Kaip nepasiklysti skirtingų mitybos sistemų, patarimų ir maisto madų džiunglėse? Savo kelio kiekvienas ieško pats. Štai skandinavai jau ne pirmą dešimtmetį vadovaujasi „Rakto skylutės“ ženklu – jis it rūpestinga mama, kuri tave paima už rankos ir nuveda ten, kur tau bus geriausia.
Lietuvoje lankėsi prie „Rakto skylutės“ populiarinimo prisidėjusi dietologė tarptautinė ekspertė Christina Karlsson, didžiausio Švedijos prekybos tinklo ICA atstovė. Su šia specialiste kalbėjomės apie tai, kas yra sveika mityba, kokios jos mados šiuo metu dominuoja ir kokių „baubų“ esame susikūrę.
– Kokių maisto prekių jūs paprastai prisidedate į parduotuvės vežimėlį?
– Gyvenu kaimo vietovėje, todėl dažniausiai apsiperku savaitei. Žinoma, prisidedu daug vaisių ir daržovių. Dar nuolat perku alyvuogių aliejaus, lieso pieno, neriebaus margarino, šiek tiek mėsos, žuvies, jūrų gėrybių. Mūsų namuose pagrindinis dalykas lėkštėje – daržovės, o žuvis ar mėsa – kaip priedas prie jų.
– Nustebinote pasakydama, kad vartojate liesą pieną ir margariną. Pas mus pilna informacijos apie tai, kad jie – ne tie produktai, kuriuos valgyti sveika. Antai gaminant margariną naudojami žalingieji „transriebalai“.
– Ar gerai vartoti sviestą ir nenugriebtą pieną? Vieni tyrimai pateikia įrodymų, kad juose esantys sotieji riebalai nėra jau taip blogai, kiti – kad jie yra blogis be išlygų. Aš pritariu nuomonei, kad sočiųjų riebalų reikia vengti, ypač jūsų paminėtų „transriebalų“, kurie, be abejonės, – pavojingiausia sveikatai riebalų rūšis. (Šiek tiek „transriebalų“ natūraliai būna mėsos ir pieno produktuose, tačiau maisto pramonė mielai naudoja pigius dirbtinius „transriebalus“, gaunamus hidrinamą aliejų verčiant puskiečiais riebalais – red.)
Švedijoje parduodamas margarinas seniai neturi „transriebalų“. Todėl mes su vyru šiek tiek jo valgome, kai retkarčiais užsimanome sumuštinių. O populiariausias mūsų šeimoje – alyvuogių aliejus. Jis – tikrai puikus produktas: tinka ir salotoms ruošti, ir kepiniams kepti.
– Ir vėl nustebinote. Mano žiniomis, alyvuogių aliejus netinkamas kaitinti...
– Aišku, kad tinkamas! Žmonės, praktikuojantys tradicinį Viduržemio jūros regiono mitybos būdą, kuriame dominuoja alyvuogių aliejus įvairiu pavidalu, gerokai susimažina vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
– O Londone mokslus baigusi natūraliosios medicinos gydytoja mityba man sakė, kad kepti tinka tik tie riebalai, kurie skystėja aukštesnėje, kietėja žemesnėje temperatūroje, pavyzdžiui, kokosų aliejus, „ghi“ sviestas...
– Bet čia juk sotieji riebalai! Žinau, kas vyksta su alyvuogių aliejumi, kai jis termiškai apdorojamas, tačiau nesigilinkime į tai. Pasikartosiu: jis gali būti kaitinamas. Girdama alyvuogių aliejų pirmiausia turiu galvoje „Extra Virgin“.
– Kai tiek prieštaringų teorijų apie maistą, mūsų, eilinių valgytojų, galvose – baisi maišalynė. Kaip nepasiklysti tose teorijų džiunglėse?
Nesikoncentruokite tik į tam tikrus produktus – verčiau valgykite visko po truputį ir šitaip išskaidykite riziką.
– Į viską žiūrėkite paprasčiau. Nesikoncentruokite tik į tam tikrus produktus – verčiau valgykite visko po truputį ir šitaip išskaidykite riziką (juokiasi). Ne atskiri produktai, bet visas „mitybos piešinys“ veikia sveikatą.
Štai man labai patinka itališka virtuvė... Manau, kad žmonės turėtų mažiau kreipti dėmesio, ką skelbia žiniasklaida, nes jos skleidžiama informacija labai trikdo, atima malonumą džiaugtis maistu ir verčia jaustis kaltus valgant tai, kas kažkam atrodo nesveika.
– Daugybė žmonių, kasdien susidurdami su „sveika – nesveika“ lavina, apskritai numoja ranka į specialistų patarimus ir valgo, kas jiems skanu.
– Sutinku. Tai didelė problema.
– Atskleiskite vieną kitą gamintojų gudrybę, kurią naudodami jie stengiasi vartotojus įtikinti, kad jų produktai – sveiki, nors išties taip nėra.
– Pavyzdys galėtų būti sausi pusryčiai, kurie reklamuojami kaip turintys 30 proc. mažiau cukraus. Palyginti su kokiu cukraus kiekiu? Jei anksčiau jo buvo gausu, „30 proc. mažiau“ realiai ne taip jau labai sumažina žalą, kurią tas produktas padaro organizmui. Arba etiketėje parašyta, kad produkte yra vaisių sulčių, – ar jums ateitų į galvą, kad tų žodžių reikšmė: „Produkte yra cukraus.“? Kita vertus, nepasaldintų džiovintų spanguolių nebūtų įmanoma valgyti, ar ne?
– Sakote, kad mes, pirkėjai, tiesiog privalome pasimokyti, kaip kokie ingredientai žymimi, kad gamintojai negalėtų mūsų vedžioti už nosies? Bet aš nenoriu to daryti! Nenoriu kišti į galvą to, ko nesuprantu ir kas man neįdomu.
– Kartais, norint gauti apie produktą išsamią informaciją, nepakanka išanalizuoti vien ingredientų sąrašą, dar reikia įvertinti ir jo maistingumo lentelę... Kad viskas nebūtų taip komplikuota, ir gimė „Rakto skylutės“ idėja: tai – ženklas, kuris skandinavams padeda suprasti, kas yra kas. Pavyzdžiui, pirkėjai žino, kad juo žymimuose produktuose cukraus kiekis griežtai ribojamas.
– Skaičiau, kad Skandinavijoje produktų su šiuo ženklu – tūkstančiai. Kaip greitai švedai perprato „Rakto skylutės“ teikiamą naudą?
– Šį ženklą Švedijoje turime jau daugiau kaip 25 metus ir esame įpratę naudotis juo kaip patikimu orientyru, juolab juo pažymėtų produktų šalyje tikrai daug. Norvegijos, Danijos, Islandijos parduotuvėse jis atsirado ne taip seniai. Galiu pasakyti, kad „Rakto skylutės“ privalumai pirkėjams tampa aiškūs labai greitai. Ji juk padeda suprasti, kurie vienos ar kitos kategorijos produktai – geriausias pasirinkimas. Labai paprasta! Pirkėjui nereikia nieko daugiau žinoti – tik tai, kad ženklu verta pasikliauti.
– Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos interneto puslapyje parašyta, kad „simbolis „Rakto skylutė“ – valstybinis, nekomercinis, savanoriškai taikomas, nemokamas, pozityvus maisto produktų sudėties ženklas, skirtas padėti vartotojams lengviau rasti sveikatai palankesnius maisto produktus tarp kitų panašių produktų“.
– Taip ir yra. Beje, kadangi gamintojams nereikia už jį mokėti, ženklas nedidina juo pažymėtų produktų kainos. Gamintojams tereikia įvykdyti tam tikrus reikalavimus. Į „Rakto skylutės“ būrį priimami tie produktai, kurie turi gerokai mažiau riebalų, cukraus, druskos, daugiau maistinių skaidulų ir kitų medžiagų, esančių visadaliuose grūduose, nei kiti panašūs tos kategorijos produktai. Kandidatus įvertina ekspertai. ICA (esu jo Sveikatinimo skyriaus vadovė) ragina tiekėjus naudoti šį simbolį, tačiau ir juos, ir pirkėjus reikia motyvuoti keisti tai, prie ko yra pripratę, ir rinktis tai, kas sveika.
– Tačiau „baby boomers“ ir „milleniums“ kartų atstovų poreikiai nesutampa. Jiems įtaką daro ne tik skirtingas amžius, bet ir daug kitų dalykų: pasaulio globalizacija, gyvenimo „technologėjimas“ ir t. t. Taigi šios kartos renkasi skirtingus dalykus. O kokias tendencijas stebite jūs?
– Naujausi mūsų tyrimai rodo, jog „milleniums“ atstovai valgo taip mažai daržovių ir vaisių, kad tai tampa didele problema. Ir žuvies valgo mažai... Jie visko nori greitai ir be pastangų. Pietūs per penkias minutes! Darau prielaidą, kad daug jų nežino, kaip ruošti maistą, nes šį darbą už juos padaro maisto industrija. Kaip norėčiau, kad žmonės daugiau gamintų namie ir mažiau pirktų greitojo maisto bei pusgaminių!
Reikia pripažinti, kad „Rakto skylutės“ ženklas „milleniums“ nėra labai įdomus, nes kai esi jaunas, apie sveikatą negalvoji... Pirmiausia valgai, kas tau skanu, prie ko esi pripratęs. Be to, nesekti tėvų pavyzdžiu ir valgyti kitokį maistą nei jie – tam tikra laisvės, savarankiškumo išraiška, tiesa? Antra vertus, tarp sporto klubų lankytojų pilna jaunų žmonių, kurie vartoja labai daug baltymų, nes mano, kad tai – gerai. Žodžiu, jų galvose – daug painiavos, o prie šios, mano nuomone, smarkiai prisideda internetas, kuris jiems atrodo patikimas žinių šaltinis. Tėvai ir seneliai, aišku, elgiasi kitaip. Jie linkę rinktis, kas jiems geriau, sveikiau, o ne skaniau ir greičiau.
Švedijoje vis dar labiau įprasta apsipirkti tikroje parduotuvėje, kur galima pačiupinėti produktus, o ne internetu, tačiau apsipirkimas „on-line“ populiarėja. Antai, žmonėms patinka vakarienės paketo idėja, kurią siūlome savo parduotuvėse: tereikia ateiti ir pasiimti užsakytą ir sukomplektuotą penkiems kartams skirtų produktų krepšelį drauge su sveikų patiekalų receptais.
– Lietuvoje jau nemažai parduotuvių, kuriose parduodami įvairūs ekologiški, sveiki produktai. Tai gerai, bet ir jos prisideda prie painiavos žmonių galvose...
– Produktai be gliuteno, produktai be laktozės... Juos valgyti – viena iš madingų mitybos krypčių. Tačiau gaminių be gliuteno jums nereikia – nebent sergate celiakija. Galbūt jie gali padėti ir kai kuriems žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą. Galbūt. Manau, kad tokias madas inspiruoja žinomi žmonės. Pavyzdžiui, Bradas Pittas turi virškinimo problemų ir jas mėgina spręsti vengdamas gliuteno... Taip ir užsidegė „begliuteninė“ žvaigždė (juokiasi)! Dar prieš kokius šešerius septynerius metus apie tokius produktus niekas nežinojo, o dabar jais prekiauja ne tik nišinės parduotuvės.
Privalai pasitelkti sveiką protą, kai matai parašyta: „Ekologiški traškučiai.“ Traškučiai yra traškučiai...
Viena iš priežasčių, paskatinusių organinių produktų bumą (jis stebimas visoje Europoje), – daug metų maisto prekių parduotuvėse karaliavęs anonimiškumas. Tačiau nemanau, kad specialius sertifikatus turintys organiniai produktai visada geresni už jų neturinčius, bet išaugintus kaime, švarioje, kiek tai įmanoma mūsų laikais, aplinkoje. Ir privalai pasitelkti sveiką protą, kai matai parašyta: „Ekologiški traškučiai.“ Traškučiai yra traškučiai... Su žmonėmis reikia kalbėtis apie tokius dalykus.
Pavyzdžiui, „transriebalai“ iš švedų maisto išnyko paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje ne todėl, kad gamintojams kas nors uždraudė juos naudoti, prekybininkams – pardavinėti jų turinčius produktus, o todėl, kad žiniasklaidoje kilo didelė diskusija (ji truko porą metų). Žmonės palengva įsidėmėjo žodį „transriebalai“ ir ėmė domėtis, ar gaminiai, kuriuos perka, jų turi. Bet jūsų parduotuvėse tokių gaminių dar pilna – kepinių, saldainių...