Daugelyje kelionių knygų rašoma, kad Nikaragvos sostinę Managvą reikia aplenkti, kad tai tik tarpinė stotelė į kitus miestus, kad čia pilna banditų ir nieko gražaus čia tikrai nerasi. Mudu su žmonele vis tik pasiliekame porai dienų. Tam, kad patys pajustume Nikaragvos širdies pulsą.
Atvykstame pačiu laiku. Pats Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega pasitinka mus sostinės autobusų stotyje! Cha, žinoma – tai tik jo didžiulis reklaminis stendas, sveikinantis atvykusius į Managvą.
- Lino Adomaičio dienoraštis: „Nikaragvoje ant ugnikalnio krašto dar centimetras ir – šakės“ (VII dalis)
- Linas Adomaitis: nikaragvietiški bučiniai ir piešiniai su S ženklu (VIII dalis)
- Linas Adomaitis: senovės actekai šias „moteriškas krūtis“ praminė rojumi (IX dalis)
- Lino Adomaičio kelionių dienoraštis: apie indėnų moteris, valdžią ir senukus (III dalis)
- Gimtadienio proga Linui Adomaičiui žmona padovanojo jo vardo žvaigždę danguje (IV dalis)
- Lino Adomaičio dienoraštis: baltasis sūnus paklydėlis tarp tūkstančių Panamos dangoraižių (V dalis)
- Premjera: unikalūs Lino Adomaičio videokadrai iš „Indėnų rojaus“ (VI dalis)
- Kelionių dienoraštis: Lino Adomaičio indėnai, neįžeidžios svastikos ir rojus žemėje (I dalis)
- Lino Adomaičio kelionių dienoraštis: indėniškas 15 omarų iššūkis keturiems (II dalis)
Vėliau įsitikinsime, kad prezidento atvaizdas Managvoje, toks pats populiarus, kaip Che Guevaros Kuboje, ar Hugo Chávezo Venesueloje. Apskritai, įvairiausių lozungų socialistine tematika čia apstu:
Patriotizmas – Socializmas – Orumas – Padorumas – Lojalumas – Drąsa – Disciplina – Garbė – Atsidavimas – Sąžiningumas – Tvirtumas – Etika – Nuolankumas!!!
Visos įmanomos ir neįmanomos vertybės suplaktos viename stende. Kol kas politiniai lozungai ir komunistų skulptūros čia vieninteliai dalykai, kurie ryškesni už viską, ką matome aplink. Na štai, ir vėl susiduriame su tropiniu, ir, sakyčiau, egzotiniu socializmu. Įdomu palyginti skirtumus, sampratą:
Vietname ji tokia, Kuboje kitokia, mes augome dar kitokioje, tačiau iš esmės tai vienas ir tas pats motyvas – visi lygūs, nors neišvengiamai yra ir lygesnių... Skiriasi, matyt, tik mentalitetas, kurį formuoja klimato salygos. Ne daugiau.
„Ar čia yra ks nors gražaus?“ – klausteliu taksi vairuotojo pakeliui iš nudrengtos autobusų stoties iki mūsų svečių namų. Šis tik gūžteli pečiais: „Žmogau, kas čia gali būti gražaus, kai jau du kartus miestą sugriovė žemės drebėjimai? Jis atstatytas vėl ir vėl. Taip jau yra – Managva neturi nei senamiesčio, nei gražių istorinių vietų. Tačiau kas tikrai vertingo – tai Managvos ežeras.“
Ir tikrai, šalia jo, be abejonės, ryškiausi Nikaragvos sostinės objektai – pramogų ir restoranų „miestelis“, į kurį patenkame tik susimokėję tam tikrą mokestį. Taip pat netoliese – žymi Jono Pauliaus II aikštė ir didžiulė katedra „be sielos“.
Dėl ko be sielos? Ji tuščia, visa sutrūkinėjusi ir bebaigianti subyrėti. Į Katedrą netgi draudžiama užeiti.
Bandome patekti bent arčiau jos. Tačiau visas gatves katedros link užtvėrusios didžiulės policijos pajėgos. Sako, kad negalima čia praeiti, nes tuoj atvažiuos šalies prezidentas (ir vėl JIS mums stoja skersai kelio) į katedros aikštę sakyti kalbos bei atiduoti pagarbą žuvusiems revoliucijoje už šalies laisvę.
Na, gerai, ką darysi, pasižiūrime bent iš toli į patį įdomiausią objektą visame mieste.
Tolumoje šios didingos bažnyčios sutrūkinėjusias sienas ir kupolus gražiai nudažo vakarėjanti saulė. Pagalvojame, kokia katedra turėjo būti graži, kuomet dar alsavo gyvybe. Suprantame, kad žemės drebėjimai šiems regionams pridarė rimtų bėdų. Ir dėl to tai tikrai pati nykiausia sostinė, kokią kada nors teko matyti.
O juk kadaise dėl sostinės titulo ilgai ginčijosi gražiausi šalies miestai Granada ir Leonas. Tik nuo 1852 metų buvo nuspręsta sostinės vardą suteikti Managvai.
Krikščionybė – Socializmas – Solidarumas! Dar vienas lozungas visai ant lėktuvo uodegos (tiesa, tai lėktuvas-muziejus, skirtas neturtingiems šalies gyventojams pasižvalgyti po jo vidų ir pereiti iš vieno galo į kitą). Kaip paaiškina „muziejaus“ prižiūrėtojas: „Retas nikaragvietis gali įsivaizduoti, ką reiškia skristi lėktuvu. Žmonėms be galo įdomu įkišti nosį vidun į saloną bei pilotų kajutę.“
Dauguma žmonių vos suduria galą su galu. Ir ką man tai primena? Tiesa, juk čia taip pat kažkada praėjo Che Guevara. Ironizuoju. Bet išties, tenka pastebėti, kad šalyse, kuriose praslinko socialistinės idėjos, liko tik skurdas ir „šlapenkos“ skonis burnoje. Nors daugelis nikaragviečių aukština Che, Chavesą ar dar daugybę visokiausių komunistų revoliucionierių – jie taip pat yra ir uolūs katalikai.
Žmonės – kaip ir daugelyje mūsų kelionių – geri, nuoširdūs, malonūs, paslaugūs. O gal čia tik mes matome tokį iškreiptą vaizdą?
Bet ne, pasitikriname akinius – jie tikrai ne rožiniai. Juk matome ir grotuotus namus nuo stogų iki grindinio, o vienišos gatvelės tokios kažkokios…
Tad kur tie banditai? Kur žadėti plėšikai? Šie klausimai, žinoma, retoriniai. Nes atsakymas ir taip aiškus – mes tikime tuo, kuo norime tikėti. Ir mes laimingi, nes mes tai žinome (na va, ir aš jau pradėjau lozungais kalbėti). Gal tikrai nesveika per ilgai užsibūti tarp pjautuvų ir kūjų?
Einame toliau. Šaligatviu prabėga vienišas tarakonas. Šį kartą nesutrypiu, labai jau liūdnas pasirodo. Matyt, ir šis neturi ko valgyti. Pro mus pravažiuojantys taksi vairuotojai tik sulėtina greitį, klausiamai pažvelgia ir nurūksta tolyn. Prisipažinsiu – Managvoje patys santūriausi taksistai, kokius teko kada nors matyti.
Štai, dar vienas įdomokas objektas – tai didžiulis lauko muziejus, su dar prieš žemės drebėjimą atkurtu miesto maketu. Po jį pasivaikštome tarsi Guliveriai. Štai katedra bazilika mūsų galvų aukštyje, o štai ir pagrindinis prospektas, su didžiuliais „univermagais“ ir blokiniais namais. Šaligatviuose šnekučiuojasi maži žmogeliukai. Deja, tai tik praeities prisiminimas...
Gerai, nevalia nugrimzti į liūdesį. Juk tai – kelionė, o ne socialinis tyrimas. Norėčiau būti optimistinės minties nešėjas, tad siūlau nuvykti į geriausius visame mieste kavos namus. Juose ne tik nusiperkame sau ir draugams gardžiausios pasaulyje kavos, bet čia pat vietoje po puodą išmaukiame ir patys. Dievaži, ji taip gardžiai kvepia.
Ir be galo žavu – kavos meistrai paaiškina, kaip malti pupeles, kokiame aukštyje augusi kava yra rūgšti, o kokiame – barchatinio skonio, kuri kava turi šokolado, o kuri vaisių natų. Tikrai drąsiai galiu sakyti, kad kava čia labai labai skani. O kas jau kas, bet aš sau leidžiu tai šnekėti, nes esu kavinis žmogus.
Na ką, šiandien su gardžiu (jau dvidešimtuoju) kavos puodeliu baigiu šią ganėtinai pilką, bet gardžiai kvepiančią dienoraščio dalį. Ir anonsuodamas kitą, jau paskutiniąją, noriu padėkoti Managvai už žemišką nuoširdumą.
Kitoje dienoraščio dalyje mažu lėktuvėliu skrisime į Karibus, kur lankysimės Didžiojoje Kukurūzo saloje. Čia juodaodžiai žmonės savo bažnyčiose gieda gospelus, o šneka jie žiauriai keista anglų kalba (panašiai, kaip žemaičiai, tik, kad angliškai).
Pasinersime į povandeninį pasaulį, kuriame – du nuskendę laivai (praminėm juos „Titanikas 1“ ir „Titanikas 2“). Be abejo, po vandeniu pamatysime koralinę krokodilžuvę ir retąją erelinę rają.
Iki draugai,
Linas