Vaikščiojau į atrankas, fototestus, tėčiai gamindavo skanius pietus ir vakarienes, o kur dar ledai ir šviežiai kepta pica už keturis eurus – nuostabiai praleistas laikas!
Nebuvau nei puošeiva, nei underground stiliaus gerbėja, visada atrodžiau labai santūriai. Į Milaną atvykau mūvėdama rausvus džinsus, vilkėdama žalią palaidinę ir avėdama sportbačius – kaip tikra paauglė. Tik vėliau supratau, kad modeliai į atrankas vaikšto apsirengę juodai ar pilkai, dažniausiai su džinsais ir odine striukele – taip sukuriamas vyresnės merginos įvaizdis. Būtent nuo to prasidėjo individualaus stiliaus paieškos.“
Gatvės sufleriai. „Pasaulio mados megapoliai gana skirtingi ir diktuoja labai savitą gyvenimo būdą bei rengimosi stilių. Pirmas Milano įspūdis: ekstravagantiškos moterys aptemptomis suknelėmis ir banguotais plaukais ir motoroleriais lekiantys ir šūkčiojantys: „Ciao bella!“ – vaikinai. Tačiau šie, atkreipdami dėmesį, visada laikosi padorumo ir atstumo – niekada nepažeidžia tavo asmeninės erdvės. Paryžius – pats estetiškiausias ir pats romantiškiausias pasaulio miestas, galbūt stereotipiškai, tačiau jis visada asocijuojasi su rageliais ant pusryčių stalo, taure vyno vakare lydint saulę ir merginomis atsainiai susegtais ar susuktais į kuodą plaukais. Gražu, tik nuo tos estetikos jau po savaitės ima darytis nuobodu.
Niujorko gatvės dovanoja pažintį su viso pasaulio kultūromis, šis miestas greitai įkrauna energijos, tiesa, greitai ją ir išsiurbia, pradeda varginti. Dvejus metus jame smagu pagyventi, bet ne ilgiau, pagaliau tai – ne vieta šeimai kurti ir vaikams auginti. Londonas, muzikinių naujienų ir kūrybingiausių dizainerių miestas, – pats patogiausias, nes iš jo gali pasiekti bet kurį pasaulio kampelį. Berlynas – hipsterių citadelė: galbūt mažiausiai pažįstamas, tačiau jis žavi tuo, kad neturi vientiso centro, o atskirų rajonų veidai itin saviti.“
Gaila, Lietuvoje dar veikia stereotipas – jei pasakai, kad rūpiniesi mityba, domiesi sveikais produktais, daugelis akis išpučia: „Tai tu gal anoreksikė?!“
Maisto kultūra. „Neįsivaizduoju namų be skaniai gaminamo sveiko maisto. Kadangi labai anksti netekau mamos, mano tėtis turėjo imtis daugybės darbų, kuriuos šeimose paprastai atlieka moterys. Virtuvė jam tapo kulinarinių improvizacijų vieta. Dar vaikystėje jis mane stebindavo ir lepindavo gurmaniškais patiekalais: pavyzdžiui, gamindavo salotas su ožkų sūriu, nors Lietuvoje dar niekas to nedarydavo; kiti bendraamžiai valgydavo makaronus su pomidorų padažu, o aš jais mėgaudavausi su bazilikų padažu ar parmezano sūriu. Vėliau, jau dirbdama modeliu, natūraliai domėjausi sveika mityba ir stengiausi nepriaugti papildomų kilogramų, nes žinojau, kad man kūnas yra kaip darbo instrumentas. Gaila, Lietuvoje dar veikia stereotipas – jei pasakai, kad rūpiniesi mityba, domiesi sveikais produktais, daugelis akis išpučia: „Tai tu gal anoreksikė?!“
Poreikis gaminti ir tapti mitybos kultūros tinklaraštininke kilo dar ir iš mano gyvenimo būdo: daug keliauju, daug laiko įvairiuose miestuose praleidžiu viena – nevaikščiosiu juk kasdien po restoranus, tad, nuomojantis apartamentus, pirma būtinybė – kokybiška viryklė. Susipažinus su Roku, virtuvė tapo dar artimesnė, nes nieko nėra smagiau, kaip mylimam žmogui pagaminti ką nors skanaus.“
Persisotinimas mada. „Podiumo spindesys (nepamirštami visi mados namų „Chanel“ kolekcijų pristatymai, ypač jei jie vyksta istorinėse Paryžiaus vietose, pavyzdžiui, Didžiuosiuose rūmuose) neretai sukuria priešiškumo gražiems daiktams reakciją. Kai demonstruoji „Chanel“, „Valentino“ ar „Balenciaga“ modelius, o vėliau ką nors iš tų drabužių pavyksta įsigyti ir jais apsirengti „paprastame gyvenime“, jautiesi keistai: pernelyg prabangiai, pakylėtai, lyg kokia princesė. Iš prigimties man tai svetima, todėl kaip būna gera, kai vėl grįžtu prie modelio „uniformos“: aptemptų džinsų, paprastos palaidinės ir odinės striukės. Tiesa, pastaruoju metu tą perdėtą kuklumą po truputį išaugu ir man jau rūpi pasipuošti įdomesniais, dažniausiai nišinių prekių ženklų drabužiais.
Iš žinomų esu didelė Alexanderio Wango, „Givenchy“, „Balenciaga“, „Acne Studios“, „Stella McCartney“ gerbėja. Vis dar gajus mitas, kad podiumu defiliuojančios manekenės apdovanojamos vardiniais dizainerių gaminiais. Tikrai, anksčiau mados pasaulyje buvo gana populiaru už darbą atsilyginti ne pinigais – dovanoti drabužių ir aksesuarų. Taip mano drabužinėje atsirado, pavyzdžiui, „Balenciaga“ rankinė. Tačiau niujorkiečiai Calvinas Kleinas, Donna Karan, Alexanderis Wangas visada su modeliais atsiskaito pinigais, o ne daiktais. Kad ir kaip ten būtų, esmė paprasta: už dyką niekas nieko neduoda, išskyrus, žinoma, žvaigždes – tiek modelius, tiek aktores ar muzikos pasaulio atstoves, kurios tuos gaminius reklamuoja. Tai pasidarė populiaru pastaruoju metu, įsigalėjus instagramo kultūrai, kai įžymybės surenka po pusę milijono ar net iki milijono sekėjų.“
Keliaudama po pasaulį ir aštuonerius metus tarsi neturėdama savo namų, o šiandien dar ir būdama su mylimu žmogumi, nuolat jaučiu didelį jaukios erdvės ir tam tikro sėslumo poreikį.
Biudžetas. „Pirkdama drabužius jaučiuosi šiek tiek švaistanti pinigus. Tiesa, kai jau įsigyju, kai pajuntu, kad tie daiktai iš tikrųjų džiugina širdį, niekada nesigailiu; pagaliau kai kurie aksesuarai yra tokios vertės (nebūtinai piniginės – labiau kaip originalaus dizaino objektai), kad vėliau neabejotinai taps relikvijomis, kurias perleisiu savo dukrai, jei šios kada nors susilauksiu. Visai kitoks pojūtis, kai perku baldus ar namų dekoro objektus, ypač šviestuvus, – šiems mano piniginė gerokai atviresnė. Keliaudama po pasaulį ir aštuonerius metus tarsi neturėdama savo namų, o šiandien dar ir būdama su mylimu žmogumi, nuolat jaučiu didelį jaukios erdvės ir tam tikro sėslumo poreikį. Įsigyta kėdė, minkštasuolis ar stalas, atrodo, mudviem su Roku bus amžini ir niekada nesusidėvės.
Keisdama apartamentus ar kuklesnius butukus, būtinai paisiau svarbiausio jaukių namų kriterijaus – šviesos. Tamsus būstas mane slegia, negaliu jame išbūti net kelių valandų. Kai prieš porą metų Vilniuje įsigijome butą, pirmiausia norėjau elementarių dalykų: kad nepriekaištingai veiktų dušas, tualetas, būtų moderni virtuvės įranga ir stovėtų patogi lova. Visa kita – tik detalės; jų neskubu pirkti, ieškau įdomių ir funkcionalių daiktų tiek interjero salonuose, tiek naršydama internete (tai vienas maloniausių pastarojo meto mano darbų). Šitaip neseniai pavyko aptikti prieskonių trintuvę ar itin patrauklų indaujos gamintoją – britų „Falcon“.
Modelio darbas suteikė galimybių pažinti ne tik mados, bet ir interjero pasaulį. Fotosesijos įvairiose erdvėse, dažniausiai privačiuose apartamentuose ar vilose, stipriai veikė mano estetinį namų supratimą. Iki šiol akyse stovi vienas Niujorko būstas, kur virtuvė buvo sujungta su valgomuoju, o virš stalo (prie jo – dvylika kėdžių) buvo pakabintas masyvus medinis metalu kaustytas šviestuvas.“