Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Osle gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė: „Mano namai yra čia, čia ir noriu likti“

Rūta Mataitytė
Asmeninio albumo nuotr. / Rūta Mataitytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Pirmąjį romaną Osle gyvenanti Rūta Mataitytė (42) parašė... norvegiškai: pasakojimo veiksmas rutuliojosi Norvegijoje, tad ir atrodė, jog herojai turi šnekėti ta kalba.

Perrašyti romaną lietuviškai nebuvo lengva, tačiau greitai ji sako pajutusi, kaip „gera kurti sava kalba, kur ne tik jaučiu kiekvieną žodį, bet ir žinau jo kvapą bei skonį“. Dabar knygynų lentynose – jau trys Rūtos romanai: „Svajonė apie sniegą“, „Laiškai“ ir „Gunda“. Ir kol kas jie išleisti tik lietuviškai: „Teko susitaikyti su tuo, kad man pačiai niekada nepavyks savo tekstų išjausti norvegiškai.“

Nėra paprasta jus pristatyti, nes CV įrašyta ne viena profesija ir ne vienos studijos: lietuvių ir norvegų filologija, paskui – architektūra, prieš kelerius metus gavote dar vertėjos diplomą ir dabar vertėjaujate teismuose, policijoje, ligoninėse...

Mano gyvenimas kupinas didesnių ir mažesnių svajonių, jų siekiu – kartais pavyksta, kartais ne. Ir net tada, kai ką nors pasiekiu, nemoku nusiraminti. Svajojau tapti dailininke, tačiau susiklostė taip, kad pradėjau studijuoti lietuvių filologiją ir norvegų kalbą. Persikrausčiusi į Norvegiją pamačiau galimybę įstoti į architektūros studijas ir susigundžiau – tai siejosi su sena svajone.

Gavusi architektės diplomą dirbau dviejose firmose – vienoje keletą mėnesių, kitoje daugiau kaip metus. Daugybę mėnesių prasėdėjau prie vienos iš didžiausių Norvegijos ligoninių projektavimo. Įdomu tai prisiminti, nes dabar kartais vykstu ten vertėjauti, praeinu pro savo suplanuotas erdvas, paliečiu ranka sienas, duris, kurių vietą brėžiniuose pati sugalvojau, kartais paklausiu darbuotojų, ar jiems čia patinka. Labai keistas jausmas. Tačiau prie architekto darbo stalo nelabai traukia, bent jau šiuo metu. Man smagiau dirbti ne su pastatais, o su žmonėmis, kurie tuose pastatuose gyvena ir vaikšto.

Vykstant į užsienį patogiau bus, jei oficialiai būsime vyras ir žmona.

Vaikystėje turėjau ir daugiau didelių svajonių, viena iš jų – tapti gydytoja. Todėl labai patinka vertėjauti ligoninėje – ten jaučiuosi kaip namie. Kartais pagalvoju – gal dar ne vėlu studijuoti mediciną? Ir tuojau pat pati iš savęs pasijuokiu. Kartą suskaičiavau, kiek metų aš jau studijavau, ir net išsigandau. 

Smalsumas prieš dvidešimt metų ir atbloškė į Norvegiją – atvykote tobulinti norvegų kalbos ir...

Vykau metams, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Išvažiavau ne viena. Su būsimu vyru susipažinau dar būdama moksleivė. Kai sužinojau, kad įstojau į Oslo universitetą, buvome nesusituokę, bet supratome, kad vykstant į užsienį patogiau bus, jei oficialiai būsime vyras ir žmona. Taigi per kelias savaites suruošėme vestuves, o po jų išvykome į povestuvinę kelionę, iš jos, kaip mėgstu pajuokauti, iki šiol taip ir negrįžome.

Pirmiausia įsikibau į tą šalį, nes mane sužavėjo visuomenės ir sistemos paprastumas. Pajutau, kad man čia gera. Vėliau, kai gimė vaikai (auginame keturiolikmečius dvynius, devynerių metų dukrą ir septynmetį pagranduką), šis jausmas dar sustiprėjo, norvegų požiūris į jų auklėjimą man buvo priimtinesnis nei lietuvių. Tada ir ėmiau įsisąmoninti, kad mano namai yra čia, čia ir noriu likti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Romano „Objektyve meilė“ autorė Lina Neverbickienė: „Nesakom, kad Berlyne liksim ilgam“

Prieš kelerius metus nutarėte pabandyti įgyvendinti dar vieną svajonę ir pradėjote rašyti? 

Kartais atrodo, kad pirmąjį romaną aš rašiau nuo vaikystės, todėl jis man yra ir liks pats brangiausias ir mieliausias, nors literatūriniu požiūriu tikrai nėra stipriausias. 

Autobiografinių bruožų ir detalių yra beveik visuose mano kūriniuose, personažai kartais išsako mano mintis, aš net nebandau to užslapstyti, tačiau nekuriu istorijų apie save, manau, jos būtų per nuobodžios ir monotoniškos. Savo patirtį neretai turiu perdažyti ryškesnėmis spalvomis, pažvelgti į ją pro didinamąjį stiklą, perlipdyti, suteikti aštresnes formas, o kartais taip viską supinu, kad nė vienas neatskirtų, ar tai tikrai įvyko, ar tik išgalvota. 

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Pirmojo romano „Svajonė apie sniegą“ viršeliui pati ir pozavote basomis ant sniego. Kokiems dar išbandymams ryžotės?

Rašydama pirmąjį romaną (jame pasakojama ligoninėje susitikusių lietuvės ir norvego gydytojo santykių istorija) ir norėdama tinkamai perteikti veikėjų jausenas, išbandžiau daug ką – garsiai sau išsakiau visus romano monologus, šūkaliojau, verkiau, iš tiesų sėdėjau po tuo tabaluojančiu vyriu, kurio grėsmę išgyveno veikėja Lina, ligoninėje prisiverčiau stebėti, kaip man iš venos ima kraują, vėliau plaukų segtukais badžiausi rankas – man būtinai reikėjo patirti tai, ką išgyveno Lina. 

Baigusi trečią romaną pagalvojau, kad jau išmokau laisvai rašyti, dabar galėsiu sukurti bet ką, tačiau greitai vis dėlto pajutau, kad negaliu to daryti – man tai neįdomu. Pirmiausia turiu apsigyventi savo veikėjų pasaulyje, įlįsti į jų odą, suteikti jiems savo asmeninę patirtį – kūrinyje turi būti įdėta tam tikra dalis manęs.

Artimieji apsiprato, kad su kiekviena knyga namuose atsiranda „nauja“ žmona ir mama? 

Išėjusi po pirmojo vertėjavimo teisme, užrašų knygelėje surašiau tos dienos mintis. Paskui buvo naujų įrašų, sąsiuvinyje kaupėsi neilgos istorijos, vaizdai. Neilgai trukus supratau, kad ta vieniša svajotoja, apie kurią ketinau rašyti, turi tapti vertėja. 

Kartais būna sunku. Stoviu virtuvėje, kepu vaikams kotletus, o mintyse kalbuosi su savo veikėjais. Mano sesuo, kuri yra ištikima mano skaitytoja, kartą paklausė: „Kaip tu gali bendrauti su savo vyru, kai rašydama guli lovoje su kitais?“ Atsakymo ji taip ir nesulaukė, nes jo nėra. 

Naujojo jūsų romano „Gunda“ pagrindinė herojė yra lietuvė vertėja Norvegijoje, kaip ir jūs realiame gyvenime. Darbas padiktavo siužetą?

Galvoje jau sukosi padrikos mintys apie jauną, vienišą, aistringą merginą, tačiau niekaip nepavyko įsukti savo kūrybinio proceso, kažko trūko – ugnies, kibirkšties. Būtent tuo metu tapau vertėja. Išėjusi po pirmojo vertėjavimo teisme, užrašų knygelėje surašiau tos dienos mintis. Paskui buvo naujų įrašų, sąsiuvinyje kaupėsi neilgos istorijos, vaizdai. Neilgai trukus supratau, kad ta vieniša svajotoja, apie kurią ketinau rašyti, turi tapti vertėja. 

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Toks rašymas man padėjo sėkmingai išgyventi vertėjavimo pradžią – kai esi nepratęs ir nepatyręs, viską išgyveni jautriai, vėliau užsiaugini storesnę odą ir viskas einasi lengviau. Niekada tiesiogiai neatpasakoju to, ką mačiau ir girdėjau, bet tos patirties pagrindu sukuriu veikėjos istorijas.

Vertėjavimas anaiptol nėra tik žodžių ir minčių perteikimas, mes, vertėjai, nuolat vaikštome po jausmų pasaulį, šalia mūsų juk sėdi gyvi žmonės, o ne pilki tekstai. Ir visos tos istorijos, svetimi likimai tikrai galėtų mus paskandinti savyje, sugraužti iš vidaus, jei nemokėtume tinkamai su tuo susidoroti. 

Po trijų išleistų ir vieno jau parašyto romanų neketinate sustoti? O gal bręsta mintis pabandyti įgyvendinti dar kokią savo svajonę?

Jaučiu, kad pribrendo laikas stabtelėti ir paklausti savęs, ar turėčiau toliau rašyti. Man būtų juokinga prispausdinti visą lentyną romanų, jei skaitytojų ratas ribotas. Juk tikslas yra ne laikyti rankose savo knygą, o žinoti, kad žmonės ją skaito.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt