Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre: „Meilė – svarbiausia priežastis važiuoti kad ir į pasaulio kraštą“

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Prieš keletą metų susitikome Hošimine, dažnai tebevadinamame kaip įprasta anksčiau – Saigonu. Ji – rami, viską žinanti – beveik vietinė, net dukrą pagimdžiusi šiame Vietnamo didmiestyje. Po kelerių metų pasimatymas – Vilniuje, čia žurnalistė Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre (37), jau dviejų mergyčių mama, pasakoja apie pačios išgyventą knygą, kurioje – jos pažintas Vietnamas.

„Kai išvažiavau, man buvo 28-eri. Laikas, kai artėji prie trisdešimtmečio ir turi kažką keisti, kažko norėti, – tas Vietnamas man nukrito kaip likimo pirštas. Kai esi savo terpėje – Vilniuje, kartais labai sunku pabūti vienam, pažinti save, nes esi suspaustas į kažkokį socialinį lanką. O tenai kažkam paduodi ranką, sakai vardą, ir prasideda nauja tavo istorija – naujiems žmonėms esi baltas lapas.

Kita vertus, turi daugiau atsakomybės – nenueisi bet kada patarimo pas mamą. Jei banko kortelėje tiek pinigų, kiek reikia bilietui į Vilnių, atsarginis variantas – NAMO – bus su tavimi, o visa kita... Esi viena su savo problemomis. Bet kai kalnuose leki motoroleriu ar Halongo įlankoje plaukioji laiveliu drakonu, aplanko tuštumo ir gerumo jausmas – kaip smagu, kad esu čia! Ir kad viską galiu pradėti nuo nulio – kad, kažką pakeitusi, viską atrandu iš naujo“, – šypsosi Vita, savo knygą „Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname“ vadinanti meilės laišku šiai egzotiškai šaliai.

O meilė juk būna visokia – ir graži, ir erzinanti, trikdanti. Tokie ir jos įspūdžiai, išguldyti popieriuje.

Į Europą ji grįžo prieš trejus metus – su dukrytėmis Sofia (3 m. 6 mėn.) ir Anna (1 m. 2 mėn.) bei vyru, farmacijos industrijoje dirbančiu prancūzu Ericu (36), įsikūrė Prancūzijoje.

Azijoje tau jau buvo tekę pagyventi. Prisimeni vaikystės Indiją?

Man buvo devyneri. Tėtis, dirbdamas kino eksportu ir importu užsiėmusioje įstaigoje „Sovexportfilm“, priklausiusioje valstybinei „Goskino“ struktūrai, gavo trejų metų sutartį Indijoje. Atvažiavusi rusų kalbą menkai temokėjau, o ten pamokos vyko rusiškai. Kalbos problemų nebekilo po pusmečio. Ir mokiausi labai gerai, nes klasėje buvo mažai vaikų, visi gaudavome daug dėmesio. Savaitgaliais su mama (šviesaus atminimo žurnaliste Neringa Jonušaite – red. past.) mokydavomės lietuvių kalbos.

Kadangi Čenajuje, kur gyvenome, paskutiniais metais nebeliko mano amžiaus klasės, o didesnė mokykla buvo tik ambasadoje Delyje, metus visko mane mokė mama. O ji – oho kokia! – griežčiausiai dėstė visus dalykus, pradedant biologija. Apie piesteles ir kuokelius turėjau išmokti rusiškai, nes egzaminus pereiti į kitą klasę reikėjo laikyti Delyje. Mama tikrai nereali, kad svetimoje šalyje su trimis vaikais visą tą krūvį ištraukė. Broliui Liudvikui tebuvo penkeri, sesei Gretai – septyneri. 

Atvažiavus iš Sovietų Sąjungos, kur trys rūšys dešros, akys raibo – ten buvo visko, tik turėk pinigų. Jau vėliau draugės prisiminė: „Pasakojai, kad tenai yra spalvotų – raudonų, mėlynų ledų.“ Dar pamenu, kad visi į mane spoksodavo, – buvau baltapūkis vaikas, gatvėje vietiniams tiesiog šviesdavau. 

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre

Pritapti po Indijos – nepaprasta. Buvome jau truputį kitokie, įpratę prie kitokio dėmesio, skirtingų žmonių. Bet grįžome namo, tai – svarbiausia. Prasidėjo nepriklausomybės įvykiai, labai įdomus laikas. Paskui džiaugiausi, kad atsigabenome muilo, nes per blokadą nieko nieko nebeliko.

Kai dabar kam nors pasakoju, kad tualete buvo naudojami laikraščiai, nes neturėjome tualetinio popieriaus, tai atrodo iš pasakų srities. Bet žmogus prie visko pripranti: Indijoje, kur popierius buvo rožinis ar geltonas, viskas atrodė OK, taip pat ir grįžus viskas tiko – net sukarpyti laikraščiai.

Dar pamenu, kad visi į mane spoksodavo, – buvau baltapūkis vaikas, gatvėje vietiniams tiesiog šviesdavau. 

Paskui studijavai Vilniuje, Olandijoje, dirbai spaudoje ir televizijoje. Kokie vėjai nubloškė į Vietnamą?

Viena mano draugė – pracūzistė, daug metų bičiuliavomės su tokia prancūzų kompanija, smagiai kartu leisdavome laiką. Niekuomet neplanavau draugauti ar tekėti už užsieniečio, atrodė, kad daug smagiau dalytis gyvenimu su žmogumi iš savos kultūros, bet, jei susitinka artimos sielos, meilė tau-tybės neklausia.

Taip man nutiko su prancūzu Davidu – atviru, nepaprastos erudicijos žmogumi, kuris domėjosi kinu, teatru, labai daug skaitė. Visada turėjome apie ką kalbėtis, mums buvo gera kartu. Matydavomės skirtinguose Europos miestuose. Jis norėjo, kad kelčiausi į Paryžių. Tuo metu maniau, kad būtų sunku nemokant kalbos atsidurti tokioje sostinėje. Tada jis ir sako: „O jei – į Sai-goną?“ Ten Davidas, miesto plėtros specialistas, gavo pasiūlymą dirbti prancūzų kompanijoje. 

Asmeninio albumo nuotr./Vietnamas
Asmeninio albumo nuotr./Vietnamas

Nežinojau, kas tiksliai tas Saigonas, tik prisiminiau pavadinimą iš rašytojo Grahamo Greeno „Tykiojo amerikiečio“, Francio Fordo Coppolos, Oliverio Stone’o filmų, dar mama davė detektyvų, kur veiksmas vyksta Saigone, o jame kažkodėl visada pliaupia lietus. Aišku, darė įspūdį ir Marguerite Duras „Meilužis“, kitos jos knygos, kur aprašyta romantika Indokinijoje. Be to, man patiko, kad Vietnamas – abiem neutrali šalis, abiem – svetima. Jis išvyko anksčiau, aš prisijungiau po pusės metų, kai baigėsi sutartis televizijoje. 

Po Indijos lyg nebuvo keista, kad iš kažkur gali išlįsti didžiulis tarakonas, prabėgti skorpionas, būti žiauriai karšta. Ta prasme patyriau déjà vu. Milijonai žmonių, į tave visi vėpso – tai irgi buvo Indijoje. Tačiau, turiu pripažinti, pati pradžia Vietname buvo klaiki. Gerai, kad tuometis mano draugas jau truputį mokėjo kalbą, turėjo pažįstamų. Taip su jo pagalba gyvenimas pamažu įsisuko – kavinės, atvykėliai iš užsienio – ekspatriantai.

Asmeninio albumo nuotr./Akimrika Vietname
Asmeninio albumo nuotr./ Vietnamas

Priprasti pavyko, jei išdrįsai beprotiškose Saigono gatvėse pati vairuoti motorolerį.

Pirmiau važinėjau su vietiniu vairuotoju taksi motoroleriu. Ir tai – smagi galimybė geriau pažinti gyvenimą. Būdavo, paskambinu, o jis iškart savo vietnamietiška anglų: „Alio, madam, važiuoti į jūsų namus.“ Paskui atsirado namų tvarkytoja Alisa, kuri kalbėjo prancūziškai. Iš pradžių išvis nieko nesupratau, bet jau po kelių prancūzų kalbos pamokų reikalai ėmė gerėti.

Kuo daugiau vietnamiečių pažinau, tuo aiškiau supratau, kokie jie praktiški, viską pamatuojantys, tiesmuki, net – šiurkštūs: „Jau gerai atrodote, bet vakar ir užvakar – tikrai prastai.“ Kai įpratau, jie man ėmė patikti net labiau nei tie, kurie į akis tik šypsosi. Aišku, visko buvo, ir pati tapdavau irzli, nepakenčiama, nes viskas – ne pagal mano vakarietiškus standartus ir logiką: „Kodėl čia visi nuveža ne ten, kur reikia??? Tu – kvailys.“ Paskui suvokiau: jei noriu gyventi čia, prisitaikyti turiu aš, ne šalis taikysis prie manęs. 

Saigone vertėsi ir asmeninis gyvenimas?

Po trejų metų atsirado trintis – kaip toje Frédérico Beigbeder knygoje. Turėjome spręsti dėl ateities, o apsispręsti niekaip negalėjome. Padarėme pertrauką. Grįžau į Vilnių su visais lagaminais ir keliomis vietnamietiškomis šiaudinėmis kepurėmis ant galvos – dovanoms. Dar iki išvykimo susipažinau su tokiu vaikinu – prancūzu Ericu.

Jis buvo dirbęs Vietname anksčiau, atvyko pas draugus atostogų. Pradėjome susirašinėti. Vilniuje gyvenau apie pusmetį, turėjau darbo žurnale „Moteris“, galvojau, ką noriu veikti toliau, o Ericas vieną dieną atvažiavo ir pasiūlė viską – taip pat grįžti į Saigoną, nes ten jo laukė gera sutartis. Pirmąsyk išvažiuodama iš Vietnamo jutau, kad ta šalis manęs dar nepaleido, intuicija sakė, kad grįšiu. Grįžau... tik su kitu vyru. 

Šitam sprendimui vėl iškeliauti nors kiek įtakos turėjo Saigonas – kad grįžti į jau prisijaukintą įdomų miestą? Ar viską lėmė žmogus?

Ericas tikrai žinojo, ko nori, – kad turime būti kartu. Nesutinki daug žmonių, ypač – vyrų, kurie dėl panašių dalykų būtų tvirtai apsisprendę. Tai man imponavo. Be to, buvau labai labai įsimylėjusi. Tas jausmas – toks stiprus ir ypatingas, kai apie nieką nemąstai, tik nori būti kartu visą laiką. Meilė juk ir yra svarbiausia priežastis važiuoti kad ir į pasaulio kraštą. Ericas – atsakingas, tvirtai ant kojų stovintis žmogus. Ir labai romantiškas. O ko daugiau norėti? 

Meilė juk ir yra svarbiausia priežastis važiuoti kad ir į pasaulio kraštą.

Grįžus vėl buvo sunku, nes Saigonas tam tikra prasme – kaip Vilnius: visi viską žino, pletkina. „Nu šita, žiūrėk, jau su antru prancūzu!“ 

Kaip sugalvojai Vietname ieškotis darbo? 

Gyvenus aktyviai, staiga nieko nedaryti tapo be galo sunku. Be to, mama nuo vaikystės man kalė į galvą, kad moteris turi būti savarankiška, nuo nieko nepriklausyti. Augau apsupta būtent tokių mo-terų, tokios ir mano draugės, todėl kitaip net negalėjo būti. Per draugo draugus susitikau su Phuong. Sužinojusi, kad dirbau „Cosmopolitan“ redaktore, iškart pasakė: „Rytoj ateik į darbą.“ Atėjau.

Mano bosė Phuong, kurios kompanijoje dirbau trejus metus, – turtingo vyro žmona, ji norėjo būti ne tik jo išlaikytinė: vedė laidas, leido penkis žurnalus, buvo laimėjusi grožio konkursą, labai savimi pasitikinti, daug pasiekusi. Ne nuolanki, bet gudri, tikra lapė. Phuong mane labai globojo, visur tempdavosi kartu – ir į verslo susitikimus, įvairius pristatymus, net nusivežė į garsiąsias „Formulės 1“ Malaizijos „Grand Prix“ lenktynes, ten jai parašiau reportažų. Su ja pamačiau kitokį Vietnamą. 

Asmeninio albumo nuotr./Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre
Asmeninio albumo nuotr./Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre

Kokia buvo tavo užduotis redakcijoje?

Phuong norėjo, kad sutvarkyčiau struktūrą, stilių – tiesiog sudėliočiau žurnalą, koks turėtų būti. Darbas buvo be galo sunkus, nes tai, kaip jie ir mes matome pasaulį, yra diena ir naktis. Tada ten buvo pati žurnalų pakilimo pradžia, dabar jau leidžiama krūva tarptautinių brendų – „Elle“, „Esquire“, „GQ“ ir kitų. Ten didelis žvaigždžių kultas – lyg kokioje Rusijoje, modeliai leisdavo sau į fotosesijas vėluoti valandas, tada stilistai joms į akis dėdavo mėlynus lęšius, fotografuodavo, paskui nuotraukas taip retušuodavo, kad, pavyzdžiui, smakro linija susiliedavo su kaklu.

Komiškų situacijų, matyt nestigo. Knygoje aprašai, kaip iš vakaro žurnalo viršelį savo žmonai buvo nupirkęs vienas verslininkas, bet kitas sumokėjo daugiau ir – suplanuotas viršelis buvo pakeistas...

Įeini į kabinetą – sėdi vyrai nusispyrę šlepetes, moterys – batelius, kojomis tabaluoja, ant stalo – „Hello Kitty“ figūrėlė ar dar koks nors kičas, staiga vienas užplėšia dainą. Kažkas kažką daro, keičia, viską sužinai paskutinis, niekas nieko nepasako ir visi ramūs ramūs – kone zen. Jokių pykčių, nes supykęs tu „prarasi veidą“, priversi kitą žmogų „prarasti veidą“. Tai – lyg jų kultūros pamatas. Iš pradžių leisdavau sau garsiai pasipiktinti: „Juk kalbėjome kitaip!“ Visi žiūrėdavo net susitraukę. Lietuvoje, kai dirbau televizijoje, būdavo: jei prieš laidą kas nors nesiseka, visi vieni ant kitų klykia, išvadina baisiausiais vardais. Paskui atsiprašo. Vietname to nebūna. Aišku, kalbu apie darbą biure, nes turguje kuo nors nepatenkinta moteriškė gali ir apšaukti, ir žuvimi per galvą užtvoti. 

Balso niekuomet net Phuong nėra pakėlusi, ir pavargusi ji būdavo maloni ir nepaprastai graži. O dirbo daug, vieną dieną grįžo po darbo, pagimdė antrą vaiką. Kas rytą prie biuro pririedėdavo automobilis, pro keleivio dureles pirmiausia išlįsdavo daili kojytė, apauta „Louboutin“ ar „Jimmy Choo“ bateliu – kaip iš filmo „Ir velnias dėvi Prada“.

Rytais pas ją dažnai ateidavo stilistas daryti makiažo. Prieš kažkurį renginį jos kabinete jis darė makiažą ir man. Žiūriu, šalia sėdinti Phuong neturi antakių! Net atšokau. Stilistas paaiškino, kad lengviau suformuoti antakio liniją, kai nėra plaukelių, todėl juos nuskuto. Visoms priklijuodavo blakstienas, nes natūraliai jos neturi ilgų. 

Asmeninio albumo nuotr./Akimrika Vietname
Asmeninio albumo nuotr./Vietnamas

Kaip ryžaisi gimdyti Vietname? Nebuvo baisu? 

Baimė turbūt didelė kiekvienai pirmąkart gimdant. Keista, bet Saigone moterų pasirinkimus, kur gimdyti, gali suskirstyti pagal tautybes. Vokietės dažniausiai skrisdavo į Bankoką, prancūzės ir belgės likdavo Vietname. Gimdžiau naktį, kone viena privačioje prancūzų ir vietnamiečių ligoninėje, nes ypač tos, pasiturinčios, vietinės moterys mėgsta rinktis iš anksto apskaičiuotas datas vaikui gimti, daro cezario pjūvius. 

Gimus Sofiai, į namus gana greitai įžengė vietnamietė auklė.

Tai buvo pirmas vaikas, nežinojau, kaip elgtis, taip bijodavau paleisti, kad namų tvarkytoja sakyda-vo: „Duok ją, pasupsiu, tu tik pavalgyk.“ Ten anksti temsta, šalia nėra parko – nieko, kur būčiau galėjusi išeiti su vaiku. Po darbo vyras rasdavo mane beveik su ašaromis akyse ir kūdikiu ant rankų. Kai atsirado auklė, viskas pagerėjo šimtą kartų.

Ji buvo nuostabi: mylėjo Sofią, gamindavo tokius valgius, kad atrodydavo, jog pietaujame geriausiuose restoranuose. Tuo metu jau galėdavau kur nors išeiti porai valandų ar įsijungti kompiuterį. Būdavo, maitinu, o ji Sofiai masažuoja rankas ir kojas – tiki, kad taip geriau įsisavins pieną. Kai išsiveždavo vaiką į kiemą, kur susibėgdavo auklės ir namų tvarkytojos, sakydavo: „Madam, ji bus „Mis pasaulis“.“ 

Su Ericu tuokėtės nebe Vietname?

Lione. Nusprendėme, kad laikas nebesėdėti vienoje vietoje, reikia judėti. Jis kompanijos paprašė būti perkeltas. Po dvejų metų Lione rado kitą darbą ir mes persikėlėme į Paryžių. 

Prancūzai dažnai atrodo arogantiški. Kaip tave, merginą iš Rytų Europos, priėmė jo šeima?

Juk jie visi išsilavinę, supranta, kad šalyje gyvena ne tik „go go“ šokėjos, bet ir menininkai, inžinie-riai, architektai. Anyta mane sutiko išskėstomis rankomis, nes ji visose situacijose linkusi palaikyti moteris. Aišku, pirmąkart susitikus buvo sudėtinga, nes tada dar nelabai gerai kalbėjau prancūziškai. Bet šiltai bendrauti tai nesukliudė. Ji mano, kad sūnui labai pasisekė (šypsosi). 

Asmeninio albumo nuotr./Akimrika Vietname
Asmeninio albumo nuotr./ Vietnamas

Anna gimė Prancūzijoje. Aplinka labai skyrėsi nuo tos, kurioje susilaukei Sofios? 

Saigone buvo intymi atmosfera – dvi seselės ir gal aštuoniasdešimtmetis gydytojas, o Lione aplink lakstė kokia dešimt žmonių: „Laba diena, aš stažuotoja numeris pirmas.“ – „Aš – numeris antras.“ – „Aš pribuvėja numeris keturi.“ Gulėjau gimdymo palatoje ir tik kartojau: „Bonjour.“ Į mane spok-sojo tiek žmonių, kad ilgėjausi Vietnamo kameriškumo. Kai pasakiau, jog pirmas vaikas gimė Sai-gone, seselės vis ateidavo kalbėtis, joms atrodė, kad mano biografija labai įdomi.

Sudėti į knygą Saigono įspūdžius ir savo gyvenimo detales nutarei dar būdama ten?

Vietnamiečiai nedramatizuoja daugybės dalykų, mirties – taip pat.

Vietnamas – žurnalistui puiki šalis, nes siužetai tiesiog plaukia, tik spėk gaudyti. Pirmoji dalis ir yra surašyta Vietname. Susikaupiau ir kažkaip išdrįsau nusiųsti leidyklai. Atsakė: „O kur kitos dalys? Mes norime spausdinti.“

Pagimdžiau Anną ir viena ranka supau lopšį, kita rašiau – galvoje jau turėjau planą, tereikėjo įgyvendinti. Turėjau labai daug informacijos, nes ten bendravau su daugybe žmonių, ėjau, tyriau, ragavau – patirtis buvo mane lyg perpildžiusi. Rašydama ieškojau statistikos, įvairių šaltinių, klausinėjau vietinių. Kai ką sužinojau jau Europoje.

Pavyzdžiui, dirbdama redakcijoje Saigone niekada nesiteiravau, kodėl ten taip šalta – reikia megztuko, paskui – bėgti į balkoną sušilti. To paklausiau į Vilnių darbo reikalais užsukusio prancūzo, su kuriuo susipažinome Vietname: „Tai rodo jų gerovę, kad gali leisti sau naudoti tiek elektros kondicionieriams.“ 

Knygą skiri dukroms ir mamai. Ji spėjo rankraštį perskaityti?

Labai gerbiau jos nuomonę, todėl norėjau parodyti paskutinį – ištobulintą – variantą. Be to, ji jau sirgo ir rašė savo knygą „Neringos kavinė: sugrįžimas į legendą“, nenorėjau papildomais galvosopiais apkrauti, nes būtų rankraštį taisiusi, gilinusis. Tiesiog taupiau jos laiką...

Beje, Vietname būrėja man kažkada pasakė, kad mama turės sveikatos problemų. Tada praleidau pro ausis – juk būrėja turi kažką pasakyti. Vietnamiečiai nedramatizuoja daugybės dalykų, mirties – taip pat. Miręs žmogus, tikima, persikelia į kitas sferas, vyksta energijų apykaita, niekas niekur nedingsta. 

Po Saigono jaukintis Paryžių – tikriausiai vieni niekai?

Nėra tokio kultūrų skirtumo, bet perprasti visas prancūzų taisykles, bendravimo kodus nėra lengva. Jaukintis bet kurį miestą, net tokį žavų kaip Paryžius, kainuoja psichologinių pastangų. Niekur, jokiame didmiestyje, tavęs niekas nelaukia, iš pradžių visur esi nereikalingas. Laukia tik namuose. Bet tai neturi stabdyti judėjimo, ieškojimų – juk toks ir yra gyvenimas. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre pristatė knygą apie savo 6 metus egzotiškajame Vietname

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Vietnamas
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt