Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Šarūnas Banevičius: „Noriu viešai padėkoti moterims, kurios gyvena su aktoriais“

Šarūnas Banevičius su žmona Egle
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Šarūnas Banevičius su žmona Egle
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Aš noriu viešai padėkoti visoms moterims, kurios gyvena su aktoriais, nes jos atlieka nepaprastai svarbią misiją ir sunkų darbą. Tai – net ne santykiai, o tikras juodas darbas“, – progos padėkoti žmonai Eglei nepraleidžia teatro ir televizijos serialų aktorius Šarūnas Banevičius (29).

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Šarūnas Banevičius
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Šarūnas Banevičius

Nejaugi moterys, ištekėjusio už aktorių, taip labai aukojasi?

Joms paminklą reikėtų pastatyti! Tos moterys, kurios gyvena su aktoriais, ypač su tais, kurie maksimaliai pasinėrę į savo veiklą, yra nuostabios. Ne kiekviena tai sugeba. Jos turi turėti dieviškai daug kantrybės, kitokio situacijos matymo, turi gebėti pamiršti savo moteriškas ambicijas.

Kartais netgi apsimesti, kad supranta savo vyrą... Ir visą laiką laikyti jį tvirtai. Neduokdie, paleis... Moteris aktoriaus gyvenime atlieka itin svarbią misiją. Todėl nelabai gali galvoti apie save: jeigu pasiryžai būti šalia aktoriaus ir padėti jam, tada padėk visada ir visomis aplinkybėmis. Žmona turi būti įkvėpėja, kritikė. Ji yra pats svarbiausias tavo žiūrovas. Nes jei klausysi kiekvienos nuomonės iš šalies, išprotėsi. Man žmonos nuomonė yra svarbiausia, aš tikiu jos skoniu.

Eglė baigusi renginių režisūrą, bet jeigu ji kada nors vietoj renginių imtų režisuoti teatro spektaklius, aš mielai vaidinčiau pas ją. Nors mes kažkada kalbėjome: geriau niekada nedirbkime kartu, kad netaptumėme kokiais petrauskais kazlauskais... Eglė – viena iš tų, kurie formuoja mane kaip asmenybę.

„Singing fish“ nuotr./Šarūnas Banevičius su žmona Egle
„Singing fish“ nuotr./Šarūnas Banevičius su žmona Egle

Kiek metų judu susituokę?

Ką tik atšventėme popierines vestuves. Argi metai – mažai? Iš tiesų mes pažįstami seniai, tiesiog tik pernai nusprendėme, kad reikėtų surengti tą gražų santuokos ritualą.

Pirmą kartą susitikome skaitovų konkurse Palangoje: ji laimėjo pirmą vietą, o aš, rodos, trečią. Mums tada buvo gal po penkiolika metų. Bet tą pačią dieną ji mane metė. Paskui susitikome jau būdami gal dvidešimt trejų. Aišku, neatpažinome vienas kito. Bet kažkas kažkur lyg matyta... Staiga ji mane pakviečia į pasimatymą. Klausiu, kodėl? „Noriu atsiprašyti, kad Palangoje tave mečiau“, – girdžiu. O Dieve! Ir nuo to laiko mes tapome vyru ir žmona.

O kaipgi tas menininkui būtinas laisvės pojūtis?

Ne, vienam menininkui daug sunkiau: reikia žmogaus išsikalbėti. Reikia žmogaus pabūti drauge. Reikia žmogaus, kuris pabartų. Nes pats su savimi likęs... Labai liūdnų pavyzdžių yra, kas atsitinka, kai aktorius lieka vienas. Vienam jam būti tiesiog negalima.

Kita vertus, viena kita valanda, kai gali pabūti vienas, – tiesiog būtina. Jeigu aš per dieną nerandu laiko pabūti su savimi, būnu suirzęs. Ypač jeigu rašau scenarijus laidoms ar tekstus dainoms.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius

Kokius vaidmenis ar darbus įrašytumėte į savo CV?

Visus iki vieno. Net tuos, kuriuos atlikau būdamas penkiolikos Kauno vaikų ir jaunimo teatre „Vilkolakis“. Po nepriklausomybės atgavimo tai buvo vienintelis profesionalus vaikų ir jaunimo teatras, kurį išlaikė Kauno savivaldybė. Nesuvaidinau nieko, ko turėčiau gėdytis, buvau visoks – nuo Čipolino ir Batuoto katino iki... Vieni vaidmenys buvo didesni, kiti ėjo ir praėjo, bet jie visi buvo.

Serialuose aš pradėjau vaidinti visokius tyruolius, geriečius – durniukus tokius. Paskui gražiai nugrimavo tą mano keistą snukį ir padarė mane herojumi, dėl jo alpo visos serialo moterys. Bet man romantika be humoro – per saldu, todėl mano personažas vis pajuokaudavo, pakvailiodavo. O dabar jau kokius trečius metus vaidinu bjaurius banditus, apgavikus arba kvailokus personažus. Ir man jie nepaprastai patinka! Dabar tiesiog gyvenu serialu „Bruto ir Neto“. Visa vasara buvo atiduota jam.

Paprastai vieno mylimo darbo aktoriai neturi.

Žinoma, kad ne. Bet aš – Vandenis, todėl kai įsimyliu, tai įsimyliu: pirmadienį myliu tą, antradienį – kitą. O trečiadienį – trečią arba grįžtu prie pirmo... Čia nekalbu apie moteris – tik apie darbus. Tiesiog dabar man atrodo, kad aš darau geriausią savo gyvenime serialą.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius

Esate kaunietis. Kaip Vilniuje atsidūrėte?

Pasiėmiau porą maikių, sakau: „Mama, atia“, ir išvažiavau į Vilnių stoti į aktorinį. Mama dar bandė stabdyti: „Vaike, vaike, ką tu darai...“, bet tuo metu durys užsidarė ir manęs jau nebebuvo. Pasiėmiau dvi maikes, nes galvojau, kad tik du turus pereisiu. Bet perėjau keturis ir tapau aktoriumi.

Negi abejojote, ar pavyks? Juk aktoriais norintys tapti jaunuoliai paprastai būna itin užsispyrę ir savimi pasitikintys.

Aš – vaikas iš Kauno, o tas svajonių Vilnius man buvo matytas tik per televizorių, kai rodydavo koncertus ir šventes... Ko galėjau tikėtis?! Begalinis pasitikėjimas savimi jau buvo tai, kad važiuodamas pasiėmiau dvi maikes, o ne vieną...

Aiškiai žinojote, kuo norite būti?

Pavydžiu žmonėms, kurie turi tokių didelių svajonių kaip tapti kosmonautais arba kurie blaškosi per gyvenimą ir sugeba pabūti daug kuo. O aš nebuvau labai ryžtingas žmogus, greičiau toks, kuriam norėjosi dėmesio. Nuo mažens. Vaikystėje turėjau kelias kasetes su to meto komediantų juokeliais. Dar vagnorkės, pamenu, buvo.

Aš surinkdavau pilną kiemą vaikų ir mintinai vaidindavau jiems humoristinius įrašus iš tų kasečių. Įėjimas buvo – viena vagnorkė. Užtat į kainą įėjo užkandžiai: mano močiutė priruošdavo sumuštinių – juodą duoną aptepdavo sviestu ir apibarstydavo cukrumi. Nelabai pamenu, kiek uždirbdavau per vieną seansą, bet ledams tikrai užtekdavo.

O nuo ketvirtos klasės mamą beveik kiekvieną mėnesį pradėjo kviesti į mokyklą ir grasinti: arba mane meta iš mokyklos, arba ji suranda man užsiėmimų – sporto ar teatro būrelį, kur galėčiau išlieti energiją. Mama mane nuvedė į teatro būrelį. Bebaigiant mokyklą, aišku, buvo svarstymų: gal galėčiau būti žurnalistu ar rašytoju, nes daug rašau, gal dainininku – nors ir nusidainuoju, bet dvidešimt pirmame amžiuje visi gali būti dainininkais... Bet dabar, va, sėdžiu su jumis kaip aktorius.

TV3 nuotr./Šarūnas Banevičius
TV3 nuotr./Šarūnas Banevičius

Priklausote tai jaunajai aktorių kartai, kuri populiarumo pasiekė greitai ir daugiausia per televizijos laidas bei serialus. Lyg ir ne taip garbinga kaip šlovė, kurią senieji aktoriai pelnydavo teatre...

Netiesa: yra televizinė auditorija, kuri aktorių vertina pagal televizijos vaidmenis. Bet yra ir teatro auditorija, kuri televizoriaus nelabai žiūri. Mano kartos aktoriams didelė laimė suteikti džiaugsmo ir vieniems, ir kitiems žiūrovams. Tiesiog seniau aktorius galėdavo tris dienas gerti, tris dienas blaivytis ir paskui suvaidinti „gilų“ vaidmenį. O dabar toks laikas, kad nėra laiko blaivytis: tiesiog dirbi, dirbi ir dirbi. Tačiau ir jie, ir mes esame tokie patys: norime padaryti ką nors reikšmingo savo gyvenime.

Teatras buvo mano svajonė. Dar kai studijavau, visi mane matė tik kaip teatro aktorių. Bet tokie laikai atėjo, kad nebėra paskyrimų ir garantijų: po studijų tave paleidžia į pasaulį ir kur nueisi, priklauso jau tik nuo tavęs. Gali nieko neveikti ir dešimt metų laukti savo Hamleto.

Arba gali eiti ir tuos hamletus vaidinti kitur. Aš baisiai norėjau teatro, net turėjau pasiūlymą dvejiems metams įsidarbinti Kauno dramos teatre. Bet paskutinę akimirką pagalvojau, kad nenoriu būti kontraktinis aktorius. Gal aš dar pakvailiosiu... Ir manau, kad tai buvo visai neblogas sprendimas.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Šarūnas Banevičius

Negi savo Hamleto vaidmens nebelaukiate?

Laukiu, aišku, laukiu. Dar nė vienas darbas, ačiū Dievui, manęs maksimaliai nepatenkino. Būtų liūdna, jei tokioje jaunystėje jau būčiau nuveikęs ką nors didelio ir reikšmingo.

Baisiausia, kad daugybė aktorių net ir nesulaukia savo Hamleto vaidmens. Vidutiniškai per metus išleidžiama apie keturiasdešimt aktorių. Statistikos nėra, bet galima nuspėti, kad iš jų aktoriais lieka dirbti tik kokie septyni procentai. Kiti laukia Hamleto arba pardavinėja čiužinius telefonu, nes aktorystė tam labai padeda.

Turėjau tokį kursioką, kuris buvo nepaprastai blogas aktorius, užtat dabar yra puikus vadybininkas ir šito darbo jau moko kitus. Kiekvienas iš aktorinio pasiima tai, ko jam reikia. Durna ta mūsų specialybė...

O kiek pačiam reikia įdėti pastangų, kad atsidurtum dėmesio centre – kad tave kviestų? Galų gale, ko reikia, kad taptum žvaigžde?

Yra skirtingos žmonių grupės: vieni yra tinginiai, kuriems tiesiog sekasi. Kažkas juos triskart pagyrė ir ketvirtą jau ištraukė į viešumą. Būna tokių aktorių, kurie baisiai daug dirba ir kada nors juos kas nors pastebi. Būna tokių, kurie tiesiog per klaidą ne nuėjo į dešinę, o pasuko kairėn ir kažkas juos netyčia pačiupo. O aš? Ko gero, esu viena koja pabuvojęs visose tose kategorijose.

Mama dabar nesigaili kadaise nuvedusi jus į teatro būrelį ir išleidusi į aktorius?

Ji mane labai palaiko. Aš dvi moteris be galo myliu – savo mamą ir savo žmoną. Mama nuolat rūpinasi mano sveikata ir vis neatsistebi, kaip aš pakeliu tokius krūvius. Ji įsitikinusi, kad aktoriai, kaip ir sportininkai, žaloja savo kūną. Ir ji – visiškai teisi, nes tas keistas mūsų gyvenimo būdas... tas kūnelis, kuris visai neatsparus emocinėms įtampoms, prastai mitybai, miego trūkumui...

Va, aš dvi paras nemiegojau: turėjau rytinį filmavimą, paskui naktinį, ir vėl rytinį, tada visą naktį rašiau ir numigęs kelias valandas važiavau filmuotis, paskui – repetuoti ir dabar sėdžiu su jumis. O po interviu dar važiuosiu į serialo pabaigtuvių vakarėlį...

O mama ypač jaučia, kai man blogai. „Jaučiu, kažkas atsitiko...“ – skambina sunerimusi. Akurat – man per filmavimą kaip tik išmušė dantį, nes filmuodami muštynių sceną per daug įsisiautėjome. Kadangi sugalvojome aktyvią kriminalinę komediją, tenka kęsti mėlynes ir traumas.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Šarūnas Banevičius ir Jonas Gricius

O ką žmona į tai?

Mes dabar mažai matomės (juokiasi). Blogai tik, kad pastaruoju metu aš nuolat pavargęs. Tiesa, turėjau vieną vaidmenį teatre, po kurio grįžęs namo verkdavau. Vaidinau žmogų, kuriam yra 32-eji, jis serga daugybe psichikos ligų ir jo intelektas yra kaip aštuonmečio. Jam duoda vaistą, nuo jo intelektas pradeda augti ir žmogus tampa genijumi.

O paskui prasideda regresas. Pabaigoje jis grįžta į tą pačią aštuonmečio būseną. Beveik viso spektaklio metu esi vienas scenoje. Žmonės žiūri tik į tave... Tu įsivaizduoji save to žmogaus vietoje... Įtampa tokia didelė, kad grįžti po spektaklio namo pas žmoną, apsikabini ją ir verki, kol užmiegi...

Bet nereikia čia mistifikuoti ir kalbėti apie persikūnijimą į vaidmenis. Paprastai skiriasi tik detalės: rūbas, priklijuotas ūsas, šveplavimas ar šlubavimas. Bet iš esmės aktorius visada vaidina vieną ir tą patį personažą. Jis vaidina save. Ir kuo pats esi įdomesnis, keistesnis, tuo daugiau gali duoti savo personažui.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt