Dvejus metus po vestuvių galiūnas Žydrūnas Savickas (37) ir jo žmona Jurgita (35), rodos, buvo dingę iš viešumos. Plačiai nuskambėdavo tik šešiskart stipriausiu pasaulyje žmogumi pripažinto sportininko pasiekimai. Nepraslydo pro akis ir atleto posūkis į politiką: antrus metus jis dirba Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, šiemet dalyvavo Seimo rinkimuose ir visiškai nesijaudina, kad juose patyrė pralaimėjimą.
Pokalbio Jurgita ir Žydrūnas pakvietė į savo namus užmiestyje. Prie jų vartų kabo lentelė „Draudžiama rūkyti“, o ne „Piktas šuo“, nors kieme laksto du mieli kinų kuoduotųjų veislės šunys Dzeusas ir Marsas vėjyje besiplaikstančiais baltais gaurais. Svetainėje priešais televizorių – ne minkšti, patogūs krėslai, o dviratis treniruoklis. Namai kvepia kepamu pyragu: Jurgita patikina, kad jais savo vyrus – Žydrūną ir aštuoniolikmetį sūnų Rosvaldą – lepina kone kas vakarą. Vos tik jaukiai įsitaisome, prisistato šunys, gavę leidimą užšoka ant sofos ir susirango šalia.
Jurgita su Žydrūnu pasakoja, jog pastaraisiais metais užgriuvo tokia gausybė darbų, kad net atostogauti nebuvo kada. „Tokių įtemptų metų kaip šie dar nebuvo – sunku patikėti, kad tiek nuveikėme!“ – sako sportininkas, glostydamas šunį. Jurgita neslepia, jog labiausiai išsekino tarptautinis sporto festivalis „Savickas Classic“, kurį patys rengė, ir jo metu vykęs pasaulio galiūnų Čempionų lygos pusfinalis: „Norėjome kuo geriau viską padaryti, labai pervargome, bet vis dar jaučiame euforiją!“ „Festivalis pavyko... – hipnotizuojamai ramiu balsu dėsto Žydrūnas. – Svarbiausia – buvo startas, o dabar jau galima eiti, kilti, tobulėti, kad renginys taptų toks, kaip Amerikoje vykstantis „Arnold Classic“.
Beje, 1989-aisiais jis buvo daug mažesnis nei mūsų – prasidėjo nuo kultūrizmo varžybų, o mūsiškiame dalyvavo 500 sportininkų iš keturiolikos šalių.“ „Mums labai padėjo dvyliktokas Rosvaldas – jis rimtas, atsakingas, naktimis į oro uostą dalyvius vežiojo, – didžiuojasi Jurgita. – Festivaliui pasibaigus sakėme: viskas, darom pertraukėlę, susitinkam su visais draugais, o paskui vėl kibsime į darbus. Juk, būdavo, tik trumpai tėvus aplankome...“
Ar tokius įtemptus metus vainikuos atostogos?
Žydrūnas: Abejoju... Pasaulio galiūnų Čempionų lygos finalas vyks Martinikoje. Aš jį jau laimėjau, bet turiu atsiimti prizą. Važiuosime su Jurgita – bus lyg ir atostogos.
Pradėjote vyrą lydėti į varžybas?
Jurgita: Jis nori, kad visada vykčiau kartu. Bet aš nenoriu. Sveikatos labai daug kainuoja. Šalia būdama žinai, jog niekuo jam negali padėti, tik siunti gerąją energiją ir meldi Dievo, kad viskas būtų gerai, kad traumos nepatirtų. O jei patiria – milžiniškas stresas ir man. Įtampą jaučiu iki paskutinės minutės. Kiti mane ramina: „Ko tu jaudiniesi, juk Big Z (užsieniečiai Žydrūną vadina Didžiuoju Zy) jau laimėjo.“ O aš žinau, kad ir paskutinę minutę kas nors gali įvykti – klaidelė ar trauma. Tačiau kad ir kokių būtų niuansų, jis vis vien išplėšia pergalę. Žydrūnui palaikymas labai svarbus. Kai kovą Amerikoje vyko „Arnold Classic“, gavau velnių, kad nebuvau šalia. Bet man reikia ir namais rūpintis, ir sporto klubu...
Turite pareigų Savicko sporto klube?
Jurgita: Įdomiai susiklostė: tiek metų, kiek esame kartu, nesikišau į galiūniškus Žydrūno reiklaus. Tik sportavau, laikiausi sveiko gyvenimo būdo ir mitybos taisyklių. Kai atsirado klubas, puoliau ne tik intensyviau sportuoti, bet ir padėti Žydrūnui – dabar esu jo dešinioji ranka. Apie mūsų klubą, profesionalius trenerius kalbos eina iš lūpų į lūpas, nuolat daugėja lankytojų. Žmonės, kurie sportavo ne viename klube, negaili komplimentų. Nors neturime baseino...
Žydrūnas: ...sporto klubui baseino nereikia – ne vandens pramogų parkas. Pas mus ateina tie, kurie nori akivaizdaus rezultato, o ne šiaip praleisti laiko.
O Rosvaldas? Pamenu, motociklų sportu užsiėmė?
Jurgita: Štai guli šalmas, Rosvaldas žiūri į jį su ašarom akyse: motociklą teko parduoti, nes automobilį vairuoti norėjo. Man dabar ramiau. Motociklu važinėti pavojinga – kelis kartus griuvo, gerai, kad laimingai baigėsi. Žydrūnas – sportininkas, aš daug sportuoju, o Rosvaldas anksčiau lyg ir priešinosi. Nespaudėme jo. Dabar pats susidomėjo, mato rezultatus – raumenys sustiprėjo, lekia sportuoti, draugus kartu vadinasi.
Ką tik minėjote ketvirtąjį klubo gimtadienį. Jums tai – investicija?
Žydrūnas: Sporto klubas man – ir verslas, pagrindinis darbas, ir dvasinis pasitenkinimas. Esame sukūrę nemažai darbo vietų, sportuoti ateina daug žmonių, vadinasi, jie renkasi sveiką gyvenimo būdą. Neįsivaizduočiau savęs, užsiimančio cigarečių ar svaigalų bizniu. Visada norėjau verslo, nešančio žmonėms naudą. Ar gerai einasi? Jei – blogai, verslas arba bankrutuoja, arba parduodamas. Mes dirbame.
Jurgita, esate Lietuvos galiūnų federacijos direktorė. Kaip stiprūs vyrai reaguoja, kad jiems vadovauja daili smulki moteris?
Jurgita: Nevadovauju aš, mes draugiškai tariamės, ką daryti, kad visiems būtų gerai, kad galiūnų neskriaustų, kad žiūrovams varžybos būtų įdomios.
Žydrūnas: Galiūnams, kaip ir visiems sportininkams, svarbiausia – kad vyktų varžybos.
Jurgita: Keliaudama kartu su Žydrūnu matau visus niuansus: ko reikia atletams, kas patinka žiūrovams. Dalyvaudamas varžybose sportininkas nepastebi tų smulkmenėlių. O man – labai įdomu, noriu kuo geriau viską padaryti, geriausiai iš visų. Įsivėliau į šią veiklą, man taip įdomu, kad norisi daugiau, greičiau, tobuliau! Būna, dirbi visą savaitgalį, paskui darbo dieną leidi sau pailsėti. O vasarą galiūnų varžybų sezonas toks įtemptas, kad dirbame ne tik be atostogų, bet ir be poilsio. Žiemą reikia vėl ruoštis vasaros rungtynėms.
Laiko pomėgiui – masažui – dar lieka?
Jurgita: Važiuoju į masažo stovyklas, vis kokį naują išmokstu. Profesionaliai dar nemasažuoju, Žydrūno nekočioju, bet kirba mintis, kad norėčiau to imtis rimtai.
Tai gal bent buityje pagalbininkę turite – namai juk dideli.
Žydrūnas: Bandėm, bet nebuvom patenkinti...
Jurgita: ...nepatiko ir vėl patys visko ėmėmės. Stengiuosi kiekvieną dieną pasitvarkyti – tada greičiau prasibėgi, bet jei nėra laiko, išsimuši iš ritmo, tada, oho, kiek laiko reikia viską sutvarkyti!
Kokia būna ta diena, kai galite sau leisti likti namie ir niekur nekišti nosies?
Jurgita: O, taip būna labai retai... Ir tai – didelė šventė! Tada miegam ilgai ilgai – atsimiegam už visas nuovargio dienas. Ruošiame ypatingus pusryčius. Jaukiai įsitaisę skaitome knygas. Su Žydrūnu mėgstame susijusias su gyvenimu, kad daugiau naudos duotų, motyvacines...
Žydrūnas: ...nebesu toks aktyvus skaitytojas kaip anksčiau, bet jei turiu nors minutę – skaitau. Pasiimu knygų į varžybas, keliones.
Jurgita: Paskui ruošiame pietus. Jei tik galim, mėgstam pavažinėti po Lietuvą, pasivaikščioti po gražias vietas.
Vakaras, o vaišinamės jūsų keptu pyragu. Kalorijos negąsdina?
Jurgita: (Juokiasi.) Ne ne. Kartais nespėju pavalgyti, todėl nebijau kepti pyragų. Nesilaikau jokių dietų, tiesiog sveikai maitinamės. Aš daug sportuoju. Šioje srityje nėra harmonijos – man taip patinka sportas, kad net perlenkiu lazdą!
Žydrūnai, ar tenka laikytis kultūristų dietų?
Žydrūnas: Ne. Geriausios formos kultūristas yra tada, kai visi fiziniai rodikliai – patys blogiausi. Kultūristai atrodo gražiai, bet padaryti nieko nepajėgtų. O mums svarbiausia – jėga. Todėl nebijome riebalų, druskos, vartojame daug angliavandenių ir baltymų, kad augtų raumenys, būtų energijos. Tai pasiekia kiekvienas individualiai: kas sveikai maitindamasis, kas – ne itin. Mums labai svarbi produktų kokybė. Avieną, ėrieną, žvėrieną, paukštieną perkame tik iš ekologiškų ūkių.
Jurgita: Mes valgome viską, bet daugumą produktų, net kruopas, perkame iš ūkininkų.
O išvykose, turnyruose pavyksta sveikai maitintis?
Žydrūnas: Kai varžybos vyksta Amerikoje – didelė problema: ten sveiko maisto gal ir yra, bet tektų ilgai ieškoti. Na ką, valgai blogą maistą ir lauki akimirkos, kai grįši namo. Užtat Afrikoje gerai: ten viskas natūralu, šviežia – vaisiai, daržovės. Krokodiliena.
Jurgita: Kai kartu važiuoju, man visuomet kyla maitinimosi bėdų.
Žydrūnai, ar lieka laiko dviem treniruotėms per dieną?
Žydrūnas: Negaliu sau leisti tokios prabangos – dvi treniruotes per dieną jau seniai turėjau. Treniruojuosi porą valandų, paskui – sporto klubas, tarybos posėdžiai, susitikimai su moksleiviais, studentais, paskaitos, seminarai.
O nebijote, kad tokia veikla gali pakenkti sporto rezultatams?
Žydrūnas: Aš viską susidėlioju, sužiūriu, nesiplėšau. Jei žinau, kad diena bus laisvesnė ir pareigų mažiau, ryte darau sunkią treniruotę, jei įtempta – lengvesnę. Jas planuoju kelis mėnesius į priekį. Kaip treneris nebedirbu, tik patariu ar konsultuoju. Sakoma, kol daro karjerą, sportininkas nebus geras treneris, nes visada pirmiausia galvos, kaip pačiam treniruotis. Sporte yra tokia taisyklė: treneris dirba produktyviausiai, kai baigia sportininko karjerą.
Pasaulyje išgarsėję Lietuvos krepšininkai kartais ir ne per ilgą karjerą užsidirba pinigų visam likusiam gyvenimui. Ar galiūnų sporte tai įmanoma?
Žydrūnas: (Juokiasi.) Mūsų sporto negalima lyginti su komandiniu, nes šis – tikras verslas, yra normalūs darbo santykiai. Galiūnų sportas ne toks pelningas. Tik vienetai gali užsidirbti visam likusiam gyvenimui.
O jūs – vienas iš tų?
Žydrūnas: (Šypteli.) Kadangi esu visų laikų stipriausias, tai gal... Bet tas „visam likusiam gyvenimui“ – sąlyginis dalykas, tai priklauso nuo poreikių: vienam ta suma garantuos ateitį, kitas ją išleis per metus. Aš gal ir užsidirbau likusiam gyvenimui, bet vis vien dirbu. Jei nedirbi – kam tu reikalingas?
Jurgita: Galėtume sau leisti nieko nedaryti – pinigų užtektų. Bet mums reikia veiklos – turime daug energijos!
Ar pagalvojote apie tą dieną, kai pasakysite: viskas, stop, traukiuosi iš profesionaliojo sporto?
Žydrūnas: Niekada negalvojau, kada baigsiu. Sportas man – hobis. Aš visuomet dirbau, turėjau kokį nors verslą. Manau, tiesiog ateis metas, kai verslas ir kita veikla pradės atimti daugiau laiko nei sportas. Tai įvyks po truputį, ne drastiškai.
Lietuvoje jūs labai populiarus. O kitose šalyse atpažįsta Big Z?
Žydrūnas: Yra trys šalys, kuriose galiūnų sportas nepaprastai populiarus, – Lenkija, Ukraina ir JAV. Lietuvoje mane atpažįsta, tačiau reaguoja santūriai, o ten – stabdo, fotografuojasi, prašo autografo. Į tas šalis net nevažiuoju ilsėtis – tektų „atidirbti“. Galiūnų sportas populiarus ir Vakarų Europoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Ačiū Dievui, yra šalių, kur galiūnais nesidomima, ten galiu būti paprastu žmogumi. Bet tokios vietos, kad niekas neatpažintų, nėra – juk 200 valstybių transliuoja čempionatus. Nebent negyvenamoje saloje.
Tikitės save realizuoti politikoje?
Žydrūnas: Ateityje ruošiuosi rimtai imtis politikos, o šiuose Seimo rinkimuose dalyvavau, kad nedingčiau iš politikos žemėlapio. Kol kas man įdomesnė veikla savivaldybės taryboje – čia galiu daugiau nuveikti. Dalyvauju politikoje, kad parodyčiau, kokios mano pažiūros, kokioms politinėms jėgoms prijaučiu. Kai esi stipriausias pasaulyje, turi parodyti, už ką esi.
P.S.
Ko dar siekti šešiskart galingiausiam pasaulio žmogui – juk visi titulai pelnyti?! „Noriu laimėti dar daugiau. O svarbiausia – noriu pagerinti visus savo rekordus. Pernai rąstą iškėliau 212 kartų – pasaulio rekordas, o šiemet – 220. Ir dar – ne riba. Tai ir varo į priekį: noriu užfiksuoti visus rekordus, kokius galiu pasiekti, kad jie išliktų kuo ilgiau. Kada nors juos pagerins, bet tegu vėliau.“