Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Modelis Benas Drukteinis: „Sužvaigždėti, kai esi tik pakabas? Nejuokaukite!“

Benas Drukteinis
Miglės Golubickaitės nuotr. / Benas Drukteinis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Garliaviškis Benas Drukteinis (20) – šiuo metu vienas žymiausių lietuvių modelių, kuriam atsiveria vis daugiau pasaulinio garso mados namų durų. Tačiau aukštas šviesiaplaukis kuklus: „Sužvaigždėti, kai esi TIK pakabas? Nejuokaukite!“

Vasarą bus dveji metai, kai pirmą kartą išvažiavai į užsienį dirbti modeliu. Aštuoniolikmečiui tokia karjera neatrodė tik „mergaičių reikaliukai“?

Galbūt Lietuvoje dirbti modeliu laikoma nevyriška? Vaikinai nepratę, susikaustę? Niekada neslėpiau, kad modeliauti nesvajojau ir aš, bet priešiškos nuostatos dėl šios veiklos nebuvo.

Anuomet ilsėdamasis jaunimo kūrybinėje stovykloje pažįstamas fotografas mestelėjo užuominą: „Benai, o tu nenori pabandyti išsiųsti savo nuotraukų kokiai nors modelių agentūrai?“ Dar keli draugai pritariamai linktelėjo galvomis. Ilgai nelaukdamas aš taip ir padariau, bet jokio atsako nesulaukiau: „Tebūnie, nei čia mano gyvenimo tikslas, nei ką...“ O mama ėmė ir mano fotografijas išsiuntė modelių agentūrai „Modilinos“, su ja galiausiai pasirašiau sutartį.

Nieko iš to per daug nesitikėdami šeimoje visi pasijuokėme: „Žiūrėk, dar tikrai pataps tikru manekenu.“ Šeimoje ir giminėje esu pats aukščiausias – 189 centimetrų ūgio, jokių modelių artimoje aplinkoje nebuvo, tėvai visada buvo paprasti žmonės ir nieko bendro su mada neturėjo, jaunėlė sesuo irgi neužsimena, kad trokštų būti manekene.

Gal ir keistai nuskambės, bet ir aš nemėgstu būti gretinamas su mada. Ant podiumo tiesiog pristatau duotus drabužius ir už tai gaunu atlygį bei galimybę už dyką pakeliauti. Būtent keliones ir laikau didžiausiu pliusu modelio darbe. Nesusireikšminu ir tik pasijuokiu iš pasikėlusių modelių: kas tu toks? Kuo tavo darbas pranašesnis už kitų? Modelio žvaigždė per penkiolika minučių pakyla, o per penkias nusileidžia.

„Scanpix“ nuotr./Benas Drukteinis („Gucci“ kolekcijos modelis)
„Scanpix“ nuotr./Benas Drukteinis („Gucci“ kolekcijos modelis)

Visgi ne visiems pavyksta per mados savaites pristatyti keliolika kolekcijų ir taip greitai atkreipti tokių garsių mados namų kaip „Gucci“, „Valentino“, „Kenzo“ dizainerių dėmesį.

Man prireikė metų. Geri darbai iškart neužgriuvo, savo agentei pasakiau, kad pirma baigsiu mokyklą, tik tada į tai žiūrėsiu rimčiau. Pirma kelionė buvo tiesiai į Londono mados savaitę: pirmą kartą skridau lėktuvu, keliavau visiškai vienas ir jaučiausi lyg kaimo vaikis, pasiklydęs dideliame mieste. Nemokėjau orientuotis metro, manęs niekas nepasitiko, pats turėjau susirasti modelių atrankos vietą. Tada tiesiog įjungiau loginį mąstymą: „Jeigu jau atvažiavai, tai žinok, kad kitaip nebus – turi eiti ir ką nors daryti.“

Per tas dienas dalyvavau keliuose nedideliuose kolekcijų pristatymuose, kurie tik vadinami darbu, – už juos pinigų negavau. Pirmoji savaitė auksinėmis legendomis apipintame modelio kailyje viltingai nenuteikė: aštuoni vaikinai gyvenome prastame motelio kambaryje ir dalijomės dviaukštėmis lovomis, todėl apartamentuose stengėmės visai nebūti. Geresnės gyvenimo sąlygos būna tada, kai mados industrijoje užsitarnauji vardą.

Tada įsikuri kambaryje, kuriame turi užtektinai vietos lagaminui pasidėti, o lovoje – ištiesti kojas. Patikėkite, kokia laimė aplanko, kai gauni padorius apartamentus ar bent jau pirmas gali išsirinkti miegamąją vietą lovų perpildytame kambaryje. Tai tie nematomi maži dalykėliai, kurie modelius išties labai nudžiugina (šypsosi). Kai pirmą sykį išvažiavau modeliauti, penkių žvaigždučių viešbučiais, pusryčiais ant padėklų ir asmeniniais vairuotojais net nekvepėjo.

Nusivylei?

Nežinojau, ko tikėtis, nežinojau, kaip veikia sistema, man viskas buvo nauja, todėl išankstinių išvadų nedariau. Aišku, kiek sudvejojau: „Jeigu kiekvieną kartą teks gyventi po aštuonis kambaryje, gal ir nelabai...“ Galų gale juk ir savo pinigus leidi nežinodamas, ar jie bent jau grįš, ką ten kalbėti apie pelną. Vėl ryžtis išvažiuoti buvo sunku, negana to, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune studijuoti kūrybinių industrijų, daug laiko skyriau mokslams.

Po kelių mėnesių tylos gavau gana didelį darbą mados namuose „Alexander McQueen“ – buvau naujojo sezono kolekcijos reklamos veidas. Vardas rimtas ir mados industrijoje daug reiškiantis. Tada vėl ėmė plaukti pasiūlymai vykti į vyrų mados savaitę Londone, dalyvavau penkiuose šou, o po jos pirmąsyk išvykau į Milaną. Tiesiai ant „Gucci“ podiumo.

„Scanpix“ nuotr./Benas Drukteinis (Rick Owens kolekcijos modelis)
„Scanpix“ nuotr./Benas Drukteinis (Rick Owens kolekcijos modelis)

Nuo tada patekai į prestižinių modelių gretas?

Nedrįsčiau taip sakyti. Iš tiesų jokio skirtumo, kurio miesto – Londono, Milano, Paryžiaus ar Niujorko – mados savaitėje dalyvauji. Tave pasirinks ar ne, priklauso ne tik nuo agentūrų, su kuriomis dirbi, bet ir tavo tipažo. Milane tokie mados namai kaip „Hugo Boss“, „Versace“, „Emporio Armani“ labiau mėgsta raumeningus modelius, o man geriausiai sekasi Paryžiuje: esu aukštas, šviesių plaukų, liesas.

Praėjusią vasarą Paryžiaus mados savaitėje pristačiau šešias dideles kolekcijas, kas yra tikrai nemažai. Bet šią žiemą pasisekė labiausiai – į darbų sąrašą įsirašiau „Sandro“, „Valentino“, „Kenzo“, belgų mados namus „Dries van Noten“, kurie laukė šešiolika metų, kad galėtų Paryžiuje surengti madų pristatymą. Jis buvo įsimintas ir man – šou Paryžiaus operos rūmuose garbingai pradėjau būtent aš. Londone ir Milane žiemą taip pat pristačiau po dvi kolekcijas. Iš viso per kelias savaites dirbau dvylikoje madų šou.

Lietuvių vaikinų modelių, kurie taip pat gerai, kaip ir aš, dirbtų su pasauliniais brendais, yra, tačiau kai kurie gyvena ne Lietuvoje ir nepriklauso jokiai motininei modelių agentūrai mūsų šalyje, galbūt todėl apie juos mažiau girdima.

Pirmose kolekcijų pristatymų eilėse – kino ir muzikos žvaigždės, mados garsenybės, būriai fotografų, užkulisiuose – chaosas. Jaudulys pirmus kartus lipant ant podiumo netrukdė?

Ne, nors mokykloje nebuvau nei aktyvistas scenos pažiba, nei dėmesį mėgau. Tiesiog greitai supratau, kad akys į tave būna nukreiptos tik tas kelias minutes, kol eini podiumu. Nulipęs nuo jo tu – ne modelis, o niekuo neypatingas Benas. Ir kastinguose – modelių atrankose – kojos man nedreba: dažniausiai nieko nereikia kalbėti, tik tiesiai atsistoti, pasifotografuoti ir laukti.

Apskritai modelio darbas yra vienas ilgas laukimas. Gali laukti, valandų valandas iki nakties dalyvauti atrankose, bet nieko nepešti. Taip, nesėkmės numuša ūpą, bet vyrai neverkšlena, dramas labiau mėgsta merginos (nusijuokia). Mes, vaikinai, draugiškai nueiname už kampo užtraukti dūmo ar į barą ko nors užkąsti. Visgi geras posakis: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.“

Nors, tiesą pasakius, nesu jo gerbėjas ir apskritai nemėgstu išgerti. Manęs nepavadinsi vakarėlių siela, juose lankausi tik tada, kai būna tikrų draugų. Iš balių užsienyje išeinu pirmas, kad spėčiau grįžti namo paskutiniu metro traukiniu – dar imsiu ir pavėluosiu kitą dieną į darbą. Viename šou man teko pakeisti kambarioką, kai dėl neatsakingo elgesio jis neatvyko į pristatymą: „Benai, už pusvalandžio mums tavęs reikia!“ Ir tada tik bėgte...

Benas Drukteinis (Dries van Noten kolekcijos modelis)
Benas Drukteinis (Dries van Noten kolekcijos modelis)

Be jokių repeticijų ir primatavimų – tiesiai žiūrovams į glėbį?

O kaipgi kitaip. Visi jau sėdėjo savo vietose, plojo, šviesos buvo įjungtos. Drabužiai maži, o batai per dideli? Jokio skirtumo! Kiek spėjo, tiek patvarkė plaukus ir pasakė: „Eik iš paskos kitam, matysi, kaip reikia!“ Ir eini.

Taisyklingos modelio eisenos kur nors mokeisi?

Smagu prisiminti, kaip Londono agentūros „SUPA Model Management“, kuriai priklausau, savininkas Charlie to mokė prie pat esančiame skersgatvyje. Anoks čia mokslas – parodė, kaip kojas tiesiai statyti, ir tiek (juokiasi).

Ar dabar gali pasakyti, kad, beveik dvejus metus praleidęs mados pasaulyje, tu gyveni geriau nei daugelis bendraamžių studentų?

Sakykime, kad aš iš to gyvenu, nes jeigu nebūtų pelninga, nedirbčiau modeliu. Bet tėvų paramos vis tiek prireikia. Išeina pataupyti, pasidžiaugti gyvenimu. Milijonai į mano sąskaitą nebyra, nes, tarkime, Paryžiuje modeliams iš uždirbtos sumos mokesčiams išskaičiuojama net septyniasdešimt procentų.

Šimtus ar net tūkstančius kainuojantys drabužiai man – ne prioritetas. Šmutkėms neskiriu daug dėmesio, nors kai kam gali atrodyti kitaip. Pasitaupau, tada ką nors gražaus nusiperku, bet įsigyti prabangų švarką man – ne investicija, nebent turėčiau tiek pinigų, kad galėčiau sau leisti viską. Manau, Lietuvoje tokių žmonių, ypač mano amžiaus, nėra daug. Būna, kad dizaineriai savo modeliams negaili dovanų, bet dažniausiai tai būna menkniekiai: skarelė ar marškinėliai. Mados namai „Kenzo“ ir „Dries van Noten“ mane palepino ne kartą.

Benas Drukteinis (Dries van Noten kolekcijos modelis)
Benas Drukteinis (Dries van Noten kolekcijos modelis)

Ilgiausiai – pusantro mėnesio – esi gyvenęs Japonijoje. Europietiška mados industrija skiriasi nuo Azijos šalių?

Azijiečiai mėgsta spektaklius, jaunos išvaizdos modelius. Kartais atrodo keistai, kai fotografuojiesi vestuvinių apdarų katalogui ir tave, dvidešimtmetį, suporuoja su keturiolikmete mergina. Japonijoje modeliai turi savo vairuotojus, dažniausiai jais tampa jų vietos agentai. Kastinguose retai kuris kalba angliškai, tave pristato japoniškai, užsakovai kažką neaiškiai tarpusavyje kalbasi, šypsosi, juokiasi, o tu tik klapsi blakstienomis nesuprasdamas nė žodžio.

Gal ką nors ne taip padariau, o gal kas įstrigę tarp dantų? Nejauku. Užsieniečiai modeliai ten yra „vau!“ Gatvėje už vietinius esi bent galva aukštesnis, todėl dėmesio sulauki tikrai daug. Merginos kitoje gatvės pusėje krizena, rodo pirštais ir net prašo pasidaryti vieną kitą asmenukę. Anksčiau japonai buvo santūresni, tačiau greitai perima amerikietišką kultūrą, nes patys ją labai mėgsta.

Regis, per daug nenusimeni, kad modelio karjera dešimtis metų netrunka?

Kiek truks – tiek, nors man dar – visa ko pradžia. Modelio darbą visada vadinsiu gyvenimo etapu, kuris lengvai atėjo ir taip pat lengvai gali praeiti. Pasitaikė proga, aš ja ir pasinaudojau. Pasibaigs? Labai neišgyvensiu, gal liks laiko pagroti gitara ir taip dūšią nuraminti. Kažkada su draugu net ketinome suburti grupę...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt