Atviras V.Zelenskio žmonos Olenos interviu: su vyru nesimatė daugiau nei mėnesį – bendrauja telefonu

Volodymyras Zelenskis su šeima / Socialinių tinklų ir „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

„Mes, visų pirma, esame ukrainiečiai, o tik po to visa kita“, – drąsiai kalba Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio žmona Olena Zelenska, „Vogue“ davusi pirmąjį savo interviu nuo karo Ukrainoje pradžios.

„Vogue“ interviu – pirmasis prezidento Volodymyro Zelenskio žmonos Olenos Zalenskos interviu nuo karo Ukrainoje pradžios. Moteris pasidalijo įžvalgomis apie karą, ukrainiečių narsą, paatviravo apie savo vaikus ir nerimą dėl mylimo vyro, likusio kovoti už Ukrainos laisvę.

Ar galėtumėte apibūdinti pirmąsias invazijos dienas? Ką prisimenate ryškiausiai?

Labai gerai prisimenu pradžią. Tai buvo įprasta darbo diena ir vakaras: vaikai grįžo iš mokyklos, įprasti namų ruošos darbai, pasiruošimas kitai mokslo dienai... Buvome įsitempę. Visur buvo daug kalbama apie galimą invaziją. Tačiau iki paskutinės minutės buvo neįmanoma patikėti, kad tai įvyks... Dvidešimt pirmajame amžiuje? Šiuolaikiniame pasaulyje?

Prabudau kažkur tarp 4 ir 5 val. ryto, nes pasigirdo trenksmas. Ne iš karto supratau, kad tai buvo sprogimas. Nesupratau, kas tai galėtų būti. Mano vyro lovoje jau nebuvo. Bet kai atsikėliau, iš karto pamačiau jį jau apsirengusį, kaip įprasta, su kostiumu (tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau jį su kostiumu ir baltais marškiniais – vėliau jis rengėsi jau kaip kariškis).

„Tai prasidėjo.“ Tai viskas, ką jis pasakė.

Nepasakyčiau, kad kilo panika. Galbūt sumišimas. „Ką mums daryti su vaikais?“ „Palaukite, – pasakė jis, – aš jums pranešiu. Tik tam atvejui susirinkite būtiniausius daiktus ir dokumentus.“

Ir jis išėjo iš namų.

Jūsų sūnui 9 metai, o dukrai 17 metų. Ką jiems pasakėte apie tai, kas vyksta?

Vaikams nereikia nieko aiškinti. Jie viską mato, kaip ir kiekvienas vaikas Ukrainoje. Be abejo, tai nėra tai, ką turėtų matyti vaikai, bet vaikai yra labai sąžiningi ir nuoširdūs. Nuo jų nieko nepaslėpsi. Todėl geriausia strategija yra tiesa.

Taigi, viską aptarėme su dukra ir sūnumi. Stengiausi atsakyti į jų klausimus. Mes daug kalbamės, nes pasakyti tai, kas skauda, netylėti savyje – tai patikrinta psichologinė strategija. Ji veikia.

Olena Kijaško (tokia moters mergautinė pavardė) ir Volodymyras Zelenskis pradėjo susitikinėti studijuodami, susituokė 2003-iaisiais. Susilaukė dukters Oleksandros ir sūnaus Kyrylo / Scanpix nuotrauka

Akivaizdu, kad galvojote apie savo šeimos saugumą – net ir matydama, kaip smurtaujama prieš paprastus Ukrainos piliečius. Ar galite apibūdinti savo asmeninių ir pilietinių jausmų derinį?

Karas iš karto sujungė asmeninius ir visuomeninius jausmus. Ir tai tikriausiai yra lemtinga mus užpuolusio tirono klaida. Mes visi pirmiausia esame ukrainiečiai, o tik paskui visa kita. Jis norėjo mus suskaldyti, suskaldyti, išprovokuoti vidinę konfrontaciją, bet to neįmanoma padaryti su ukrainiečiais. Kai vieną iš mūsų kankina, prievartauja ar žudo, jaučiame, kad mus visus kankina, prievartauja ar žudo. Mums nereikia propagandos, kad pajustume pilietinį sąmoningumą ir pasipriešintume.

Būtent šis asmeninis pyktis ir skausmas, kurį jaučiame visi, akimirksniu suaktyvina troškimą veikti, priešintis agresijai, ginti savo laisvę. Kiekvienas tai daro taip, kaip gali: kareiviai su ginklais rankose, mokytojai – tęsdami mokymą, gydytojai – atlikdami sudėtingas operacijas atakų metu.

Visi tapo savanoriais – menininkai, restoranų savininkai, kirpėjai – kai barbarai bando užgrobti mūsų šalį. Mačiau, kaip tai žadina giliausius patriotinius jausmus mūsų vaikams. Ne tik mano vaikams, bet ir visiems Ukrainos vaikams. Jie užaugs patriotais ir savo tėvynės gynėjais.

Olena Zelenska ir Volodymyras Zelenskis / Scanpix nuotrauka

Kaip susitvarkote su emocijomis? Ar yra draugų ar paramos šaltinių, į kuriuos kreipėtės šiuo laikotarpiu? Kiek bendravote su vyru pirmosiomis karo savaitėmis? O dabar?

Iš pradžių nebuvo laiko emocijoms. Reikėjo rūpintis vaikais, jų emocine būsena. Todėl stengiausi būti pasitikinti savimi, besišypsanti, energinga, aiškinti jiems, kad taip, reikia nusileisti į rūsį, todėl negalima įjungti šviesos. Stengiausi optimistiškai atsakyti į jų klausimą: „Kada pamatysime tėtį?“ „Netrukus.“

Tomis pirmosiomis dienomis tikėjausi, kad galbūt galėsime pas jį pasilikti. Tačiau prezidento biuras buvo tapęs kariniu objektu ir mums su vaikais buvo uždrausta ten pasilikti. Mums buvo įsakyta persikelti į saugią vietą – jei Ukrainoje dabar įmanoma rasti saugią vietą... Nuo to laiko su Volodymyru bendraujame tik telefonu.

Su kokiais iššūkiais susidūrė moterys įsiveržus Rusijai?

Noriu, kad visi pasaulio žmonės suprastų, jog Ukrainos moterys gyveno ramų, šiuolaikišką gyvenimą, tokį, kokį gyvena „Vogue“ skaitytojos kiekvienoje šalyje. Tiesą sakant, jos buvo jūsų skaitytojos, nes yra „Vogue Ukraine“. Jos neruošė bombų slėptuvių raketų atakoms.

Tačiau nuo pirmųjų dienų, kai Rusijos raketos pradėjo smogti į gyvenamuosius namus įvairiuose miestuose, tapo aišku, kad Rusijai neįdomus taikus gyvenimas. Visi ukrainiečiai nustojo jaustis saugūs. Turėjome išmokti greitai surinkti artimuosius pasigirdus sirenai ir nusileisti į metro ar artimiausią rūsį <...>.

Ar buvo kokia nors konkreti moters istorija – tarp daugelio kitų – kurią galėtumėte papasakoti?

Tokių istorijų galiu papasakoti dešimtis. Pavyzdžiui, po Kijevo srities deokupacijos išgirdome gydytojos Irynos Jazovos, kuri liko Bučoje, istoriją. Ji gelbėjo kaimynus ir nepažįstamuosius, kurie ieškojo prieglobsčio ir gydymo nuo rusiškų šautinių žaizdų. Ji juos nuskausmindavo ir tvarstydavo. Ji net padėjo pagimdyti kūdikį – be šviesos, vandens ir dujų, apšaudomame name. Apie jos kasdienius drąsos veiksmus dabar pasakoja kaimynai, kurie dėkingi už savo gyvybes <...>.

Olena Zelenska ir Volodymyras Zelenskis / „Vida Press“ nuotr.

Ukrainos miestai ir miesteliai buvo siaubingai sugriauti. Ar buvo ankstyvas išpuolis, kuris, jūsų nuomone, parodė, kaip toli Putinas ir Rusijos kariuomenė pasiryžę nueiti? Ar tai buvo išpuolis prieš gimdymo namus Mariupolyje? Ar buvo riba, kuri, jūsų manymu, buvo peržengta anksti?

Riba, apie kurią kalbate, buvo peržengta jau pirmąją dieną – pirmąją! Tuomet (kaip ir dabar) Rusija melavo sakydama, kad taikosi tik į karinius objektus. Iš tikrųjų vasario 24 d. per jos atakas Čugujeve žuvo civilė dujų tarnybos dispečerė Svetlana, kuri tiesiog dirbo savo darbą. Tai buvo pirmoji diena!

Kitomis dienomis netekome vaikų. Jie mirė nuo sviedinių nuolaužų savo gimtuosiuose miestuose. Netekome daugiau kaip 200 vaikų.

Užblokuotas, sugriautas Mariupolis – tai baisus mūsų skausmas. Tai tęsiasi. Ir Kijevo regionas tapo siaubingas – štai ką matėme, kai Rusijos kariuomenė atsitraukė. Pasaulis sužinojo Bučos vardą. Tai vienas iš kadaise buvusių gražių miestelių netoli sostinės – bet tas pačias baisybes galima matyti dešimtyse Kijevo srities kaimų ir miestelių. Žmonės žudomi gatvėje. Ne kariškiai, o civiliai! Kapai šalia žaidimų aikštelių. Net negaliu to apibūdinti. Tai verčia mane nutilti. Bet į tai būtina pažvelgti.

Tikiuosi, kad ne mes vieni matome, kokią žinią siunčia Rusija. Ši žinia skirta ne tik mums. Tai jų žinia pasauliui! Taip gali nutikti bet kuriai Rusijai nepatinkančiai šaliai.

Volodymyras Zelenskis su žmona Olena / Soc. tinklų nuotr.

Koks dabar yra jūsų gyvenimas?

Dabar gyvenu taip pat, kaip ir kiti ukrainiečiai. Mes visi turime vieną didelį troškimą – sulaukti taikos. O aš, kaip ir kiekviena motina ir žmona, nuolat nerimauju dėl savo vyro ir darau viską, kad mano vaikai būtų saugūs.

O kas jums teikia vilties?

Mano šeima – kaip ir kiekvieno ukrainiečio – ir mano tautiečiai, neįtikėtini žmonės, kurie susiorganizavo padėti kariuomenei ir vieni kitiems. Dabar visi ukrainiečiai yra kariuomenė. Kiekvienas daro, ką gali. Yra istorijų apie močiutes, kurios kepa duoną kariuomenei vien todėl, kad jaučia tokį pašaukimą. Jos nori priartinti pergalę.

Štai kokie yra ukrainiečiai. Mes visi jos tikimės. Tikimės ir dėl savęs.

Ar yra konkreti pastarojo mėnesio akimirka, kurios, žinote, niekada nepamiršite?

Praėjus maždaug savaitei po karo pradžios, skambinau telefonu, bandydama išsiaiškinti, kur yra mano giminaičiai ir ar jie gyvi. Ir vieną akimirką supratau, kad nežinau, ar dar kada nors juos pamatysiu – tuos, kuriuos myliu, savo mylimus žmones! Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai verkiau – pirmas kartas, kai leidau pasireikšti savo emocijoms. Negalėjau to ištverti.

Visada prisiminsiu savo pažįstamus ir draugus, visus vyrus ir berniukus karinėmis uniformomis. Visada prisiminsiu, kokios drąsios mano draugės! Ką šios moterys – trapios ir elegantiškos taikos metu – sugeba padaryti, kai aplink vyksta karas! Jų istorijos mane įkvepia. Labai jomis didžiuojuosi. Ir svajoju vėl jas pamatyti.

Olena Zelenska (13 nuotr.)
+7
Skaitykite daugiau