Prieš keletą metų sužavėjusios pasaulį savo opera „Geros dienos!“, trys menininkės šįmet užlipo į meno olimpą – jų opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ tarptautinėje Venecijos meno bienalėje pelnė „Auksinį liūtą“. Kino, teatro režisierė Rugilė Bardžiukaitė (35), rašytoja, poetė, libreto autorė Vaiva Grainytė (34) ir menininkė bei kompozitorė Lina Lapelytė (34) brangina ne tik bendrus kūrybinius projektus, bet ir savo draugystę.
Jūsų kūrinys „Saulė ir jūra (Marina)“ – apie besaikį vartojimą, galimos ekologinės katastrofos nuojautą. Ar žiūrovai jį suprato taip, kaip tikėjotės?
Lina: Venecijos bienalės publika – intelektuali ir itin jautri kūrinio detalėms, dėl kurių abejojome, ar bus pastebėtos. Bet stengėmės žiūrovų daug neprogramuoti – norėjome, kad kiekvienas kūrinyje rastų tai, kas jam asmeniškai svarbu.
Vaiva: Kiek teko skaityti recenzijų, atrodo, kad kūrinys buvo suprastas. Įdomu išgirsti, kad ir trumpai apsilankiusieji, tai yra tik akimis bei ausimis nuskenavusieji bendrą vaizdą – saulėtą šurmuliuojantį pliažą, – pagavo bendrą nuotaiką: liūdesį, švelnią ir gilią melancholiją.
Rugilė: Kita vertus, kai apie operą tiek daug rašoma ir kalbama, kai tiek daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos socialinėse medijose, daug žiūrovų ateina jau žinodami, ko tikėtis. Bet nuostabos vis tiek neslepia ir teigia, kad patirti gyvai – kas kita. Net jei kūrinio tema iš anksto žinoma, atsiveria emocinis lygmuo.
Atlaikyti Venecijos bienalės įtampą gana sudėtingomis sąlygomis repetuojant ir kuriant erdvę jūsų operai-performansui tikrai nebuvo paprasta. Ką iš repeticijų ir pasirodymų prisimenate su šypsena?
Rugilė: Linksma buvo jau lietuviškame pasirengimo etape. Repeticijos vyko lofte ir pro langus smalsiai žvilgčiojantiems kaimynams turėjome atrodyti kaip superegzotiška sekta: daug žmonių vienoje patalpoje guli ant žemės su maudymosi kostiumėliais. Susitapatinus su žvelgiančiais iš šono sunku į save žiūrėti rimtai...
Vaiva: Atmintyje išliks pasirengimo prieš paviljono atidarymą savaitė: su italų dainininkais repetuodavome savo bute, nelabai erdviame salone. Virtuvėje į uogienę rankas kiša Linos vaikai, dūžta puodeliai, italai mokosi savo partijų, šitiek lankytojų nematę traška kiek antikvariniai baldai, narinasi kėdžių kojos. Choro partijų metu į duris skambina kelių sopranų sutartinės neatlaikę įniršę kaimynai. Vienas iš atlikėjų nori pamėginti dainuoti gulėdamas – greitai pledais uždangstau savo lovą, į ją atsigulama įsivaizduojant smėlio aikštelę...
Lina: Pasirodymai dukart per savaitę vis dar vyksta ir kiekviena diena atneša netikėtumų ir kuriozų. Neseniai per pasirodymą viena dainininkė tiesiog užmigo ant smėliuko... Na, bet kitas dainininkas priėjo, ją pažadino, ir ji sekundės tikslumu pradėjo dainuoti savo ariją. Bet mums užkulisiuose tos kelios sekundės tylos išsitęsė į valandą... O kartą kita daininkė pamiršo įsisegti mikrofoną ir tą pastebėjo jau per pasirodymą. Teko man pačiai jį skubiai segtis, gultis šalia ir sudainuoti jos ariją.
Vaiva: Nepamirštamas lietuvių atlikėjų atvykimas į Veneciją: klaikus lietus, žemė maišosi su dangumi. Kalendorinis pavasaris, o oras tarsi žiemą. Paviljone vyksta pasirengimo darbai, plika didžiulė ervė, regis, neturinti nieko bendro su kaitra ir saule. Darbininkai karučiais iš laivo veža smėlį, kuris savo spalva ir drėgnumu primena molį. Dainininkų akys pilnos siaubo, tvyro nejauki tyla...
Rugilė: Atlikėjai atėję su striukėmis, šalikais, kepurėmis, o reikia rengtis maudymosi kostiumėlius ir gultis ant šlapio smėlio. Tąsyk, pamenu, ne juokais sukosi mintys, kad paplūdimys gali transformuotis į pabėgėlių stovyklą.
Vaiva: Pirmomis bienalės atidarymo dienomis pasirodymas vyko neįšilusioje patalpoje, lankytojų srautai nebuvo dideli, tad atlikėjai šildėsi šokdami zumbą, darydami aerobiką. Pranešus, jog ateina lankytojai, visi greitai suguldavo į savo vietas.
Visos trys esate stiprios ir talentingos kūrėjos. Kada supratote, kad kartu galite sukurti gražių dalykų? Kaip kūrybos procese pavyksta nekonkuruoti, netempti antklodės į save?
Vaiva: Kad norime kurti drauge, supratome prieš gerą dešimtmetį – viskas prasidėjo nuo noro bendradarbiauti. „Geros dienos!“ – opera dešimčiai kasininkių, pianinui ir prekybos centro garsams – pirmasis bendras mūsų darbas. Jį kurdamos dar nebuvome plačiai žinomos, neturėjome biudžeto, logistinės bazės, ryšių. Dainininkės sutiko bendradarbiauti, nes atrodėme kiek „keistos, mielos ir įdomių idėjų turinčios mergaitės“ – netiesiogiai cituoju „Geros dienos!“ atlikėjas. Nė viena iš mūsų nesitikėjome, kad pirmasis darbas keliaus po pasaulį ir sulauks tiek dėmesio.
Rugilė: Mane, tiesą pasakius, būtent mūsų trio bendradarbiavimo galimybė grąžino prie šios raiškos. Jau buvau pajutusi, kad teatre man per daug sąlygiškumo, kad noriu daugiau tiesioginio ryšio su tikrove. Vaivos žinutė su kvietimu bendradarbiauti pasiekė kuriant filmą Pietų Afrikos Respublikoje. Skirtingai nei kitiems pasiūlymams, tąsyk neparašiau „ne“, nes buvau gerai nusiteikusi. O dėl nekonkuravimo – pastebėjau, kad net kalbėdamos su žurnalistais dažniausiai įvardį „aš“ keičiame į „mes“, net kai pasakojame apie savo raišką. Visos esame skirtingų sričių atstovės, todėl viena kitai reikalingos, kad įgyvendintume savo viziją, bet išties viena į kitos darbą kišamės – ir gana stipriai, nesaugodamos savo autonomijos.
Vaiva: Taip – esame lyg trigalvis slibinas: vienas kūnas, valdomas trijų skirtingų galvų. Ilgai užtrunka, kol randame bendrą, mus visas tenkinantį judesį. Antklodė į vieną ar kitą pusę nuolatos tempiama, tačiau esame atviros diskusijai, stengiamės viena kitą girdėti, išklausyti. Tam reikia nemažai dvasios jėgų, tačiau tokia praktika naudinga mokantis nuolankumo, savo ego suvaldymo. Solo ir trio veiklų derinimas teikia pusiausvyrą – tiesiog supranti, jog kiekvieno darbo specifika yra kitokia. Aš atsigaunu vienumoje rašydama tekstus, tačiau per ilgai užsiraugusi savo mintyse su dėkingumu vertinu komandinį balaganą ir adrenaliną.
Lina: Norime dirbti ne hierarchijos principu, nelaikyti savo srities svarbesne už kitas – tai mūsų bendradarbiavimo pagrindas. Kartais, aišku, būna sudėtinga, atrodo, kad viską žinai geriausiai. Bet kartu ir žinai, kad mūsų trio darbas yra veiksmingas, kad tas kūrimo metodas pasiteisina.
Kada gimė jūsų draugystė? Kuo kitos dvi draugės jums ypatingos ir ar artimai bendraujate ne tik kūrybos tikslais?
Vaiva: Visos esame iš Kauno, mūsų keliai susikirto dar paauglystėje. Su Lina kartu trindavomės metalo koncertuose, tranzuodavome, eidavome į keistus renginius, esame kartu grojusios keliose grupėse. Rugilę pamenu iš Kauno fotografijos mokyklos – lankėme skirtingas klases, tačiau nuolat prasilenkdavome. Svajojau kada nors susidraugauti su ta paslaptinga ir įdomia mergina – svajonė išsipildė su kaupu. Man asmeniškai labai brangu, kad mūsų kūrybinė veikla prasidėjo nuo draugystės, o ne primestinio projektinio bendradarbiavimo. Manau, tai ir yra mūsų trio stiprybė. Visos esame labai skirtingos, tačiau turime kažin kokį vienijantį psichologinį vardiklį. Kartu – kaip kolegės ir kaip draugės – suvalgėme nemažai druskos. Šiuo intensyviu metu mūsų bendradarbiavime labiausiai pasigendu kokybiško, neskubaus draugių laiko, kai galima pasikalbėti ne vien apie darbo reikalus.
Rugilė: Tai Vaiva mus sujungė. Ji – labai gilus ir mąslus žmogus. Tiek bendraudama, tiek rašydama sugeba vienodai gerai perteikti ir liūdesį, ir ironiją, tuo pačiu sakiniu gali ir sugraudinti, ir prajuokinti. Lina įstabiai moka džiaugtis gyvenimu. Dirbdama ji pastabi detalėms, kovingai siekia tikslo, turi stiprų talentą ne tik kurti gražią muziką, bet ir paversti ją funkcionalia – ji ne užgožia, o sustiprina dainų žodžius, suteikdama jiems papildomų emocijų. Visos esame tiesiog geros draugės – kalbamės visais įmanomais klausimais, ir susibūrėme ne dėl projekto, o norėdamos kurti kartu.
Lina: Rugilė ir Vaiva man pirmiausiai yra šilti, nuoširdūs ir tikri žmonės, kuriais bet kokioje gyvenimo situacijoje galiu pasikliauti. Vaiva pulsuoja ramumu, tikslumu ir tvarka, kurios trūksta man pačiai, o Rugilė žavi skvarbiu kritiniu mąstymu ir kūrybiniu optimizmu.Tai užkrečia ir leidžia iki paskutinės minutės tikėti, kad viskas bus gerai!
