Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Meilės eilėmis moteris kerintis Mantvydas Leknickas: „Aš – popsas? Leonardo da Vinci tada irgi!“

 Mantvydas Leknickas
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr. / Mantvydas Leknickas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Man nepatinka žodis „menininkas“, o visa ta bohema... Ir aš joks šiuolaikinis Šekspyras! Apsukrus verslininkas? Jau seniai turėčiau naują butą ir automobilį“, – nusijuokia rašytojas Mantvydas Leknickas (26), eilėmis apie meilę socialiniuose tinkluose ir toliau sėkmingai jaudinantis dešimtis tūkstančių gerbėjų.

Besitikintys sutikti apdriskusiomis kelnėmis, apsvaigusį ir su cigarete dantyse ant staliuko parimusį poetą nusivils. Šių dienų rašytojai atrodo ne prasčiau už ką tik iš biuro papietauti išėjusius teisininkus ar verslininkus. Taip atrodo ir kaunietis Mantvydas: savimi pasitikintis, tvarkingai apsirengęs, riešą apjuosęs iš pažiūros neblogu laikrodžiu.

Punktualumas, matyt, jam irgi nesvetimas, nes atvykti laiku į pokalbį iš Kauno į Vilnių nesutrukdė net sostinės centre nusidriekusios automobilių spūstys. Nieko stebėtino – Mantvydas vadovauja savo įkurtai reklamos agentūrai, todėl padebesiais skraidžioja ir laiko nuovoką praranda turbūt tik kurdamas eiles.

Stoviniuodamas lauke jis pasisveikina su vienu kitu čia sutiktu pažįstamu, keletas merginų nueidamos į jį darsyk atsisuka ir pabaksnoja viena kitai į pašonę: „Čia jis – tas Mantvydas Leknickas, kuris išleido poezijos knygą „Kniedytos mintys“ ir kone kasdien feisbuke ir instagrame kelia trumpus eilėraščius apie meilę...“

Penkiasdešimt tūkstančių gerbėjų feisbuke turintis Mantvydas tuoj pat priduria: „Ir ne tik! Bet – taip, daugiausia rašau apie meilę. Kodėl? Nes aš myliu moteris ir noriu išmokti jas pažinti.“

Mantvydo Leknicko eilės
Mantvydo Leknicko eilės

Kol kas jam tai puikiai pavyksta ir daugeliui nenoromis kyla klausimas: kodėl jis toks populiarus? Kas jam padeda? Kiek jam tai kainuoja? Kuo jis išskirtinis, kai aplink tiek daug kuriančių eiles tiesiog niekam. O štai Mantvydo žvaigždė kasdien žiba vis labiau. Jam net poezijos knygą pavyko išleisti neinvestavus nė euro!

Kai kas tave lygina su Williamu Shakespeare’u...

Juokingai skamba. Galų gale Shakespeare’as rašė labai lyriškai, o mano kūryba visai kitokia ir pats rašymo stilius skiriasi kardinaliai. Būna, draugai pajuokauja, visaip kaip pavadina, bet priimu tai teigiamai, nes ir pats iš savęs pasijuokiu, – jau geriau į akis negu už akių. Aš apskritai daug juokauju ir labai mėgstu juodąjį humorą.

Rašai šešerius metus, beveik trejus iš jų savo eilėmis dalijiesi virtualioje erdvėje. Nenorėjai būti niekam nežinomu kūrėju?

Iš pradžių mano eiles skaitė artimieji, draugai, tada pradėjo ir draugų draugai, o kai sukūriau savo paskyrą bloge, mano kūryba susidomėjo ir visai nepažįstami. Pastebėjęs, jog įrašus tinklaraštyje skaito vis daugiau žmonių, susisiekiau su jo administratoriais ir paprašiau, kad leistų pasidaryti gražesnę paskyrą – juk už kiekvieną mano blogo lankytoją jie susirenka pinigus iš reklamos, todėl pamaniau, kad tai – visiškai normalus prašymas. Bet atsako nesulaukiau, todėl viską perkėliau į feisbuką.

Mantvydo Leknicko eilės
Mantvydo Leknicko eilės

Vienas sekėjas po kito ir – prasidėjo. Susidomėjimas išaugo tada, kai pradėjau ieškoti kitokių savo kūrybos pateikimo formų. Kėliau nuotraukas, išlaikiau tęstinumą.

Man nuo mažumės žiauriai patinka rašyti, nes turėjau fainą lietuvių kalbos mokytoją. Patikdavo samprotavimo užduotys, jas pats pasikoreguodavau (juokiasi). Už tai mokytojai iš pradžių mažindavo balus, pykdavo, bet galiausiai leido improvizuoti.

Mano tėvai griežti, liepė daug mokytis, bet aš nebuvau labai geras vaikas... Į protą atėjau su amžiumi. Būdamas studentas dirbau žemos kvalifikacijos darbus, todėl per pertraukas eidavau į prekybos centrus pirkti knygų, kad galėčiau skaityti ne tik laisvu nuo darbo metu, bet ir darbe. Ir dabar skaitau, visada su savimi turiu knygą arba skaityklę. Šiandien į rankinę buvau įsimetęs Charles’o Bukowski romaną „Moterys“, jį skaičiau jau ne kartą, bet kaip tyčia užmatė kolegė ir pasiėmė.

Mantvydo Leknicko eilės
Mantvydo Leknicko eilės

Tavo įrašai – apie jausmus, vyro ir moters santykius, meilę, draugystę. Gerbėjams perteiki viską, ką pats išgyveni? Skaitant tavo eiles atrodo, kad jos skirtos ne visiems, o tau labai brangiam žmogui.

Kiekvienas kūrėjas kuria kam nors: kartais tai būna realus, o kartais išgalvotas žmogus. Parašyti iš širdies tai, ko pats nesi pajautęs, sunku, nors viduje suvaidinti jausmų kokteilį visgi išeina. Panaudodamas matytų filmų fragmentus, girdėtą muziką, prisiminimus, gali dirbtinai sukelti emocijas ir jas išlieti ant lapo.

Geriausia rašyti tada, kai esi melancholiškos nuotaikos arba apsvaigęs nuo minčių, nes natūralios būsenos matai realų pasaulį – tik kažkokių emocijų pakylėtas regi dalykus, kurie iš tiesų neegzistuoja. O man tas emocijas pavyksta paskatinti (nusišypso).

Meilės tematika: peržvelkime mintimis visą lietuvių literatūros istoriją ir pamatysime, kad tai – ganėtinai nepaliesta tema arba ji buvo rutuliojama labai subtiliai, sovietmečiu tokios temos visai buvo prislopintos, galbūt todėl man ir įdomu.

Mantvydo Leknicko eilės
Mantvydo Leknicko eilės

Čia tik Lietuvoje atrodo, kad darau kažką labai naujo, o užsienyje tokių kaip aš – daug. Atsimerkite, visas pasaulis tai daro, o internetinėje svetainėje amazon.com tokios poezijos knygos, kurias parašė socialiniuose tinkluose išgarsėję rašytojai, pačios perkamiausios. Aš ir pats mielai seku šiuolaikinių rašytojų iš Amerikos, Meksikos kūrybą. Galbūt pradėsiu rašyti ir angliškai.

Baigei politikos mokslus, ne vienerius metus dirbai reklamos įmonėje, bet prieš pusmetį galiausiai įkūrei savo – „Cocos“ socialinių tinklų reklamos agentūrą. Atrodo, kad esi puikus reklamščikas ir gerai moki manipuliuoti žmonėmis... eilėmis.

(Juokiasi) Norėčiau mokėti, bet nemoku. Rašau atvirai, nuoširdžiai, jeigu būtų kitaip, mano skaitytojai tą pajustų. Aš ir versle esu toks pats, kitaip sakant, grįžtu prie senovinio būdo verslo pokalbio metu sakyti tiesą: kalbėti tai, ką iš tiesų galvoju. Aišku, toks sprendimas nebūtinai visada geras, bet atvirumą daugelis visgi vertina.

Lygiai taip pat kūryboje ir politikoje, nors su pastarąja, be bakalauro diplomo, neturiu nieko bendra: komiškai skamba, bet esu konservatyviai liberalus ir balsuoti per rinkimus visada turiu už ką, nors priklausyti partijai nenoriu: ėjimas į politiką – stiprus žingsnis, o kol kas man tokio štampo gyvenime nereikia.

Pasiekus populiarumą įprasta socialinius tinklus savo vardu leisti valdyti atsakingam ir tai išmanančiam asmeniui. Savuosius vis dar sąžiningai kuruoji pats?

Tikrai taip. Įrašus keliu pats, tik į komentarus neatsakau: juos peržiūriu, kad nebūtų keiksmažodžių, piktų žodžių. Tokius sekėjus iš karto užblokuoju, nors jų nėra daug: trisdešimt, keturiasdešimt. O Andrius Užkalnis užbanintų „gerbėjų“ turi penkis tūkstančius. Valdyti socialinių tinklų paskyras nėra sunku – juk viskas dabar mobiliuosiuose telefonuose: eini gatve ir tvarkai reikalus.

Į žinutes gerbėjams atrašau, taip atiduodu duoklę už jų simpatijas man. Sulaukiu nemažai probleminių laiškų, todėl negaliu į tai numoti ranka ir tiesiog atrašyti: „Sėkmės!“ Suprantu, kad žmogui reikia patarimo, palaikymo, jis neturi su kuo pasikalbėti. Nors ne visais klausimais turiu kompetencijos, tačiau visada stengiuosi padėti.

Mantvydo Leknicko eilės
Mantvydo Leknicko eilės

Tavo gerbėjai – daugiausia merginos ir moterys. Pasitaikė net močiučių!

Iš dalies – taip. Bet yra ir vyrų, tiesiog jie kiek gėdijasi kalbėti apie meilę ir dar – viešai. Nemažai sulaukiu laiškų iš eiles kurti bandančių vyrų, jie manęs klausia patarimų, nuo ko pradėjau. Nevadinu jų konkurentais, nes galime daug ir ilgai kalbėti apie kokybę, bet viskas yra skonio reikalas.

Iki manęs šiuolaikinių socialinių tinklų rašytojų Lietuvoje nebuvo, o dabar vienas kitas atsiranda. Ir labai gerai! Geriau tegu rašo, piešia, dainuoja, kad ir nevisiškai sėkmingai, bet ką nors kuria. Nėra paprasta Lietuvoje užsiimti kūryba, vis sulauki pašaipų, blogų ir net pavydžių komentarų, bet aš į juos reaguoju lygiai taip pat, kaip į komentarus po straipsniais interneto portaluose – apie ką rašinys bebūtų, vis tiek blogų komentarų neišvengsi.

Tačiau sulaukiu labai gerų ir itin šiltų atsiliepimų. Štai viena močiutė susikūrė feisbuko paskyrą vien tam, kad ant mano profilio sienos parašytų gražius žodžius.

Dar vienas ramstis – tėvai ir brolis, jie visada dėl manęs džiaugiasi. Aišku, keistas jausmas, kai mama sako: „O kodėl taip parašei, ką norėjai tuo pasakyti?“ Bet juk nuo tėvų irgi norisi turėti paslapčių (juokiasi).

Mantvydo Leknicko eilės
Mantvydo Leknicko eilės

Susitikdamas su klientais tiesioginiame savo darbe – reklamos srityje, pastebi, kad tave atpažįsta?

Nežinau, kiek apie tai galiu kalbėti nepažeisdamas profesinės etikos. Būna, kad žmonėms mano patirtis padaro įspūdį ir aš esu gyvas pavyzdys abejojantiems, kad socialiniai tinklai negali parduoti, – aš žinau, kaip tai padaryti. Juk savireklamai neišleidau pinigų, o mano poezijos knygos pardavimai augo. Tiesiog atsirado daugiau veiklos, o ar mane pastebi gatvėje – nerūpi. Aš ir prieš išgarsėdamas nesiskundžiau aplinkinių dėmesiu.

Kiti rašytojai ilgus metus laukia dienos, kai galės išleisti knygą. Tu savąjį poezijos leidinį „Kniedytos mintys“ į pasaulį paleidai labai greitai. Ir dar – be leidyklos pagalbos.

Gal skambės labai naiviai, bet kiekviena problema turi sprendimo būdą. Išleisti savo poezijos rinkinį minčių kilo seniai, bet praėjusią vasarą tiesiog tuo užsidegiau. Nusiunčiau leidykloms pasiūlymą, paprašiau priglausti po savo sparnu, bet iš jų sulaukiau neigiamų atsakymų arba tylos. Leidyklos netikėjo mano knygos sėkme, neva poezija – atgyvena, esu niekam nežinomas, todėl projektas bus finansiškai nesėkmingas.

Susiėmiau ir pagalvojau: „Nieko tokio, juk tai nėra mano gyvenimo tikslas, ne dabar – galbūt kada nors.“ O draugai nerimo, vis klausė: „Kada? Kada?“ Sugalvojau sukurti interneto tinklapį, kuriame žmonės, iš anksto pervedę pinigus, galėtų užsisakyti mano knygą. Pats susitariau su viena spaustuve, kad knygų išspausdins tiek, kiek bus užsakymų. Tebūnie, kad ir penkias.

Mantvydo Leknicko knygos viršelis
Mantvydo Leknicko knygos viršelis

Turiu daug bičiulių reklamos ir dizaino srityje, todėl labai greitai atsirado knygos maketas, puslapiai ir viršelis. Savaitė buvo skirta užsakymas, o per tris prižadėjau išspausdinti ir pristatyti užsisakiusiems į namus.

Tą patį vakarą sistema užlūžo, nes norinčių turėti mano poezijos rinkinį buvo labai daug – jau kitą dieną užsakymų buvo padaryta per pusantro tūkstančio. Buvau prižadėjęs visiems, kurie knygą užsisakys pirmi, ranka įrašyti po eilėraštį. Teko imti tris laisvadienius (nusišypso).

Visus surinktus pinigus panaudojau spausdinimo, pašto išlaidoms: pats su draugais knygas pakavau į vokus, vežiau į paštą. Draugai man tikrai labai padėjo, o vienas jų dabar tapo mano vadybininku. Skambina ir sako: „Užsakiau dar vieną tiražą.“ Nesipriešinau, pasitikiu juo, nes pats su skaičiais nelabai draugauju. Džiugu, kad mano poezijos rinkinys dabar parduodamas knygynuose, prekybos centruose, internetinėse knygų parduotuvėse.

Prie tavo stendo Vilniaus knygų mugėje nusidriekė gerbėjų eilė ir privertė nustebti ne vieną šio tarptautinio renginio senbuvį. Tai – dar viena greitai išsipildžiusi svajonė?

Tai atrodė neįmanoma, nes knygų mugėje gali dalyvauti tik tie autoriai, kurių knygas išleido leidyklos. Ir štai prieš renginį su manimi susiekė „Obuolio“ leidykla ir pasiūlė pagelbėti: viskuo pasirūpino, man tereikėjo ateiti ir ten būti. Tris dienas bendravau, fotografavausi su savo kūrybos gerbėjais. Nebuvau pratęs prie tokio intensyvaus tiesioginio bendravimo.

Pirmą kartą savo knygą dar prieš praėjusias Kalėdas pristačiau Kauno „Romuvos“ kino teatre. Tam specialiai nesiruošiau, kalbėdamas ne sykį susikirtau iš jaudulio, bet improvizuoti man patinka. Kūryboje gali būti ir nenusisekusių epizodų, nebūtina, kad viskas būtų sustyguota.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mantvydas Leknickas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mantvydas Leknickas

Tavo kūrybos sėkmė – šioks toks spjūvis į veidą tiems, kurie tave vadina popsu.

Bohemai (juokiasi)! O aš būtent juos laikau visišku popsu, nenorinčiu į savo terpę įsileisti šiuolaikinių rašytojų, nes jų nepripažįsta. Tik klausimas, ar juos pačius kas vertina? Pasakykite man, koks dabartinis lietuvių rašytojas turi didelę žodinę galią? Jeigu paklausčiau, kas yra jūsų mėgstamiausias šiuolaikinis rašytojas, ką man atsakytumėte? Nieko?

Yra puikių rašytojų, bet jie nepriklauso vadinamajai bohemai. Lietuvos rašytojų sąjunga – tikrų tikriausia tragikomedija. Kad į ją patektum, turi laikyti egzaminą: sėdi komisija ir tave tikrina, ar esi tikras rašytojas. Jeigu aš – popsas, tada Leonardo da Vinci – irgi: visi juk žino Moną Lizą arba Quentiną Tarantino – jo filmai yra bene patys populiariausi.

Lietuva – toks mažas kraštas ir jame tiek daug trinties... O tų popso rašytojų irgi daug: Andrius Tapinas, Andrius Užkalnis. Jų knygos populiaros, geriausiai perkamos, nes yra skaitomos. Lygiuojuosi į juos kaip į asmenybes, nes jie puikiai moka susitvarkyti su įtampa. Senosios kartos rašytojai, knygų mugėje žiūrėdami į minias, plūstančias prie jų stendų, apimti nevilties ėjo iš proto, o šie be perstojo pasirašinėjo ir pardavė begalę savo kūrinių.

Ir kas toliau? Turbūt jau stalčiuje guli antros knygos fragmentai?

Noriu parašyti romaną, geriausią nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Nebūtinai greitai, bet kada nors gyvenime – tai tikrai. Neskubinu įvykių, nes parašyti antrą knygą, ypač po sėkmingos pirmosios, – kiekvienam autoriui tikras galvos skausmas.

Galų gale aš dar ir reklamos agentūrą turiu, ten daug savęs atiduodu, o viską aprėpti vienu metu – nelengva. Turiu keletą romano šablonų, bet dar neapsisprendžiu, kurią tematiką vystyti. Meilės? Nebūtinai, nors romanuose santykių konfliktas būtinas. Aš ieškau ir savęs nespaudžiu, nes tai – ne gyvybės ir mirties klausimas. Ir vėl neapsiims leidyklos? Nieko tokio, išleisiu pats, patirties turiu.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt