Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tik „Žmonėse“: gražiausios Katažinos ir Deivydo Zvonkų dvynukų krikštynų akimirkos

Katažinos ir Deivydo Zvonkaus dvynių krikštynos: gimtajame kaime – su lietumi, lašiniais ir daug daug meilės.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr. / Katažino ir Deivydo Zvonkaus dvynių krikštynos: gimtajame kaime – su lietumi, lašiniais ir daug daug meilės.
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Mūsų mažyliai jau – pašventinti. Jie ir iki šiol buvo geri, o dabar, su Dievo palaiminimu, žiūrėk, gal dar geresni taps?“ – džiaugiasi Katažina (37) ir Deivydas (39) ZVONKAI, praėjusią savaitę Katažinos gimtajame Padvarionių kaime pakrikštiję pusės metų dvynukus Korneliją ir Donatą.

Prieš krikštynas teko pasidarbuoti visai giminei. „Kai pasakiau mamai, kad krikštynas rengsime jos namuose, išsigando, – šypteli Katažina. – Pamanė, kad visa ruoša teks būtent jai: „Aš net tiek lėkščių neturėsiu!..“ „Mama, tau nieko nereikės daryti“, – nuraminau. Pirmiausia ėmėmės tvarkyti apleistus kampus. Tai – senas namas, kuriame apstu daiktų daiktelių dar nuo tėčio laikų, nes toks jau jis buvo: „Šitą gaila išmesti, šitą gal dar palikime...“ Reikėjo ištuštinti senų gelžgalių prikrautą sandėliuką, sutvarkyti medžius ir žolę. Pasamdėme žmonių, patys su vaikais tuo metu išvykome atostogauti į Turkiją, o kažkas turėjo likti vadovauti talkai: kas gi kitas, jei ne mano sesuo su vyru... Mama irgi labai stengėsi, rūpinosi daržu. Visa šeima susitelkė ir prieš krikštynas leido mums pailsėti, o grįžę per porą dienų sudėliojome paskutinius taškus.“

Pati krikštynų tema – slaviško kaimo šventė – vieną po kito diktavo dekoracijų ir patiekalų sprendimus. Čia didžiausios iniciatyvos ėmėsi Olga ir Viktorija: į Padvarionių kaimą keliavo specialiai surinkti baldai, indai, dekoracijos (jokio moderno!), kaimynas paskolino šieno kūgių. Klausimą, kuo vaišinti svečius, išsprendė Olga, supažindinusi Zvonkus su klaipėdiečiu virtuvės šefu Armenu Manukyanu. „Olgos draugai – ir mano draugai“, – pareiškė vos atvažiavęs virėjas – ir akimirksniu pavergė visų širdis. „Solidžiose šventėse virėjo dažnai niekas nemato – jis būna užbarikaduotas kažkur virtuvėje, prie svečių nė nesirodo, – pažymi Deivydas. – O mūsų gerasis virėjas buvo pats tikriausias šventės dalyvis: šašlykais vaišinomės tiesiai iš jo rankų!“ Kadangi šventė vyko kaime, nuspręsta, kad jokių nuglaistytų keksiukų ir paauksuotų užkandėlių tikrai nereikia.

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr./Stalas – tradicinis, bet užimantis kvapą
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr./Stalas – tradicinis, bet užimantis kvapą

„Viskas ant stalo buvo paprasta, kaimiška, bet labai skanu: juoda duona, dešra, lašiniai, pomidorai, – džiūgauja Katažina. – Kaime juk ir valgai visai kitaip: pavyzdžiui, mieste lašinių man gali ir nebūti, o kaime, pievoje, rankos pačios į juos tiesiasi... Viskas buvo sukrauta ant pjaustymo lentelių: paprasta, bet stilinga ir gražu. Paukštienos šašlykas visus sužavėjo, o kepta aviena tiesiog pribaigė – svečiai baksnojo vieni kitiems į alkūnes ir klausinėjo: „Ar ragavai? Kaip skanu!..“

Kaip pradainuoti lietų

Kornelijos ir Donato krikštynų šventė vyko spontaniškai, be jokio scenarijaus, samdytų muzikantų ir vedėjų, bet jaukiai ir smagiai. „Naktį prieš krikštynas vaikai labai ramiai miegojo – Deivydas visuomet sako, jog kai reikia, jie tampa tobuli, – juokiasi Katažina. – Rytą mūsų namuose vyko energingi parengiamieji darbai: kambaryje įsikūrė grožio salonas, Jurgita Malakauskaitė visus išgražino. Pamaitinome vaikus ir išvažiavome į kaimą: ten persirengėme, pasipuošėme, Viktorija mus pakvietė fotografuotis. Pasiruošėme mišioms, kurios vyko po pietų lenkų ir lietuvių kalbomis. Donatukas bažnyčioje iškart užmigo, o Kornelytė dalyvavo kone iki pat pabaigos. Donatuką ir krikštijo miegantį, o jo sesutė bendravo, čiauškėjo, žvalgėsi į visas puses, džiaugėsi visų dėmesiu...“

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr./Krikšto tėvais tapo Katažinos sesuo su vyru – Alicija ir Jurijus Nikonovai.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr./Krikšto tėvais tapo Katažinos sesuo su vyru – Alicija ir Jurijus Nikonovai.

Mažųjų krikšto tėvais tapo Katažinos sesuo su vyru – Alicija ir Jurijus Nikonovai. Jautrių momentų, be abejo, nestigo visiems. „Krikšto ceremonija man apskritai yra be galo jaudinanti ir jautri, – prisipažįsta Katažina. – Aš, giliai tikinti, labai laukiau to momento. Kunigas pasakė gražią kalbą apie tai, kodėl žmonės gimsta, kodėl jie ateina į šį pasaulį. Graudinausi, bet kartu ir jaučiausi atsakinga už viską, kas vyksta aplink. Kai esi vienas, galvoji tik už save, leidi emocijoms tave užvaldyti... O tapus mama jau viskas yra kitaip.“

Turbūt vienintelis dalykas, šiek tiek pakišęs Zvonkams koją, – tai oras. „Tikėjomės vasaros, bent jau norėjome jos tikėtis... Nepagalvojome, kad vaikus gal reikėtų šilčiau aprengti, tad per šventę teko gelbėtis šiltais apklotais, – pasakoja mama. – Pakrikštiję vaikus, net negalėjome išeiti iš bažnyčios – labai smarkiai lijo! Vaikai, aišku, ėmė nerimauti... Bet tuoj radome išeitį. Yra tokia lenkiška dainelė „Uogytės“, kuri visada veikia. Pradėjau dainuoti, jie sukluso... Svečiai sustojo iš suolų, pamojome jiems dainuoti kartu, ir išėjo mažytis improvizuotas koncertas. Taip visą lietų ir pradainavome, o toji dainelė tapo mūsų vakaro pagrindiniu leitmotyvu.“

Ilgasis stalas taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį: svečiai už jo nesėdo, o linksminosi, bendravo, šoko, valgė ir žaidė su vaikais. Į krikštynas susirinko Zvonkų artimiausieji – iš viso per trisdešimt žmonių. Kažkas užgrojo akordeonu, Katažina išsitraukė gitarą, net jos mama po dvidešimties metų pertraukos čiupo akordeoną ir ėmė groti, o svečiai smagiai suko ratelius. „Kai kažkas užsiminė, kad jau dešimta valanda vakaro, labai nustebau: negi jau taip vėlu?.. Laikas prabėgo labai greitai“, – prisimena Deivydas.

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr./Katažina išsitraukė gitarą, net jos mama po dvidešimties metų pertraukos čiupo akordeoną ir ėmė groti, o svečiai smagiai suko ratelius.
Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr./Katažina išsitraukė gitarą, net jos mama po dvidešimties metų pertraukos čiupo akordeoną ir ėmė groti, o svečiai smagiai suko ratelius.

Namų link jie pajudėjo tik po pusiaunakčio. Vaikai, puikiai atlaikę šventę, iškart buvo suguldyti miegoti, o tėvai dar ilgai dalijosi įspūdžiais ir žiūrinėjo gautas dovanas. „Gavome vokelių, vaikiškų indų, stalo įrankių su vaikų vardais, apyrankių, pakabukų, rožančių, – vardija. – Ypatingos dovanos sulaukėme iš šeimos draugės: ji pati numezgė nuostabius medvilninius švarkelius vaikams.“ Abu vienbalsiai sutaria: švęsti šeimos šventes visada smagu, bus ką prisiminti ir vaikams papasakoti, ko jie neprisimins.

„Iškart du vaikus pakrikštyti – užduotis visgi ne iš lengvųjų, – tarsteli Deivydas. – Susitvarkėme, bet truputį nuvargome.“ „Bet gera, kad šventėme būtent toje vietoje, – priduria Katažina. – Kai sieloje jautiesi esąs namuose, tuomet jau ne taip ir svarbu, koks oras. Po šventės jaudinausi dėl visų svečių: ar viskas gerai, ar niekas nesušalo, nesusirgo... Tačiau mano telefonas iki šiol pilnas žinučių ir skambučių, visi dėkoja, vadinasi – šventė praėjo gerai! O dabar bus galima pailsėti ir mėgautis gražia lietuviška vasara. Juk tai – pirmoji mūsų vaikų vasara...“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt