Žurnalistė Eglė Gerulaitytė po pasaulį keliauja viena motociklu. Išmaišiusi Pietų Ameriką, ji leidosi į kelionę po Šiaurės Ameriką, o kelio patirtis sudėjo į antrąją knygą „Amerika be dangoraižių“. Tai nuotykių knyga ir kartu – istorija apie gyvenimą kelyje, jaunos moters „atėjimo į amžių“ ir savo vietos po saule paieškų metraštis. Gal kelionė be grįžimo datos gali tapti nauja pradžia?
E. Gerulaitytė portalui žmonės.lt pasakoja, kad šią, jau antrąją, knygą parašė greitai – mažiau nei per metus, nes be rašymo neįsivaizduoja kelionės. „Man tai būdas dalintis pasauliu. Netiesiogiai, tačiau be galo intymiai. O gal ką nors tai ims ir įkvėps pažiūrėti į kasdienybę, rytojų, svajonę – kitaip?”
„Amerika be dangoraižių“ – tarsi socialinis įvairių Šiaurės Amerikos ir Karibų šalių, tautų ir genčių komentaras. Navahų legendos, aligatorių medžiotojai, vudu raganos, Niufaundlando žvejai, Meksikos ir Gvatemalos indėnai, uždaroji socialistinė Kuba ir paslaptingos Karibų salų gentelės – visos šios istorijos, tikros ir nepadailintos, keistos ir kasdieniškos, knygoje atgyja kelionių dienoraščio forma.
Tiesa, knygos idėją keliautoja nešiojosi labai ilgai. „Kažkas yra gerai pasakęs apie idėjas: gyveni sau žmogus, tvarkaisi buitį ir būtį, rezgi visokius planus, ir staiga ima vieną dieną ir prilimpa prie tavęs idėja. Bandai ją nuvyti, bet ji nė nemano trauktis. Daraisi ryte kavą, o jdėja maišosi po kojomis. Užvedi motociklo variklį tingią popietę kažkur Naujosios Meksikos smėlynuose, o ten, žiūrėk, idėja nekaltai smiltis sijoja ir mirksi tau. Idėja jaukia vaizduotę, neleidžia miegoti ir nieko kito nelieka, tik eiti drauge su ja“, – sakė E. Gerulytė.
Po ypatingas, dažnai menkai turistų paliestas vietas keliaujanti Eglė pasakoja, kad „tikrai ne viskas sugula į knygos puslapius, už kadro lieka neapsakomi katarsiai, nesusikalbėjimai ir nuoskaudos, naivios viltys ir tylus nerimas, ar atidaviau pakankamai.“
„Turbūt sunkiausia aprašyti tokią tylią, bet be galo atvirą nuostabą, kai sėdi kur nors prie jūros, o gal ant slėnio krašto Uoliniuose kalnuose, ir po truputį vakarėja: oras vėsta, bet kartu dar šilta nuo dienos saulės, pamažu telkiasi pirmos sutemos, o horizonte leidžiasi saulė. Tu žiūri į ją, žiūri tokiom didelėm didelėm akim ir, atrodo, kad dabar, šią minutę, pasaulį matai iš tikrųjų. Tarsi pirmą kartą. Tarsi būtum pirmasis žmogus žemėje ir nujauti, jog tuoj tuoj suprasi kažką be galo svarbaus... Tuomet paskutinis saulės spindulys blyksteli ir dingsta. Staiga pasidaro vėsu, tau reikia eiti atsinešti striukę, pats metas vakarienei, o ir šiaip jau vėlu... Toji tylios nuostabos akimirka baigiasi ir staiga pasidaro šiek tiek liūdna, nors nė pati nežinai, kodėl“, – pasakoja keliautoja.
Eglė pasakoja, kad dažnai susiduria su dilema, kaip aprašyti, atrodo, neaprašomas patirtis: „Gali įkvėpti kokio gitara grojančio senuko daina Santjago uoste, nugirstas pokalbį tarp dviejų brolių žvejų, atrasti briedžio pėdsakai aplink palapinę ar seniai nematyto bičiulio akys. Ir suguldyk paskui viską į keletą puslapių!“
E. Gerulaitytė jau ruošiasi kelionei į Vilniaus knygų mugę ir siunčia knygos skaitytojams patarimą: „Turbūt labiausiai šia knyga noriu pakviesti pakeliauti kartu ir truputį kitaip. Nesivaikant tobulų kadrų ar patogumų. Dviem ratais. Be aiškios grįžimo datos, seniai pamirštais keliukais ir atvira širdim.“