Gydytoja dietologė Edita Gavelienė primygtinai siūlo sugrąžinti pirminę ir tikrąją žodžio „dieta“ reikšmę: tai – ne badavimas ar kitoks organizmo alinimas, o tam tikras žmogaus mitybos režimas. Ar pavyksta vokiškai kietai jo laikytis pačiai gydytojai bei jos šeimos nariams? Ką Editai reiškia kulinarijos mados ir produktų etiketės be „E“, su „eko-“ ar „bio-“?
Kas paskatino domėtis dietologija, sveika mityba – dalykais, kurie šiandien „ant bangos“?
Mediciną pasirinkau kaip trečią, neutralią, profesiją: norėjau būti žurnalistė, tačiau tėtis lenkė prie teisės, tad nutariau, kad nebus nei vienos, nei antros. O mitybos ypatumais domėtis pradėjau, klausydama itin įtaigaus doc. Janinos Saukienės dietologijos kurso. Man buvo tarsi stebuklas – kaip galima, reguliuojant mitybą, ne tik išvengti, bet ir atsikratyti daugybės ligų. Tiesa, prieš dvidešimt metų kolegos medikai sukiojo prie smilkinio pirštą: „Tu nori būti storiausia poliklinikos moteris, sėdinti prie virtuvės?“ Toks buvo dabar gana populiarios dietologijos įvaizdis.
Turbūt dar niekada reklama žmogaus neskatino taip gausiai valgyti ir vartoti įvairius papildus. Ar jus pačią veikia prekybos centrų agresyviai skelbiamos jogurtų ar vištų šlaunelių nuolaidos, pavyzdžiui, „du už vieno kainą“?
Nematyti to negaliu, tačiau šluoti lentynų nebėgu ir pigesnių kruopų ar cukraus keleriems metams į priekį neperku. Juk žmogui galva duota ne tam, kad į vidų neprilytų, o kad mąstytų ir sugebėtų atsirinkti reikalingus dalykus iš antraeilių. Verslininkų noras užsidirbti, skatinant pirkti vis naujų ir naujų produktų, bei mūsų sėdimas gyvenimo būdas per pastaruosius trisdešimt metų sukėlė neregėto masto nutukimo problemų. Kita vertus, senelių ar prosenelių nepritekliai šiandien atsiliepia ir mūsų pasąmonėje: verčia instinktyviai šluoti lentynas, nes rytoj jau gali to produkto nebūti. Logiškai suvokiam, kad bus, bet intuityvus veiksmas yra nevaldomas.
Plius – tą prekybos centre sumedžiotą grobį stengiamės grūsti savo palikuonims, pasąmonėje galvodami apie jų išlikimą. Prekybininkai tokį nevalingą mūsų elgesį gerai perpranta ir juo manipuliuoja. Būsiu ne iki galo sąžininga sakydama, kad nesu tos reklamos auka: jei matau, kad mano ir kai kurių šeimos narių taip mėgstami kaparėliai parduodami „du už vieno kainą“, be abejo, perku. Juk niekas taip nepagardina salotų, kaip šis produktas. „Valgau tai, ką ir kiek šiandien davė aplinka, kurioje gyvenu, t. y. gamta“, – tai mano siekinys, kuriuo vadovavosi ir mūsų protėviai.
Visą interviu rasite liepos mėnesio žurnale „Laima“.