„Tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje gyvena gėlavandeniai rykliai! Tai dvidešimtas pagal dydį pasaulio ežeras, kurį senovės indėnai actekai praminė saldžiąja jūra, o ežero viduryje susiformavusią dvigalvio ugnikalnio salą jie pavadino rojumi (arba oficialiai – Ometepe). Taip, tai Nikaragvos ežeras!“ – informuoja mano patikimiausia kelionių gidė Irma Adomaitienė.
Jau plaukdami į Ometepę iš tolo ežero vidury matome galingą ugnikalnį, kurio viršūnė apsitraukus debesimis, nors diena ir saulėta. Tai ugnikalnis Concepcion, kuris retkarčiais vis užsikosėja.
Artėjant prie salos išryškėja ir antrasis ugnikalnis Maderas, kurio krateris viršuje yra virtęs ežeru.
Jei pažiūrėtumėte į Ometepę per „Google Earth“ – suprastumėte, kodėl daugelis vadina šią salą moters krūtimis. Išties šie du ugnikalniai greta vienas kito atrodo labai gražiai ir netgi, sakyčiau, seksualiai.
Dievulis kurdamas žemę tikrai pagalvojo apie vaizdus iš viršaus.
Prisipažinsiu, iš toli abu ugnikalniai jau atrodė grėsmingai, o saloje važiuojant pro pat juos – vaizdai dar įtaigesni.
„Štai, prieš kelias savaites po gero lietaus ugnikalnio Concepcion akmenų nuošliaužos nusinešė kelis namus,“ – rodydamas į milžiniškus akmenis, plytų griuvėsius ir į nuneštus nuo žemės paviršiaus namus, kalba vietinis gyventojas. Jis sako, kad tai nieko ypatingo ir žmonės pripratę prie tokių nutikimų. (Ir jie tai vadina tiesiog nutikimais). Na, tikėsimės, kad mūsų namelis ugnikalnio papėdėje neturės nutikimų.
Apsigyvename visai ant ežero kranto. Baltu paplūdimio smėliuku šuoliuoja žirgai.
Kiek toliau – juodųjų grifų būrys smaguriauja į krantą išmesta dvėstelėjusia žuvimi. Ežeras banguoja taip, kad pažiūrėjus – nieko bendro su suvokimu apie tradicinį ežerą. Jis tikrai gigantiškas. Juk net senovės actekai Nikaragvos ežerą praminė saldžiąja jūra.
Mintys vėl mesteli kažkur į praeitį... Ispanai, piratai, visokiausi nevidonai kadaise ir iš čia iškrapštė indėnus, kurie buvo įsimylėję Ometepę, gyveno harmonijoje su šiais dviem ugnikalniais visai šalia savo saldžiosios jūros.
Sūpuodamasis hamake užsisvajoju ir lengvai snūsteliu. Bet...
Karštis iškrapšto mane iš hamako ir nustumia ežero link. Brisdamas vis negaliu išmesti minčių iš galvos, kad čia gyvena gėlavandeniai rykliai. Mano pasyvumą staiga pavagia adrenalinas, ir aš stengiuosi neužsibūti gaiviose gėlo vandens bangose.
Vien žinojimas, kad šie rykliai gudresni už savo giminaičius sūriuose vandenyse, maudynėms suteikia ypatingų potyrių. Sakoma, kad valgydami žmones šie rykliai maloniai šypsosi. Trumpai tariant: atsipalaidavimu savo maudynių nepavadinsiu, tačiau gėlo vandens atgaiva, pagardinta aštriais prieskoniais – turi savotiško šarmo.
„Kadaise šie rykliai čia karaliavo, sugebėdavo įplaukti ir į upes, medžiodavo ne tik žmones, bet netgi krokodilus. Tačiau per pastarąjį šimtmetį žmogus juos taip stipriai išnaikino, kad šiandien jie įtraukti į raudonąją knygą,“ – pasakoja mūsų svečių namų šeimininkas.
Gerai, palikime ir mes tuos ryklius ramybėje. Nei mes juos gaudysim, nei iš jų pelekų virsim sriubą, nei iš kepenų gaminsim vaistus. Taigi išbrendame iš apatinio ežero ir nusprendžiame kopti į viršutinį – Madero krateryje.
Susiruošiam iš pat ankstaus ryto ir drauge su mūsų gidu patraukiame į sunkų kelią. (Yra buvę keliautojų, kurie išsiruošė į šį kalną be vietinio gido. Deja, jie niekad taip ir negrįžo.)
Einant pro įspūdingas vietas gidas viską iliustruoja įdomiais pasakojimais: „Štai šiems raižiniams ant akmens keli tūkstančiai metų.
Tokių akmenų senovės žmogus čia paliko labai daug – visoje saloje apie 5000 akmenų su archajiniais meno dariniais.“
Kopiant vis aukštyn į ugnikalnį stebime įvairiausius paukščius, augalus, beždžiones, medžius.
Ypač įspūdingai atrodo seibos – medžiai galiūnai (jie tikrai primena filmą „Avataras“).
Viskas be galo įdomu, tik...
Staiga, visai pro pat kojas prašliaužia dvi didžiulės gyvatės. Raudona ir žalia. Irma iškart pasuka atgal, sako: „viskas mano kelionė į ugnikalnį baigiasi čia!“ Gidas mus ramina: „nebijokite, šios gyvatės nekanda, jos tik smaugia.“ Taip sakant, dėkui už paguodą. Nuraminu žmoną ir aš, sakau, kad turiu norvegišką peilį kišenėje.
Vidury Madero esančioje vienintelėje aikštelėje atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas: Nikaragvos ežeras ir tolumoje antrasis ugnikalnis. Be jokios abejonės, pasidarome kelias nuotraukas ir lyg pasiryžtame kopti toliau.
Vis tik kažkur pusiaukelėje (po 3 valandų intensyvaus kopimo) nutariame pasukti atgal. Ir ne tik dėl gyvačių. Tokie žygiai reikalauja geležinės ištvermės.
Bala nematė to ežero krateryje, vėliau pažiūrėsime internete. Toks didžiulis nuovargis dar seniai nėra kirtęs per kojas. Miegas šią naktį ant ežero kranto bus ramus, kaip kūdikių...
Jau kitą rytą, kompensuodami savo nuovargį nuvykstame į natūralių šaltinių lagūną Ojo de Agua. Tai vieta, kurioje norisi praleisti dieną nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. „Gal jums užmaišyti coco-loco?“ – paklausia lagūnos prižiūrėtojas, ir mes netrukus jau sėdime suleidę kojas į gaivų vandenį, rankose laikydami po gardžiai užtaisytą kokosą su romu.
Aplink Ojo de Agua susėdę žmonės visiškai išsileidę galvas flegmatiškai šnekučiuojasi, gurkšnoja romuką, pučia tirštą suktinės dūmelį į orą. Saulutė tik vos vos prasiskverbia pro medžių paunksmę.
Nuo ant aukšto medžio pakabintos „tarzankės“ kelis kartus įšoku į gaivų vandenį ir vėl greito vėžlio žingsniu paslankioju aplink lagūną.
Abu su žmonele pritariame minčiai, kad Ometepė turi savo ypatingą aurą, kurią sunku nupasakoti žodžiais. Čia reikia praleisti nors kelias dienas, kad bent per nago juodymą pajustume tai, kodėl senovės actekai pavadino šiuos du ugnikalnius rojumi.
Kitoje dalyje papasakosiu šiek tiek apie Nikaragvos socializmą ir vieną negražiausių sostinių, kokią teko kada nors matyti. Praeisime pro Katedrą „be sielos“ ir nusipirksime pačios gardžiausios kavos pasaulyje.
Iki malonaus,
Linas
P.S. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle Facebook
Adomaitis Travel Diary
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary