Mirusi intelektualė, teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių aktyvistė Irena Veisaitė buvo išskirtinio gerumo žmogus ir nejautė pykčio nepaisant daugybės skaudžių gyvenimo smūgių, sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
„Mums tai yra didelė netektis. Ką darysi – žmonės išeina ir tegu ilsisi ramybėje. Žinote, sako, kad šventi žmonės per šventes išeina. Ji išėjo per Chanuką“, – BNS penktadienį sakė F.Kukliansky.
92-ejų I.Veisaitė, pasak jos, buvo aktyvi bendruomenės narė nuo pat jos įkūrimo, savo gyvenimu ir kasdiene veikla mokiusi gerumo, atlaidumo ir supratimo.
„Tai buvo unikalus žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido žydų šeimoje, dalį gyvenimo praleido savo gelbėtų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais. Ir prie visų šių gyvenimo nelaimių, bėdų, prie visų netekčių, ji liko labai geranoriškas žmogus: ne tik kad padorus ir linkintis visiems gero, mažai apie ką išgirsi blogą žodį. Jos gyvenimas nepadarė pikta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.
Pasak jos, I.Veisaitė savo gyvenimu parodė, kad nėra prasmės kurti prieštarų tarp vieno ir kito siaubo – žydų izoliavimo gete ar trėmimų.
„Ir vieni, ir kiti buvo beteisiai. Ji buvo ir tarp vienų, ir tarp kitų. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra nuskriausti, praradę savo fundamentalias žmogiškas teises žmonės“, – pabrėžė F.Kukliansky.
Didelį impulsą gerumui ir didesniam vienas kito supratimui I.Veisaitės veikla davė ir Lietuvos žydų bendruomenei. Pasak bendruomenės vadovės, Irena buvo žmogus, kuris rinkosi ne kariauti, o kurti. Ji mėgo muziką, aktyviai dalyvavo bendruomenės renginiuose.
F.Kukliansky teigimu, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, I.Veisaitė išliko aktyvi ir optimistiška.
„Ji niekada nebuvo viena, nebuvo vieniša, niekada nesiskundė. Net tai, kad jai reikėjo laiptais lipti į savo butą – ji man vis sakydavo, kad laiptai mane gelbsti, aš nesustoju vaikščioti. Kiekvieną dieną išeidavo pasivaikščioti, kiek jos jėgos leido. Ji tikrai savo amžiuje laikėsi puikiai ir ta jos vidinė energija ir inteligencija jai neleido anksčiau laiko pasenti“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.
I.Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.
Po karo I.Veisaitė studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1953-iaisiais baigė germanistiką Maskvos universitete, baigė Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto aspirantūrą.
Nuo 1953-iųjų ji beveik penkis dešimtmečius metus dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvos ir užsienio spaudoje ji yra publikavusi daugiau kaip 200 straipsnių literatūros, teatro, XX amžiaus lietuvių ir žydų santykių, Holokausto istorijos temomis, 2016-aisiais publikuota istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga su ja.
I.Veisaitė taip pat buvo viena iš Atviros Lietuvos fondo steigėjų ir ilgametė šio fondo valdybos pirmininkė.
Mokslininkė yra pelniusi daugybę valstybinių apdovanojimų, šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino Už nuopelnus Didysis kryžius.
2002 metais ji už pastangas gerinti lietuvių ir žydų santykius, litvakų kultūros paveldo tyrinėjimus, moralinio lietuvių – žydų dialogo paieškas ir skatinimus paskelbta metų Tolerancijos žmogumi.