Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Tombakas ir Rimvydas Naktinis: per Atlantą – pakeleivinga jachta

Tomas Tombakas ir Rimvydas Naktinis
Asmeninio albumo nuotr. / Tomas Tombakas (kairėje) ir Rimvydas Naktinis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kelionės tikslas – kirsti Atlanto vandenyną. Priemonė – jachta, kurią pavyks „susitranzuoti“. Į tokią neeilinę kelionę, kurią šmaikščiai pavadino projektu „Kapitono vaiko granatai“, leidosi du pramuštgalviai, draugai nuo mokyklos laikų – leidėjos, jogos mokytojos Evos Tombak sūnus judesio grafikos dizaineris Tomas Tombakas (27) ir programuotojas Rimvydas Naktinis (27).

Du su puse mėnesio – tiek užtruko neįtikėtinas vaikinų nuotykis. Lapkričio 9 dieną pradėję kelionę Gibraltare, sausio 23 dieną jie pagaliau pakeleivinga jachta pasiekė kitą Atlanto vandenyno krantą – Barbadoso žemę.

„Susitranzuoti“ jachtą skamba net neįmanomai ir iškart kvepia nuotykiais. Kaip jums apskritai kilo tokia idėja?

Kadaise, per anglų kalbos pamoką dešimtoje klasėje, sugalvojome, kad būtų jėga autostopu nukeliauti iki Japonijos. Net sukirtome rankomis, kad vieną dieną taip ir padarysime. Idėja liko dulkėti lentynoje devynerius metus, iki lemtingo 2014-ųjų pavasario, kol buvo nuspręsta imtis seno plano.

Tačiau vairavimas per Rusiją yra nepakenčiamai nuobodus, ką jau kalbėti apie keliavimą autostopu. Svarstėme apie traukinius, bet tai atrodė pernelyg paprasta. O štai mintis iki Japonijos nukeliauti pakeleivingais laivais nuskambėjo itin įdomiai. Bet pasiskaitę apie piratus pakeliui į Japoniją, nelabai draugiškus uostus ir apie laiką, reikalingą tokiai kelionei, nusprendėme apsiriboti tiesiog Atlanto kirtimu.

Kaip pradėjote viską planuoti? Kokios idėjos pasiteisino ir kas nepavyko?

Pirmiausia atsisakėme minties keliauti krovininiais laivais: pasirodo, jie dažnai ima pakeleivius tam, kad šie praskaidrintų laive dirbantiems jūreiviams nuotaiką, praplėstų keliautojų laivu kontingentą ir papildytų piniginę, nes kelionė tokiam krovininio svečiui gali atsieiti apie 60 ar net 115 eurų už dieną – visai kaip nakvynė neblogame viešbutyje. Nors tokia kelionė būtų ir daug egzotiškesnė už paprastą kruizą, bet nusprendėme, kad brangoka ir per mažai autentiška. Greičiausiai net neleistų denio išplauti...

Tuomet pradėjome svarstyti: gal pavyktų tapti įgulos nariais kokiame nors laive? Bet norint dirbti krovininiuose laivuose reikėtų bent septynių sertifikatų, o tai užtruktų ir daug kainuotų. Bet kuriuo atveju prieš lipdami į laivą pirmiausia nusprendėme įgyti šiek tiek patirties ir pasidomėjome, kokios yra jūreivių kvalifikacijos. Išsiuntėme keliasdešimt elektroninių laiškų į įvairiausias jūreivystės bei buriavimo mokyklas palei Viduržemio jūrą. Už pamokas barteriu pasiūlėme savo profesionalias paslaugas.

Tiesa, Lietuvoje buvome radę vieną mokyklą, jos atstovas, pabendravęs su mumis telefonu, pasakė, kad teiraujamės „ne į temą“... Pirmoji į mūsų šauksmą atsiliepė „Trafalgar Sailing“ mokykla Gibraltare. Jos vadovė Cathy suformulavo konkretų pasiūlymą ir išdėstė, ko norėtų mainais už mūsų mokymus. Netrukus gavome ir antrą pasiūlymą iš „Aegean Sailing School“ mokyklos Graikijoje, jos neišgąsdino mūsų gan ambicingas planas lankyti „Day Skipper“ kursus. Niekada nepamiršime, kaip traukiniuose ir lėktuvuose nuolat mokėmės navigacijos jūromis ypatumų.

Galima sakyti, mūsų nuotykis prasidėjo Gibraltare, kur vyko pirma buriavimo kursų savaitė. Paskui apsukome nedidelį ratą ir per antrus kursus savaitę buriavome Graikijoje, ten gavome „Day Skipper“ sertifikatą.

„Jeigu kas nors pažįsta ką nors, kas pažįsta ką nors, kas galbūt plaukia iš Gibraltaro link Karibų, – duokit mums žinoti!“ – rašėte feisbuke. Ar kas nors atsiliepė? Apskritai kaip vyksta tokių pakeleivingų jachtų paieška? Uostuose? Internetu? Per draugus?

Mums patiems buvo netikėta: kai paskelbėme tokią paiešką, vienas ar kitas draugas vis parašydavo turįs šį tą bendra su buriavimu – bandęs, girdėjęs ar pažįsta kokį kapitoną... Sulaukėme nemažai palaikymo, įgijome net gerbėjų. Bet kadangi prašymas buvo neeilinis, daug rezultatų šis paieškos būdas nedavė.

Nors šiaip susirasti pakeleivingą jachtą nėra taip jau neįprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurie buriuotojai net laukia tokių pasiūlymų: gal trūksta įgulos ar tiesiog kompanijos. Papildomas žmogus, kuris moka tvarkytis su burėmis, gali budėti naktį, bendrauja ir prisideda prie kasdienių darbų bei išlaidų, gali labai palengvinti kelionę jachta. Po marinas nuolat vaikšto įvairūs keliautojai, bandantys prisijungti prie įgulų.

Taip pat uostuose galima rasti skelbimų lentas, į kurias tokie potencialūs jūreiviai kelia skelbimus. Tiesa, yra jūreivių, kurie nori pinigų už tai, kad būtum paimtas į laivą. Dažniausiai tokių randa tarp žioplinėjančių ir žalio supratimo apie buriavimą neturinčių turistų. Prašantis į įgulą pas rimtą kapitoną jokių įmantrių argumentų nereikia: tiesiog papasakoji apie save ir savo patirtį.

Asmeninio albumo nuotr./Rimvydas Naktinis
Asmeninio albumo nuotr./Rimvydas Naktinis

Vis dėlto populiariausias ir efektyviausias būdas ieškoti įgulos ar laivų, ieškančių įgulos, yra internetas. Tiesa, dauguma tinklalapių reikalauja nusipirkti ganėtinai brangius profilius ir tik tada vartyti jų duomenų bazes. Šiek tiek pasimuistę, vienoje iš tokių svetainių susikūrėme paskyrą ir vieną dieną į mūsų laišką atsakė 24 metų izraelietis Galas Ecker. Mažu savo laiveliu iš Tel Avivo jis keliavo aplink pasaulį, buvo mėnesiui sustojęs Graikijoje, kad pavežiotų turistus ir užsidirbtų pinigų, o dabar nuo nedidelio Ispanijos miestelio Chavėjos krantų žadėjo plaukti link Karibų. Taigi kirsti Atlantą. Galas pasiūlė prie jo prisijungti. Taip prie mūsų kelionės netikėtai prisidėjo maždaug 450 jūrmylių, jas įveikėme kartu su kapitonu keliaudami iš Chavėjos iki Gibraltaro ir pakeliui stabtelėdami keliuose Rytų Ispanijos uostuose. Savo startu visgi laikome Gibraltarą, o galutiniu tikslu – Barbadosą kitame Atlanto vandenyno krante. Nusprendėme su Galu plaukti iki galo.

Už ką laive tenka mokėti – kelionę, nakvynę, maistą? O gal atidirbate, pavyzdžiui, plaudami denius ar ruošdami maistą visai įgulai?

Denio plovimas yra visiškas stereotipas (juokiasi)... Neturi atidirbti už tai, kad buvai priimtas į jachtą, nes tokie pakeleiviai naudingi: su didesne įgula visi jaučiasi saugiau, kiekvienas sutaupo savo išlaidų dalį degalams ir maistui. O denio ar indų plovimas, maisto gaminimas yra sudedamosios buities dalys, kurias atlieki draugiškai ir pakaitomis. Pirkinių kainą irgi dalijiesi po lygiai. Tiesa, teko prisitaikyti prie to, kad mūsų kapitonas – veganas, todėl jo laive nevalgoma jokia mėsa, nėra nei pieno produktų, nei kiaušinių. Vienintelė išimtis: jeigu kapitonas Galas sužvejotų žuvį, būtų leista ją suvalgyti. Tačiau kapitonui žvejoti sekėsi itin sunkiai...

Kokį buvote numatę tokios neįprastos kelionės biudžetą?

Naiviai tikėjomės, jog pavyks sau ir aplinkiniams įrodyti, kad galima labai pigiai perplaukti Atlanto vandenyną, kad 1500 eurų žmogui užteks. Tada sužinojome, kiek kainuoja buriavimo apranga... Net gavus ją itin geromis sąlygomis, suma vis tiek išeina nemenka. Juo labiau kad čia taupyti nereikėtų: suvoki tai akimirksniu, vos tik iš už borto tave užlieja pirmas „kibiras“ vandens... Gyvybės draudimas, skiepai ir atsargai perkami vaistai taip pat pastebimai padidina kelionės išlaidas.

Finansiškai koją mums pakišo ir ambicijos baigti porą buriavimo kursų skirtingose šalys: teko pirkti lėktuvų bilietus, mokslai pailgino kelionės trukmę ir padidino kasdienes išlaidas.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Tombakas
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Tombakas

Keliaujant jūromis ir vandenynais juk turėtų laukti visi įmanomi nemalonumai: supimas, jūrligė, galimybė pasiklysti, audros, užpuolimai... Ar viską išvardijau?

Dar yra galimybė atsitrenkti į banginį, plūduriuojantį pamestą konteinerį ar, neatsakingai budint, į didelį laivą... Visais atvejais jachtai grėstų žala, tačiau tokie įvykiai ganėtinai reti ir dar rečiau – pražūtingi. Dar gali sugesti, pavyzdžiui, dujinė viryklė, tada meniu taps visiškai nepatrauklus. Gyvenant vos kelių kvadratinių metrų plote nuolat bendrauti tik su tais pačiais dviem individais gali pasidaryti kiek nuobodu ar net atsirasti trintis dėl fizinio bei psichologinio išsekimo... Į jachtą taip pat gali trenkti žaibas, dėl ko gali „iškepti“ visa elektronika. O kur dar normalių tualetų ilgesys...

O kokie jie laive?..

Įsivaizduokite: jei tualetą įdėtum į bačką, tada, į rankas paėmęs pompą sukniubtum ant tokio bačkinio unitazo ir, jam riedant nuo kalno, bandytum atlikti savo reikalus... O po to, vis dar riedėdamas, turėtum atsakančiai papumpuoti...

O galimybė paklysti jūroje ar vandenyne yra visai nedidelė: plaukiant per Atlantą užtenka kompaso ir jį stebint nukreipti laivą į vakarus. Be to, jūroje tavęs negali partrenkti automobilis ar būti atšauktos mažųjų bendrijų lengvatinės sąlygos, tad laukia tikrai ne visi įmanomi nemalonumai (juokiasi).

Kaip dažnai išlipdavote į krantą? 

Prieš didįjį Atlanto kirtimą krante leidome didžiąją laiko dalį, nes ruošėme laivą. Šiaip apsilankymų uostose dažnumas priklauso nuo plaukimo sąlygų, nusiteikimo ir grafiko. Krante paprastai skubėdavome į kavines, kur yra interneto ryšys: publikuoti savo blogo įrašų, pabendrauti su fanais, vykdyti įsipareigojimus buriavimo mokykloms.

Vadinasi, kelionė vandeniu išeina ganėtinai lėta...

Lėtoka, nes lėtas buvo ir mūsų laivas. „Vancouver 25“ tipo jachta geromis sąlygomis gali ištempti iki šešių mazgų (11 kilometrų per valandą), bet dažniausiai – apie keturis mazgus. Jūroje praleisdavome tik po kokias tris dienas. Viduržemio jūra gali būti negailestinga, todėl prisišvartuoti pakeliui esančiose marinose kartais būna neišvengiama. Be to, krante bent jau yra dušai ir šviežių maisto produktų – būtų nuodėmė tuo nesinaudoti. Nemažai laiko prieš didįjį Atlanto kirtimą praleidome krante dar ir dėl to, kad reikėjo daug kam pasiruošti: pasirūpinti atsarginėmis laivo įrangos dalimis, saugos įrangos atnaujinimu ir sertifikatais, nusipirkti užtektinai maisto ir vandens. Be to, norėjosi sulaukti tinkamų orų ir labai nesinorėjo atsisveikinti su normaliais tualetais...

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Tombakas
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Tombakas

Paskutinį kelionės etapą iki Barbadoso neišlipdami į krantą plaukėte daugiau nei tris savaites. Koks jausmas tiek laiko neliesti kojomis žemės?

Šiam etapui buvome apsiginklavę knygomis, muzika, filmais ir laukėme... ko nors kieto (patys tiksliai nežinojome – ko).

24 dienos vandenyne – gana daug laiko, kad galėtume nusibosti vieni kitiems. Žemės ilgesys apėmė vos atsišvartavus nuo Las Palmo krantų ir plaukiant tik augo. Visą laiką svajojome apie sausumoje laukiančius patogumus ir po kojomis nejudančią žemę. Anksčiau net nesusimąstėme, kaip nuostabu yra tiesiog galėti nusipirkti to, ko nori. Kad ir pieno... Baigėsi? Dešimt minučių iki parduotuvės ir jau turi šviežutėlio. Baigėsi pienas vandenyne? Vadinasi, baigėsi. O be pieno nėra gyvenimo...

Po dviejų savaičių baigėsi ir dauguma daržovių bei vaisių... Liko tik svogūnų, česnakų ir bulvių. Ėmėme ilgėtis kur kas visavertiškesnio maisto nei vien ryžiai, makaronai, bolivinė balanda, polenta ir kuskusas. Nors, tiesą sakant, buvome gana atsakingai pasiruošę: maisto pasiėmę papildomai, kad užtektų pusantros savaitės, o vandens – dar daugiau. Dėl išteklių laivas net buvo įgrimzdęs žemiau įprastos linijos ir plaukė dar lėčiau. Tiesa, kai sugalvojome valgyti ankštines pupas, radome užauginusias fantastišką pelėsių ševeliūrą... O štai obuoliai buvo vieni geriausiai besilaikančių produktų. Nepagalvojome apie konservuotus vaisius, užtat apsčiai turėjome konservuotų pomidorų!

Tiek laiko matyti tik du tuos pat veidus ir neturėti jokios galimybės pabėgti iš laivo – sunku?

Tai pasirodė visai pakenčiama. Tarpusavio trintis, aišku, buvo neišvengiama, tačiau dušai padėjo ją kiek nuplauti. Beje, per šias daugiau nei tris savaites po dušu nusiprausti kiekvienas gavome po du kartus. Muilinimosi procedūra vyko denyje su sūriu vandeniu, o gėlu vandeniu tik labai taupiai nusiplovėme druską.

Naktinės pamainos, rankoje laikant rumpelį ir žvelgiant į mėnulį, padėdavo įgyti privatumo ir suteikdavo galimybę paskęsti mintyse. Kad kitą dieną būtų lengviau taikytis su klaustorfobiška „Vancouver 25“ kasdienybe.

Kokie orai jus lydėjo vandenyne?

Iš pradžių dieną būdavo apie dvidešimt laipsnių šilumos, vakarais – gal apie dešimt. Bet judant link Barbadoso temperatūra nuolat kilo. Paskutinėmis dienomis dėl sunkiai pakeliamo karščio per pietus sėdėti denyje būdavo labai sudėtinga: išsitepdavome kremu nuo saulės ir susispeisdavome į labiausiai šešėlio dengiamą kampą.

Nurimus vėjui ir sumažėjus greičiui, šokinėdavome į vandenyną atsigaivinti. Tada tik svarbiausia būdavo laiku pagriebti už virvės, išmestos per laivo bortą. Kitaip tektų kokia dešimt kartų pagerinti ilgiausios be pagalbos nuplauktos distancijos pasaulio rekordą.

Kokie pagaliau grįžote į krantą?

Sūdyti, kepinti, mėtyti, sunkiai paeinantys dėl siūbuoti perprogramuotų raumenų... Bet norėtųsi tikėtis, kad ne mažiau seksualūs (juokiasi). Dar ištroškę atsigerti „Flat White“ kavos (visi, išskyrus kapitoną) ir pasiilgę vaisių. Dabar labiausiai už viską norime grįžti į šalį, kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Tombakas
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Tombakas
„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt