Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valentinas Krulikovskis: „Aktorystė neužtikrina, kad būsi pavalgęs“

Valentinas Krulikovskis Interviu
Gretos Skaraitienės nuotr. / Valentinas Krulikovskis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Dalia Tamulevičiūtė mus mokė: geras aktorius turi būti nepastebimas, kad pats galėtų stebėti aplinką ir mokytis iš gyvenimo“, – kukliai užsimena aktorius Valentinas Krulikovskis (34).

Kuklumo jam tikrai nestinga, tačiau likti nepastebimam, kai jau gerą dešimtmetį vaidina Rusų dramos teatre, filmuojasi kine, televizijos serialuose, o šį sezoną tapo laidos „Muzikinė kaukė“ finalininku, darosi labai sunku.

Valentinai, kada pirmą sykį šovė mintis, kad galėtumėte būti aktorius?

Kokioje šeštoje klasėje. Mokykloje vyko kalėdinis vakaras, publika siautėjo, nelabai paisė, kas rodoma scenoje, kol aš išėjau vaidinti muzikinės parodijos. Tada visi staiga nutilo... Ryšys buvo netikėtas: tąkart supratau, kad paėmiau publiką, ir tas jausmas buvo labai saldus. Vėliau lankiau dramos būrelį, rengdavome „Linksmųjų ir išradingųjų klubą“ pagal populiarią Rusijos televizijos laidą – juk baigiau rusų mokyklą. Mokiausi muzikinėje klasėje, bet tik vėliau Teatro akademijoje galutinai įsitikinau, kad turiu balsą ir galiu dainuoti.

Mano ūgis – 193 centimetrai, iš bėdos galėjau ir krepšininku tapti, gal net būtų patikę.

Tėvai neprieštaravo dėl tokio profesijos pasirinkimo?

Tikrai ne, tik palaikė. Jie – paprasti žmonės iš Vilniaus rajono, toli gražu ne prie meno, bet jiems buvo svarbiausia, kad žinočiau, ko noriu, suprasčiau, kur einu. Aišku, aš vis tiek nesuvokiau, kur einu. Mums su kursiokais labai pasisekė: kurso vadovė buvo režisierė Dalia Tamulevičiūtė – ne tik dėstytoja, bet ir tikra gyvenimo mokytoja. Ne visiems žmonėms pavyksta tokių sutikti, o man pavyko: ji visiškai pakeitė mano mąstymą, gyvenimo, aplinkos, teatro suvokimą. Buvome rusų kursas, surinktas specialiai Rusų dramos teatrui, bet būčiau mielai studijavęs ir su lietuvių kursu – dėl kalbos neturiu kokių nors griežtų principų.

Aukštas tamsiaplaukis vaikinas scenoje tikriausiai visuomet paklausus?

Na, meilužių ir didvyrių vaidmenų man nuo pat pradžių nenumatė (juokiasi)... O dabar tik jie vis siūlomi. Keista – viduje ilgai jaučiausi nesubalansuotas. Aukštas ūgis daugumai žmonių atrodo pranašumas, bet mūsų profesijoje net trukdo: aukštas aktorius nėra toks greitas ir judrus kaip kiti, jam sudėtinga priderinti partnerę. Neaukštai merginai tokį sunku ir pasiekti... Mano ūgis – 193 centimetrai, iš bėdos galėjau ir krepšininku tapti, gal net būtų patikę. Sykį klausiau tėvo, kodėl nuo mažens neragino žaisti krepšinio, nevedė į sporto mokyklą. Tačiau jis mane įtikino: niekada nežinai, kur rasi savo laimę, gal tai bus visai ne krepšinio aikštelė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Už Sofaus vaidmenį vaikiškame spektaklyje „Junas ir Sofus, arba Auksinis riteris“ Valentinas nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Už Sofaus vaidmenį vaikiškame spektaklyje „Junas ir Sofus, arba Auksinis riteris“ Valentinas nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“

Studijų metais teko dirbti?

Pasitaikė ir masuočių, ir reklamų, kviesdavo filmuotis režisūros studentai, kuriantys filmus. Atlikau epizodinius vaidmenis „Aš esi tu“, „Normalioje poroje“. Lietuvoje aktorių nedaug, režisieriai nuolat ieško įdomių bruožų, tad mane kviesdavo, manau, dėl išvaizdos. Neprivalai būti gražuolis, bet jei žmogus bent porą sekundžių stabteli ties tavo atvaizdu, kai varto aktorių nuotraukas, tai jau gerai. Aišku, buvo ir kitokių darbų – aktorystė juk neužtikrina, kad būsi pavalgęs. Teko dirbti vairuotoju, krovėju, padavėju restorane, net statybininku. Skirtinga patirtis man visai patiko, o ir karūna nuo to nenukrito. Mesti studijų nekilo nė minties – juk Dalia už mus atsako, mumis tiki, todėl net nepatogu svarstyti – čia man ar ne man... Su kurso draugais buvome virtę savotiška sekta, vienas kitam buvome artimiausi žmonės.

Baigę mokslus iškart nuėjote į Rusų dramos teatrą?

Laikėmės įsikibę vienas kito: į teatrą atėjome aštuoniese. Dalia to mokė – per anksti neišsibarstyti, nesulaužyti savo stuburo. Krūvoje lengviau atlaikyti, nes ir teatre pasitaiko negerų dalykų... Nors senieji aktoriai mus priėmė gerai. Žinoma, bandė mokyti, aiškinti, bet mes jau buvome paskiepyti: iš žmogaus darbų sprendžiu, jo žodžiai man turi įtakos ar praeina pro ausis kaip vėjas. Finansiškai teatre buvo sunku, atlyginimas mažas, tačiau ir poreikiai tada buvo mažesni nei dabar. Vienas buvau, už nieką neatsakingas...

Per tuos metus suvaidinote daugiau kaip trisdešimtyje spektaklių, 2014-aisiais buvote nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausias aktorius. Kuris personažas labiausiai patiko pačiam?

Finansiškai teatre buvo sunku, atlyginimas mažas, tačiau ir poreikiai tada buvo mažesni nei dabar. Vienas buvau, už nieką neatsakingas...

Turbūt šachas Bachramas iš „Septynių gražuolių“, Jono Vaitkaus režisuoto spektaklio pagal persų poeto epą. Tai graži pasaka suaugusiems, man joje patikėtas pagrindinis vaidmuo ir laimė turėti septynias žmonas (šypteli). Vaitkus mūsų teatrui vadovauja jau septynerius metus, jis visą trupę pakėlė į aukštesnį lygį, iškapstė mūsų kūnuose tai, ko net nemanėme turintys: visi aktoriai staiga uždainavo, pradėjo šokti.

Prieš jam ateinant visi buvo išsigandę – senieji bijojo, kad sugriaus teatrą, juos išmes... Daug laiko praėjo – ir nieko neišmetė, trupė tik didėja. Nebeliko komedijų, nukrypome į rimtas temas, pradėjo eiti kitokie žiūrovai. Dabar ateina gerokai daugiau lietuvių nei anksčiau. Man patiko dirbti ir su režisierium Agniumi Jankevičiumi – su juo pastatėme jau tris spektaklius. Ryškaus tipažo aš neturiu, galiu būti visoks.

Biografijoje surašyta ir visai nemenka eilutė filmų, kuriuose esate vaidinęs.

Ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet kartais vis pasitaiko. Naujausias – Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, jo premjera rugsėjį įvyko Varšuvoje, Lietuvoje pasirodys tik rudenį. Nelengvas, bet geras filmas apie šalies ir žmogaus krizę.

Įsimintinas buvo ir „Draudžiami jausmai“ apie homoseksualų persekiojimą tarybinėje Lietuvoje. O kituose dažniausiai atlieku epizodinius vaidmenis: vaidinau filmuose „Tarp pilkų debesų“, „Ekskursantė“, „Laiškai Sofijai“, „Transsiberija“ ir kituose. Tai padavėjas būnu, tai kareivis – matyt, tinku pagal ūgį (šypteli). Kadaise buvau išrankus: „Man reikia paskaityti scenarijų, pažiūrėti, ką jūs čia statysite. Gal sutiksiu vaidinti, o gal ir ne...“ Paskui suvokimas pasikeitė: kuo daugiau patirties, tuo geriau.

Be to, niekada iš anksto neįmanoma pasakyti, projektas bus sėkmingas ar ne, todėl dabar dažniausiai sutinku. Iš savęs aikštelėje viską spaudžiu maksimaliai – ir tikiuosi, kad pavyks. Dar niekada neteko gailėtis, kad be reikalo filmavausi, – kartais tik būna nusivylimo, kad pavyko ne taip, kaip norėjau, bet stengiuosi neužsiciklinti ties nesėkmėmis. Na, taip susiklostė, ką padarysi, negali viskas tik auksu žibėti, bet juk pasitaiko ir gerų dalykų – ir jų kur kas daugiau.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba Auksinis riteris“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba Auksinis riteris“

Vaidmenys televizijos serialuose – irgi gera patirtis?

Vien iš teatro neišgyvenčiau. Epizoduose įkūnyti kokį policininką ar chuliganą tekdavo nuo labai jaunų dienų, o vienas rimtesnių serialų buvo „Gyvenimo receptai“ – vaidinau vieną iš virėjų. Evaldas „Juodosiose našlėse“ – kol kas didžiausias mano vaidmuo televizijos serialuose.

Reikia būti tikrai talentingu aktoriumi, kad prodiuseriai kviestų į lietuviškus serialus, nepaisydami akcento?

Prisimenu humoristinę laidą „Šalia kelio“, joje turėjau atskirą rubriką: skaitydavau prezidento laiškus. Parodijavau Valdą Adamkų, tad nelietuviškas akcentas visai tiko. Filmų režisieriai tam irgi neprieštarauja... Aš jiems ir nemeluoju, kad įstengsiu kalbėti be jokio akcento, bet jie neišsigąsta: „Na, girdisi tas tavo akcentas, girdisi... Nieko tokio – daugelis vilniečių kalba su akcentu.“

Kai pakvietė į „Juodąsias našles“, teko įveikti nemenką atranką?

Neslėpsiu, tada apskritai nutiko keista istorija: turbūt mane netyčia pakvietė vietoj kurso draugo ir kolegos Valentino Novopolskio. „Juodųjų našlių“ prodiuseriai ieškojo naujų veidų, kurie nebūtų matyti visuose serialuose. Paskambino, aš atėjau: „Gerai, pabandom. Gerai, tinki...“ Tik paskui kažkas užsiminė, kad vietoj manęs turėjo būti kitas Valentinas. Matyt, filmo kūrėjai ieškojo Valentino iš Rusų dramos teatro ir susipainioję paskambino ne Novopolskiui, o Krulikovskiui... Anas Valentinas daugiau už mane pasiekęs – ir „Auksinį kryžių“ laimėjęs, ir „Sidabrinę gervę“. Bet kadangi filmo atranką jau buvau įveikęs, kito žmogaus nebeieškojo. Dirbti buvo visai įdomu – jaučiau, kad šis televizijos filmas rimtesnis už įprastus serialus, viskam buvo skiriama daugiau dėmesio.

O kaip sekėsi meilės scenos?

Natūraliai (šypsosi)... Gana ramiai ir sąžiningai. Vis galvoji, kiek čia galima, kiek negalima, kiek atvirumo turi būti... Tų klausimų visą laiką kyla. Jei suvaidinsi nenatūraliai, netikroviškai, iškart bus matyti, bet ką darysi – tokia profesija. Su partnere man labai pasisekė: Marijai Korenkaitei esu labai dėkingas. Gerai sutarėme, į meilės scenas žiūrėjome kaip į atsakingą darbą, su pagarba vienas kitam. Mes buvome pažįstami ir anksčiau: Marija jaunesnė, tad akademijoje man teko vaikščioti į jos kurso egzaminus, žiūrėti diplominius darbus. Talentinga mergina.

Jums talentų irgi nestinga – dainuojate kaip profesionalus dainininkas. Televizijos laidos „Muzikinė kaukė“ kūrėjai atsakingai renka projekto dalyvius, kviečia tikrai ne bet ką. Labai nustebino paskambinę?

Nustebino, nes „Muzikinė kaukė“ man buvo pirmas televizijos projektas, nieko panašaus anksčiau nebuvau daręs. Be to, nors gyvuoja jau penktą sezoną, iki tol nelabai buvau jo matęs. Namuose net neturiu televizoriaus... Žinau, kad dabar tai madinga, kad daug kas taip sako, bet aš iš tikrųjų jo nežiūriu. Kai man paskambino ir papasakojo apie muzikinį projektą, iškart prisipažinau, kad nelabai žinau, kas tai yra, tačiau pasidomėsiu. Radau įrašų internete, supratau, kas tai yra. Pastebėjau, kad dalyvauja geri atlikėjai, daug investuojama į grimą, drabužius, apskritai – į kokybę. Kai sutikau rungtis su profesionalais, kartais pasijusdavau kažko nemokantis, bet viskas baigėsi laimingai – supratau, kad aš tai galiu.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./„Gronholmo metodas“- dar vienas spektaklis už kurį Valentinas nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./„Gronholmo metodas“- dar vienas spektaklis už kurį Valentinas nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“

Kokį atlikėją įkūnyti buvo sunkiausia?

Žinoma, moterį – Janis Joplin. Deivydas Zvonkus atsiuntė fonogramą, kad mokyčiausi. Sakau, man per aukštai, gal galima tonu žemiau. Vėl atsiuntė – sakau, dar žemiau... Tol jį terorizavau, kol galiausiai atsiuntė visas įmanomas tonacijas. Joplin vokalas – sudėtingas, platus, ji fantastiška dainininkė, ir man buvo tikrai nelengva. Mane apavė aukštakulniais, taigi mažoji Joplin tapo labai jau didelė... Galiausiai pavyko – gana savotiškai, bet publikai patiko. Patiko ir grupės „Mumij Troll“ vokalistas Ilja: žavėjausi juo nuo jaunystės, kai dar klausydavomės kasečių. Buvo vaidmenų, kurie, maniau, labai pavyks, o iš tiesų visai nepavyko, – pavyzdžiui, Dave’as Gahanas iš „Depeche Mode“. Lyg pagavau ir balso tembrą, ir manierą, bet... Nepavyko.

Šeimą sukūriau anksti – jos išsaugoti nepavyko, bet likimui esu dėkingas už nuostabią dukrą.

Visgi laidos žiūrovų atmintyje išlikote kaip puikus aktorius, patekote į projekto finalą...

Ir esu už tai dėkingas. Žinote, ko žmonės manęs dabar dažniausiai klausia? „Sakyk, kaip ten ta Ščiogolevaitė, ar labai pikta?..“ Aiškinu, kad visai nepikta, graži moteris, turinti gerą humoro jausmą. Apsisukę vėl klausia: „Bet turbūt jūs visi jos bijote?..“

Gal jau esate numatęs kitą televizijos projektą, kuriame dalyvausite?

Kad gal jau pakaks tos televizijos... Visgi didžiausia mano aistra dabar yra kinas. Teatre dirbu daugiau kaip dešimt metų: nepasakyčiau, kad tai tapo rutina ir nevyksta nieko naujo, bet kinas labai traukia. Yra nemažai režisierių, su kuriais norėčiau dirbti. Ir geros dramos norėtųsi. Ir komedijos, nors joje vaidinti daug sunkiau nei kito žanro filme.

O į Rusijos kino rinką netraukia?

Reikia įdėti daug pastangų, pramušti daug sienų, kad ten pakliūtum. Reikia ten gyventi, būti, eiti, skambinti, įkyrėti... Išsiųsti režisieriams savo nuotrauką ar vaizdo įrašą, o pačiam sėdėti ant sofos nepakanka. Jei tikrai to norėčiau, tektų nutraukti darbus Lietuvoje, važiuoti į Rusiją ir pramušinėti sienas.

Kas sulaiko Lietuvoje?

Šeimą sukūriau anksti – jos išsaugoti nepavyko, bet likimui esu dėkingas už nuostabią dukrą. Majai aštuoneri, ji gyvena su mama, bet mudu dažnai leidžiame laiką kartu, labai ja rūpinuosi. Esu laimingas žmogus: šalia manęs yra mylima ir mylinti moteris, vardu Ana, su aktoryste ji neturi nieko bendra. Gyvename ir džiaugiamės (šypsosi). Reikia smarkiai suktis, kad užtikrinčiau mūsų šviesią ateitį. Manau, laimės nereikia ieškoti – ji slypi pačiame žmoguje, tiesiog reikia sugebėti ją atskleisti.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Valentinas Krulikovskis projekte „Muzikinė kaukė“
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Valentinas Krulikovskis projekte „Muzikinė kaukė“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt