Žvaigždės statusas turi savo kainą: atvirai apie tai – garsūs eterio veidai

Gintarė Gurevičiūtė, Tomas Ališauskas, Indrė Kavakiauskaitė-Morkūnienė (31), Rolandas Vilkončius(44) ir Giedrė Talmantienė / Žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Gintarė Gurevičiūtė, Tomas Ališauskas, Indrė Kavakiauskaitė-Morkūnienė (31), Rolandas Vilkončius(44) ir Giedrė Talmantienė / Žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2020-09-09 12:04
AA

Kai užgęsta prožektoriai ir išjungiami mikrofonai, jie nusivalo grimą, kostiumus pakeičia į džinsus ir iš solidžių televizijos laidų vedėjų virsta paprastais žmonėmis, pokštauti mėgstančiais kolegomis, tiesiog draugais. „Vieni iš kitų batų tikrai nevagiame ir marškinių nekarpome“, – LNK televizijos 25 metų jubiliejaus proga susirinkę draugėn, smagiai šnekasi kanalo veidai – Gintarė Gurevičiūtė (33), Tomas Ališauskas (48), Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė (31), Rolandas Vilkončius (44) ir Giedrė Talmantienė (47).

„Nemokėjome daugybės dalykų, atrodėme ir rengėmės bet kaip – tačiau kiek buvo noro sukurti ką nors toookio!.. Ir jokių svarstymų – gal per daug darbo, gal labai pavargsiu, o kas mokės už viršvalandžius, – prisimena Giedrė ir priduria: – Ketvirtis amžiaus televizijai gal ir nėra daug, bet pokytis per tą laiką įvyko milžiniškas – nuo vaikiško naivumo ir kartoninių dekoracijų iki šių dienų kosmoso. Televizijos magija nedingo, bet reikia įdėti žvėriškai daug pastangų, kad šiandieniniame informacijos sraute dar sugebėtum sudominti žmones.“

„Aš, kaip koks urvinis, dar prisimenu laikus, kai televizijoje naudojome kasetes – dėl to įvykdavo daug nelaimių. Būdavo, nufilmuoji auksinę istoriją, įdedi juostą į vaizdo magnetofoną, spragt – ir neveikia... Tikrai toli nuėjome nuo tų dienų“, – juokiasi Tomas.

Gintarė neneigia: „Viešumo kaina tikrai egzistuoja... Trejus metus buvau ekspertė laidoje „Yra, kaip yra“. Mano pareiga buvo garsiai pasakyti, ką kiekvienas tyliai pagalvoja... Žmonės manęs nekentė – stabdydavo gatvėje ir bardavo, kaip drįstu klausinėti tokių dalykų... Laidoje atrodžiau kieta ir bjauri, o išėjusi sėsdavau į automobilį ir kelias valandas verkdavau.“

„Bet yra ir malonus viešumo dalykas: su manimi gatvėje sveikinasi labai daug žmonių ir aš mielai sveikinuosi su jais, – sako Indrė. – O Vilniaus oro uoste dirba viena mergaitė, kuri vos mane pamačiusi atneša kavos – kaip miela!“

„Gyvename revoliucijų laikais – kas gali būti įdomiau? Televizijai dvidešimt penkeri metai – daug, pokytis beprotiškai ryškus. Kartu su ja keičiamės ir mes, net linkstame nuo patirties bagažo... Bet televizijos magija nesusuko mums galvos – vidumi išlikome tokie patys“, – tikras Rolandas.

Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.