Žurnalo „Ką žmonės dirba“ idėjos autorė Rasa Jusionytė: „Tai didžiausias mano gyvenimo pasiekimas“

Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-10-30 17:58
Vos prieš keletą metų į Lietuvą grįžusi Rasa Jusionytė jau turi kuo pasidžiaugti. Jos su bendraminčiais sukurtas projektas „Ką žmonės dirba“ nuo laidos Žinių radijuje ir renginių, išaugo iki spausdinto žurnalo anglų kalba. „Tuo beprotiškai didžiuojuosi, nes tai yra mano gyvenimo pasiekimas. Nieko didesnio kol kas savo gyvenime dar nesu pasiekusi. Kita vertus, niekas man taip stipriai niekuomet ir nerūpėjo. Šis žurnalas tarsi pirmasis mano kūdikis, kurį bandau sulipdyti tokį, iš kurio išaugtų geras žmogus“, – sako ji.

Prieš trejus metus Rasa gyveno rytų Londone ir dirbo vienoje žurnalo redakcijoje. Kartą ji prisiminė vaikystėje itin mylėtą knygą „Ką žmonės dirba visą dieną?“, kurioje buvo aprašomi standartiniai darbai. Tuomet jai dar nebuvo gimusi mintis sukurti žurnalą, tačiau kiek vėliau, jai suskambėjo žodžiai – ką žmonės dirba.

„Mūsų karta gyvena visiškai kitaip nei mūsų tėvai, o juolab seneliai. Anuomet buvo svarbiausias saugumas, o darbo sau koncepto iš viso nebuvo. Todėl dabar dažnas atsiduriame juokingose situacijose, kai bandome seneliams paaiškinti, ką gi mes veikiame savo darbuose. Tai nėra lengva, nes matai, kad jie šypsosi, tačiau iki galo nesupranta, kuo tu užsiimi, – sako Rasa. – Su tėvais yra šiek tiek paprasčiau, tačiau tuomet kyla konfliktai. Normalu, kad jie nori, kad mes būtume saugūs, turėtume stabilias pajamas. Tačiau mums norisi tiesiog bandyti keisčiausias į galvą šovusias idėjas ir gyventi taip, kaip norime mes, o ne jie.“

Mergina pasakoja, kad po universiteto ji dirbo leidykloje ir iš jos išsinešė vieną svarbią pamoką – atmetus knygos meninę vertę, kone 80 proc. jos sėkmės sudaro labai geras viršelis ir pavadinimas. Tuomet ir gimė mintis – reikia kurti žurnalą.

Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

„Galvojau apie darbą ir jo pokytį, ir staiga suvokiau, kaip gerai skamba žodžiai „Ką žmonės dirba“. Juk čia būtų labai geras žurnalas! Suvokiau, kad privalau kažką daryti, nes nebegaliu nedaryti. Mano atveju, tai reiškė palikti mylimą ir labai norėtą darbą redakcijoje, išsiskirti su vaikinu, kuris nenorėjo kraustytis į Lietuvą ir palikti savo šeimą, ir vykti į Vilnių. Anksčiau buvau ta, kuri sakydavo, kad tikrai niekuomet negrįš į Lietuvą, nes visas mano gyvenimas buvo ten, Anglijoje. Tačiau susikroviau daiktus ir atvažiavau į Vilnių, kurio visiškai nepažinojau, nes esu iš pajūrio.“

Atsikrausčiusi gyventi į sostinę, Rasa įsidarbino vienoje komunikacijos agentūrų, tačiau vos po trijų pirmųjų mėnesių suprato, kad šis darbas jos nedžiugina. Tuo metu ir gimė laida „Ką žmonės dirba?“ Žinių radijuje, o vėliau kartu su komanda jie pradėjo organizuoti ir teminius renginius.

„Man labai norėjosi kalbėtis su tais žmonėmis, kurie buvo tokie patys, kaip ir aš: gyvenę svetur, grįžę į Lietuvą ir pradedantys savo gyvenimus nuo nulio. Taip ir gimė laidos idėja. Norėjau parodyti kitokią Lietuvą: augančią, kuriančią ir tinkančią geram gyvenimui. Kai imi dalintis tomis istorijomis, pamatai, kiek daug žmonių gyvena taip pat. Jie taip pat po truputį kūrėsi savo verslus ir judėjo į priekį. Norėjosi kalbėti apie tai, kad žmonės žinotų, jog jie nėra vieni, – pasakoja ji. – Tačiau vienas dalykas mane nuliūdino grįžus į Lietuvą. Kone visi, kuriems papasakodavau apie savo idėjas, manimi netikėjo ir sakė, kad niekas man nepavyks. Jaučiau tokį kritikų mentaliteto būrelį, o man norėjosi sukurti palaikančią bendruomenę. Tokią mačiau Londone ir manau, kad būtent dėl to, kad žmonės nuolat skatina vieni kitus daryti ir įgyvendinti savo idėjas, ten gimsta tiek daug naujų dalykų. To reikia ir Lietuvai.“

Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Visgi, viskas nebuvo taip paprasta. Rasai reikėjo išmokti daugybę dalykų, nes viena yra sukurti žurnalą, o kita – jį parduoti. Žurnalas „What Do People Do“ neturi amžiaus ribas ir yra orientuotas tiek į jaunus, ką tik universitetą baigusius studentus, tiek ir į įžengusius į penktąją ar šeštąją dešimtis ir nusprendusius palikti saugias, bet nemylimas darbo vietas.

„Žurnalas yra apie tai, kaip nesustabarėti, apie tai, kad nėra patogaus gyvenimo. Ir aš pati tokio nesirenku. Vietoje to, kad išleisčiau šį žurnalą, jau galėjau sumokėti pradinį būsimo būsto įnašą ar nusipirkti gerą automobilį. Tačiau pasirinkau žurnalą, kurio ateities nė nenumanau, – tikina R. Jusionytė. – Daugelis žmonių baigdami mokyklą turi vienintelį scenarijų: įstoti į universitetą ir vėliau gauti gerą darbą ir laimingai gyventi. Tačiau dažnas po studijų ar jų metu supranta, kad jų studijuojamas dalykas skirtas ne jiems ir nusivilia, todėl ima ieškoti kitų kelių. Tuomet ir atranda mūsų istorijas, pasakojančias, kad taip nutiko ne tau vienam, viską galima pakeisti bet kuriuo gyvenimo etapu.“

Rugsėjo pabaigoje pasirodęs pirmasis žurnalo „What Do People Do“ numeris pateko į tarptautinio „STACK Magazines“ konkurso trumpąjį sąrašą, kuriame tarp kitų naujų viso pasaulio žurnalų yra nominuotas „Launch of the Year“ konkurso kategorijoje.

„Didieji žurnalai, pavyzdžiui, „Vogue“ bei kiti, po truputį praranda skaitytojus, jų perkamumas mažėja, o štai nišinių žurnalų paklausa sparčiai kyla aukštyn. „STACK Magazines“ yra visame pasaulyje leidžiamus nišinius žurnalus apjungianti platforma. Būtent per juos daugybę tokių žurnalų pajudėjo iš savo šalies ir atrado skaitytojus visame pasaulyje. Jau vien tai, kad mes patekome į šį sąrašą yra labai didelė pagalba, nes jau tapome matomi.“

Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Žurnalo „Ką žmonės dirba?“ pristatymo vakaras / Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Rasa juokiasi, kad savo žurnalo dar nėra iki galo perskaičiusi, nes jaudinasi, kad gali pamatyti netyčia paliktų klaidų.

„Esu pravertusi jį ir labai juo didžiuojuosi, tačiau man baisu, kad kažko nesužiūrėjau. Žinoma, jį iki išleidimo peržiūrėjo daugybė žmonių, bet vis tiek jaučiu baimę, – tikina R. Jusionytė ir priduria, kad „STACK Magazines“ yra tarsi nišinių žurnalų pasaulio „Oskarai“. – Jeigu nebūtume patekę į tą sąrašą, būtume tiesiog naujas žurnalas rinkoje. O dabar jau esame žinome ir tai, tikiu, mums labai padeda ir padės ateityje.“

Antrasis žurnalas jau nebebus apie lietuvius (žurnalas bus leidžiamas du kartus per metus). Greičiausiai jis pasakos apie Barselonoje ar Sofijoje mylimus darbus turinčius žmones.

„Pirmąjį žurnalo numerį skyrėme Vilniui, nes norisi, kad būtent jis būtų ta plakanti širdis, iš kurios mes esame. Norisi, kad pasaulis sužinotų, kaip gera gyventi Vilniuje ir, kad čia tikrai verta atvykti pasižvalgyti. Na, o toliau žiūrėsime į kitus miestus, nes ši mylimo darbo ir gyvenimo kaip nori pats tema yra globali“, – įsitikinusi Rasa Jusionytė.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai