Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Meškių istorijų“ autorė Evelina Daciūtė: „Dalis Kinijos yra manyje ir nebebus kitaip“

Evelina Daciūtė
Asmeninio albumo nuotr. / Evelina Daciūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kovo 1-ąją sukanka lygiai ketveri metai, kai žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniuje studijavusi Evelina Daciūtė (40) su šeima – vyru Danu, sūnumi Anupru, kuriam gegužę sukaks dvylika, devynerių dukra Agota ir jau Pekine gimusia dvejų Abigaile – gyvena svetur.

Dėl Dano diplomatinės tarnybos į šią Azijos šalį išvykusi šeima vasarą turėtų grįžti namo į Vilnių. O čia knygynų lentynose ras ne tik jau anksčiau pristatytą jaukią Evelinos drauge su dailininke Rasa Kaper išleistą knygelę vaikams „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“, bet ir naujutėlį jos tęsinį – „Meškių istorijos. Medaus mainai“. 

Ar tiesa, kad išvykus svetur sustiprėja noras mintis guldyti kompiuterio ekrane? 

Mokykloje ir studijuodama žurnalistiką, dirbama žiniasklaidoje rašiau. Paskui teko padirbėti šou versle, telekomunikacijų įmonėse, vaikų gynimo organizacijoje, viešųjų ryšių agentūroje. Prieš išvažiuojant į Kiniją buvau susiradusi kūrybinio rašymo kursus, vedamus išeivijos rašytojos Laimos Vincės. Šiuo metu ji mokytojauja Honkonge, porą kartų buvo pas mane Pekine, aš lankiausi Honkonge.

Ji išvertė pirmąją „Meškių istorijų“ knygą į anglų kalbą. Laima mane skatino rašyti, ragino nesustoti. Kai atvažiavau į Kiniją, maniau, kad grįšiu su knyga apie Kiniją, – juk tokia galimybė, mažai pažinta šalis. Pradėjau rašyti blogą. Bet supratau, kad kuo daugiau sužinau apie šalį, tuo išties mažiau žinau. Po truputį paleidau šitą norą. O gera vieta ilgai tuščia nebūna – jos vietoje įsitaisė kita idėja. 

Ingos Stankevičienės nuotr./ Rasa Kaper ir Evelina Daciūtė.
Ingos Stankevičienės nuotr./ Rasa Kaper ir Evelina Daciūtė.

Niekada neplanavau rašyti vaikams. Kartkartėmis parašydavau novelę. Prieš gerus metus labai aiškiai suvokiau, kad noriu pasakoti istorijas. Pastebėjau, kad jos gerai veikia vaikų elgesį, geriau nei tiesioginiai moralai. O tada viskas vyko kaip pagal užsakymą – varčiau Rasos Kaper, daug metų siuvančios meškiukus, iliustracijas internete ir užsikabinau.

Pasipylė istorijos, piešiniai. Vėliau jau su Rasa pasikalbėjom, kad emigracija davė savo: ji išvažiavusi į Olandiją pradėjo piešti, iki tol tik siuvo, o aš – kone kasdien rašyti. Iki to laiko per darbus vargu ar būtume leidusios sau tokią prabangą. Grįždavau nusikalusi, darbai, vaikai – taip ir įsukdavo rutina. 

Įsisukus į motinystės reikalus, buvo paprasta atgaminti rašymo įgūdžius? Dėlioti paprastus gražius sakinukus vaikams tas pat kaip straipsnį spaudai? 

Man regis, rašyti – kaip važiuoti dviračiu arba plaukti. Įgūdžius gal primiršti, bet ne pati gebėjimą. Su istorijomis galbūt yra lengviau, nes niekas nespaudžia – neragina paskubėti. Iš lėto mintyse išvynioju istoriją. Ir paprastai ne prie rašymo stalo – vaikštau, galbūt užsiimu buities darbais, gal prausiuosi duše. Istorija apsėda kelioms dienoms. Būna, dalį užrašau, o paskui pakimbu ties vieta, kur istorija turėtų jau baigti vyniotis, turėtų ryškėti pabaiga. Labai mėgstu tuos momentus, kai situacija išsisprendžia. Toks palengvėjimas. Paskui garsiai skaitau vaikams, sau, man svarbu, kad nebūtų duobių, tekstas plauktų, neklupinėtų.

Kaip istorijas įvertino vaikai? 

Vidurinėlė Agota – aktyviausia proceso dalyvė. Ji pirmiausia išgirsta istorijas. Anupras neva jau per didelis šiems pasakojimams, bet juos visus ir girdėjęs, ir perskaitęs. Prašo sau knygos. Žinau, kad mokykloje abu daug pasakoja apie tai. Mažoji Abigailė – būsimoji istorijų klausytoja ir skaitytoja, kol kas jai patinka kitokios knygos. Didžiulį palaikymą jaučiu ir iš savo vyro. Tas irgi labai svarbu.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Daciūtė su mama
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Daciūtė su mama

Antroji knyga atsirado dėl to, kad sėkmingai buvo sutikta pirmoji? 

Kai pristatėme pirmąją knygą „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“, jau turėjau parašiusi visus antrosios knygos „Meškių istorijos. Medaus mainai“ pasakojimus. Yra pora naujų, kurie leidžia galvoti ir apie trečiąją. Mes su Rasa po poros bendradarbiavimo mėnesių supratome, kad viena knyga vargu ar apsiribosime. Man patiko rašyti, ji mėgavosi piešimu, abi labai susigrojome. Nors buvome pažįstamos jau dešimt metų, bet iš tikrųjų bendras projektas mus pavertė geromis draugėmis, atradome daug panašumų, pabaigiame viena kitos sakinius.

Patiko neseniai perskaityta mano dėstytojo ir rašytojo Algimanto Čekuolio mintis, kad kai turi ką pasakyti, knygos gimsta kaip vaikai – iš meilės. Gal dėl to taip lengvai rašosi. Tiesa, dabar jau turiu ir „nemeškiškų“ idėjų, bet beveik visos jos susijusios su vaikiška literatūra. Nors periodiškai kas kažkiek laiko parašau ir vieną kitą nevaikišką novelę. Mėgaujuosi tuo, ką darau, jaučiuosi savo ratuose.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

O vaikai greitai pasijuto savo ratuose? Kaip sekėsi pritapti, kaip juos, panirusius į tarptautinį gyvenimą, priversti skaityti lietuviškai? 

Kai atvažiavome į Pekiną, vaikai angliškai mokėjo gal porą žodžių. Pradžia buvo nelengva, bet per kelis mėnesius persilaužė. Dabar turi daug draugų iš skirtingų pasaulio šalių. Puikus būdas mokytis tolerancijos, kitų šalių kultūros. Skaito vyresnieji nemažai, deja, kol kas daugiausia angliškai. Bibliotekoje knygos anglų kalba, kiti vaikai taip pat skaito angliškai, didesnis pasirinkimas. Esame iš Lietuvos atsivežę ir lietuviškų knygų. Man patinka, kad jie lygina knygas, nes yra tokių, kurias perskaito originalo kalba ir lietuviškai. Mažoji irgi labai mėgsta knygas. Ir klausosi, ir varto, ir skaito savo žaislams.

Kada trijų vaikų mamai yra laiko rašyti? 

Dabar jau galiu rašyti net ir vaikams malantis aplinkui. Žinoma, neilgos istorijos leidžia atsitraukti ir vėl grįžti. Va, su didesnės apimties darbu jau kitaip. Tuomet pasvajoju savaitei ar dviem kur nors išvažiuoti ir visa galva panirti į rašymą. Žinoma, idėjose paskendusi mama ne visada džiugina. Vyresnieji juokauja, kad kai į klausimus pradedu atsakinėti „mhm, mhm“, tai reiškia, kad aš jau vynioju kokią idėją ar siužetą, jau nebe labai su jais.

Gyvenimas užsienyje dovanojo ne tik rašymo džiaugsmą, bet ir ko nors išmokė?

Visų pirma galėjau išsivalyti vidinius stalčiukus. Daug galvojau, stebėjau, klausiausi. Galbūt todėl tiek turiu ir tiek norisi papasakoti? Kinija tokia šalis, kurioje esi labiau stebėtojas, svečias. Aš priėmiau šitas žaidimo taisykles, tiesiog ėmiau tai, ką man duoda. Šalis didžiulė, vienaip pietuose, kitaip šiaurėje. Skiriasi žmonių išvaizda, netiesa, kad visi vienodi. Labai norėjau įveikti kinų kalbą, bet, matau, kad tai ji įveikė mane. Susikalbėti šiek tiek galiu, tačiau ne tiek, kiek norėčiau. Vis dėlto dalis Kinijos jau yra manyje ir nebebus kitaip.

Gal ir nebus knygos apie Kiniją, bet meškiai „Meškių istorijose“ dalijasi ir kiniškais pasakojimais. Tai man padėjo suvokti, kad nereikia užsiciklinti, kad reikia būti atvirai idėjoms ir pasiūlymams. Yra toks kiniškas pasakojimas apie mokinį, kurį mokytojas išsiuntė sugauti kiškio. Jis atsistojo prie medžio, bėgo kiškis, trenkėsi į medį – lengvas grobis. Nuo tos dienos tas mokinys kasdien eidavo ir laukdavo kiškio, kuris atbėgęs trinktelėtų į medį.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt