Vaikystėje sakydavome: kas pirmas pasakė – ant savęs pasisakė. Daugumai lietuvių tai buvo paskutinė kritikos reiškimo pamoka gyvenime. Nuo tada, kai kiemo vaikį nubalnotais keliais pavadinote ožiu, o jis atkirto, kad jūs pats toks, ir nebeliko ką atsakyti, šitoje srityje nė kiek nepatobulėjote. Ne visi, bet daug kas.
Užtenka paskaityti komentarus lietuviškuose naujienų portaluose ir, pavyzdžiui, britiškuose. Britas dažniausiai parašys „nepritariu šiai nuomonei“, lietuvis – kad kažkas yra durnius. Vadindami kitus durniais jaučiame didžiulį pasitenkinimą. „Jis durnius“ tarytum savaime reiškia, kad jūs protingas. Keistoka logika, bet taip jau veikia smegenys. Nesakau, kad Vakarų tautos geresnės, bet jos išmoko tvardytis ir bent jau bando reikšti konstruktyvią kritiką – stengiasi elgtis kaip civilizuoti žmonės. Mes juk norime būti civilizuoti, ar ne?
Prisiminkite tą dieną, kai kantrybės netekęs viršininkas jums pasakė „nu bet tu ir durnius...“ Jūs prisipildėte pykčio, jį žūtbūt norėjote išlieti: gal aprėkėte vaikus, gal parašėte šlykštų komentarą internete, o gal žiūrėjote į veidrodį ir sukandęs dantis šnypštėte: „Aš jį užmušiu, užmušiu tą durnių!“ Neteisingai išreikšta kritika visus padaro nelaimingus ir neduoda jokios naudos. Ir, taip, vadindami kitus kvailiais, jūs patys ant savęs pasisakot, nes intelektualus ir mandagus žmogus žino, kaip kalbėti neįžeidžiant kitų. Jis kritikuoja tik tam tikrą aspektą ir sugeba savo nuomonę pagrįsti. Tokius žmones aplinkiniai gerbia ir dažnai patys klausia, ką jie mano tuo ir tuo klausimu, nes atsakymas bus naudingas.
Kokia nauda iš konstatavimo, kad daina yra šūdas, bičiulio mergina – baisi, o jos draugė – stora? Kad laidos vedėjas panašus į krokodilą, kad jūsų kolega – gnyda, bijantis paprieštarauti žmonai? Taip, jokios.
Apie tai, kaip stipriai mūsų gyvenimus veikia kritika, beveik nebuvau susimąsčiusi, kol neįsidarbinau reklamos agentūroje. Ten kasdien priimama daug sprendimų: kūrybininkai galvoja šūkius, klipų scenarijus, sprendžia, kaip bus apsirengę reklamos veidai, kokia gros muzika... Žodžiu, milijonas priežasčių visiems susipykti. Bet žmonės ten pykstasi rečiau nei bet kuriame kitame mano matytame kolektyve. Vadovas niekada nepasakys, kad tavo idėja šūdina, nes žino, kad tai gali užblokuoti darbuotoją amžiams. Jeigu idėja atmetama, jos autoriui yra visiškai aišku, kodėl: gal tai netinka prekės ženklui, gal nepadės pasiekti užsibrėžto tikslo, gal pasirinktos ne tos raiškos priemonės ir panašiai. Kritika yra tikslinga, o ne šiaip koks pamekenimas, kad, ai, man nepatinka. Daug kas gali nepatikti. Man, pavyzdžiui, nepatiko Maltoje, betgi nepuolu dabar visiems aiškinti, kad tai šūdina šalis.
Scenaristas, kurio pavardę, deja, pamiršau, viename interviu pasakojo istoriją, kaip pas Holivudo prodiuserius atsidūrė pirmasis jo scenarijus. „Labai geras scenarijus, – sako prodiuseris, – bet reikės pakeisti pagrindinį herojų, galbūt koreguoti pradžią, kad labiau sudomintume moteris, ir pagrindinę siužeto liniją, nes ją žiūrovas gali klaidingai interpretuoti.“ „O kaip su pavadinimu?“ – klausia scenaristas. „Na, pavadinimą irgi reikėtų keisti, nes jis neatliepia mūsų auditorijos lūkesčių. Visa kita – puiku, jūs šaunuolis.“ Scenaristas išeina laimingas, o paskui žiūri, kadgi viską nuo nulio reikės perrašyti. Bet jam buvo aišku, ką konkrečiai ir kodėl. Perrašęs jis pradėjo karjerą Holivude ir ji tęsiasi iki šiol. O juk prodiuseris galėjo pasakyti, kad scenarijus yra šūdas, kas, paties autoriaus nuomone, būtų beveik tiesa, ir užkirsti jam visus karjeros kelius.
Nedidelis pradžiamokslis, kaip reikšti kritiką, kad nepasisakytum ant savęs: Jis nusišneka = nepritariu jo nuomonei, nes...; Šitas darbas yra šūdas = tam tikri darbo aspektai, mano nuomone, atlikti neprofesionaliai, nes...; Jis yra durnas = Manau, šis žmogus yra nekompetentingas tuo ir tuo klausimu, nes...
Tam reikės daugiau smegenų, negu viską vadinti šūdu, bet, pažadu, rezultatas nudžiugins.