Mano kieme Ukmergės pakraštyje gyveno toks Andrius. Kairė jo koja buvo trumpesnė, viena akis žiūrėjo tiesiai, kita – į dangų. Vasaros rytą su vaikais žaidėme krepšinį. Ant suoliuko kaip visada sėdėjo Andriaus mama. Ji su sūnumi niekada nesiskirdavo.
Pro langą išlindo kaimynė ir per visą kiemą suriko:
– Vesk iš čia tą savo dauną, kitus vaikus gąsdina!
Nuo tada žaidžiančio krepšinį Andriaus nebemačiau. Porą kartų bernai buvo nuėję pamėtyti jam pro langus svarainių, o po mėnesio kito pamiršome, kad tas vaikas išvis egzistuoja.
– Tokie buvo laikai, – sako pažįstama moteris. Ji pastojo septyniolikos. Giminaitė ją vedėsi į ligoninę neva pasitikrinti, o iš tiesų daktarytės jau buvo paprašiusi, kad viską sutvarkytų.
Daktarytė tik galvą palingavo:
– Penktas mėnuo, nebesutvarkoma.
Tai išgirdusi septyniolikmetė dėjo į kojas. Bėgo kuo toliau nuo giminaitės ir nuo skausmo. Su jau suaugusia dukra kalbasi kiekvieną dieną, bet atskleisti šią istoriją išdrįso tik visai neseniai. Dabar abi iš to juokiasi.
Visi girdėjome istorijų. Apie kaimynę Liudą, kuri tikra nevėkšla, kritinėja nuo laiptų kiekvieną savaitę ir visad ant to paties skruostikaulio. Beno tėvas jau trejus metus negrįžta iš Norvegijos – turbūt nuo policijos slapstosi, seniai visiems kėlė įtarimą. Mokytoja Zita apsigyveno su Artūru iš 12B klasės, nes tas per šimtadienį įtaisė jai vaiką. Pilvo dar nematyti, bet jau tuoj tuoj. Įdomu, ką tada darys?
Daug metų gyvenome kažkokioje amišų bendruomenėje, kuri pyksta, smerkia ir bado pirštais. Nesipasakok, neskalbk viešai savo skudurų – taip mums sakė nuo vaikystės. Bendraklasiai, kolegos ir kaimynai. Su visais jais bendravome, bet ir bijojome. Kai kas uždaręs bute slėpė neįgalią mamą, kai kas visą gyvenimą sūnui neprisipažino, kad jo tėtis – visai ne Jonas, o Petras iš devinto buto. Liudui jau trisdešimt, o dar panelės neturėjęs. Turbūt gėjus.
Anglijoje kalbinau merginą, kuri, sužinojusi, kad pastojo, nusipirko bilietą ir išdūmė pas ten dirbantį vaiko tėvą. Nesakė mamai, niekam. Tėvai – pasiturintys, o ji su pilvu fabrike kapojo vištoms galvas. Taip atrodė paprasčiau. Kad tik niekas nekalbėtų.
Bet niekas nesukelia tiek apkalbų kaip žmonės, kurie nekalba. Kurie sėdi užsidarę savo paslapčių kalėjimuose. Kitiems jie atrodo kaip susivėlusios raganos iš filmų. Jos minta vaikais. Gyvena vaiduokliškose pilyse, prie kurių reikia tyliai prisėlinti, pabelsti į duris, pabėgti ir garsiai juoktis.
O dažniausiai dalykai, apie kuriuos nekalbame, visiškai nėra blogi. Iširusios šeimos, keistos ligos, užleistos priklausomybės, jaunystės nuotykiai ar kartai, kai tiesiog buvome neteisūs. Visa tai žmogiška, paprasta, kai kada net banalu.
Iš Šiaurės Airijos lietuvių girdėjau gandą apie užmiesčio troboje besirenkančią sektą. Nuvažiuojame – o ten paprasčiausi protestantai. Kas mėnesį atvažiuoja pastorius, su jais kalbasi, visi valgo pyragus ir groja gitaromis.
– Kodėl žmonėms nepaaiškinate? – klausiu.
– Ką čia kalbėsi...
Man labai gražios akimirkos, kai atsistoja vienas drąsus žmogus, pažvelgia baimei į akis, nusispjauna ir prisipažįsta. Aš – homoseksualus. Užaugau internate. Auginu svetimus vaikus. Palikau savo vyrą, nes jis manęs negerbė.
– O žinojai, kad sergu maniakine depresija? – klausia manęs mergina, kurią matau tik antrą kartą.
Jai svarbu pasipasakoti, nes nori su manimi draugauti. Kai paūmės liga, suprasiu, kas darosi, ir nelaikysiu jos psiche. Gerbiu ją už atvirumą. Ji mane – už tai, jog išklausau ir darau viską, kad suprasčiau.
Vis mažiau atsiranda tokių, kurie smerkia. Jeigu ir smerkia – tai tik bijo. Juos gąsdina susivėlusi vaikus ėdanti ragana, žvelgianti pro vaiduokliškos pilies langelį. O iš tiesų raganai buvo paprasčiausia depresija. Apie tai ji pasisakė šeimos daktarui. Lankė terapiją ir gėrė vaistus. Tada susišukavo plaukus, apsivilko naują suknelę ir išpuoselėtame savo kieme leido žaisti vaikams, kurie anksčiau jos taip bijojo.