Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mecosopranas Justina Gringytė: kaip mergaitė iš Alytaus tapo operos žvaigžde

Operos solistė Justina Gringytė
Kęstučio Žilionio nuotr. / Operos solistė Justina Gringytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Žinia, kad yra nominuota Tarptautiniam operos apdovanojimui, prilyginamam šio žanro „Oskarui“, mecosopraną Justiną Gringytę (28) atsivijo Vilniuje. „Tą dieną su mama buvome užsiėmusios kažkokiais žemiškais darbais, staiga – agentės laiškas: labai manimi didžiuojasi, džiaugiasi. Apie ką čia ji? Iš netikėtumo negalėjau suvokti“, – šypsosi solistė.

Justina pateko tarp aštuonių dainininkų, pretenduojančių į geriausio jaunojo solisto vardą. Iškilminga Tarptautinių operos apdovanojimų („International Opera Awards“) įteikimo šventė balandžio pabaigoje vyks Londone, „Savoy“ teatre.

„Ilga suknelė? Galvoju, kad tokios ir reikės. Bet ja pasirūpinsiu vėliau. Iki to renginio dar labai daug reikės nuveikti Londono ir Maskvos scenose. O kol kas mano mintis užvaldęs... Jonas“, – pastaruoju metu ji išties kasdien dirbo su Vilniaus miesto operos kolektyvu, geriau žinomu ankstesniu „bohemiečių“ vardu, repetavo Engelberto Humperdincko operą jaunimui „Jonas ir Greta“ ir mintyse grynino savo personažą. Kaip dažniausiai nutinka: laiko – mažai, darbo – daug, juolab kad iki kaulų smegenų yra perfekcionistė.

„Peržiūrėjau rudenį pristatytos operos „Jonas ir Greta“ DVD. Patiko. Bet dabar darėm spektaklį taip, lyg būtų naujas. Juk operos pagrindas – Jonas su Greta, o vieno šių vaidmenų atlikėja – aš, visai naujas žmogus. Mano Jonas kitoks, – specifine Alytaus tartimi beria žodžius Justina. – Išgirdote Alytų? Vis stebiuosi, kad tebekalbu taip, kaip vaikystėje. O, pavyzdžiui, mano brolis šneka be jokio šiam miestui būdingo akcento. Kita vertus, kai po studijų Velse atvažiavau į Londoną, visi sakė, kad kalbu velsietiška anglų kalba. Pabuvus Londone, ji dingsta. Grįžtu į Kardifą – vėl prabylu su velsietišku akcentu.“ 

Tomos Kaliukevičiūtės nuotr./Justina Gringytė
Tomos Kaliukevičiūtės nuotr./Justina Gringytė

Taip, matyt, nutinka itin muzikaliems žmonėms, pratusiems įsiminti garsus. Arba tiems, kuriems gera visur, kurie prisitaiko ir jaučiasi laimingi net nemėgindami įsivaizduoti, kad laimingesni tą akimirką būtų kitur. Justinai tinka ir viena, ir kita. Tačiau kad pasiektų, ką turi šiandien, gebėjimo pritapti nebūtų pakakę, reikėjo dar išskirtinio talento, darbštumo ir lašelio sėkmės. 

Justinos karjera įspūdinga: garsiausiuose teatruose – Londono Kovent Gardeno karališkajame, Maskvos Didžiajame, – Anglų nacionalinėje operoje sukūrė ryškius vaidmenis, dainavo svarbiausiose Jungtinės Karalystės scenose, festivaliuose, taip pat – britų karališkosios šeimos nariams, bendradarbiavo su žymiais dirigentais Antonio Pappano, Gustavu Dudameliu ir kitais, pasirodė legendinio Placido Domingo jubiliejiniame koncerte. Jos su kolegomis įrašyta Sergejaus Rachmaninovo dainų kompaktinė plokštelė pernai nominuota prestižiniam „Gramofono“ apdovanojimui.

Justina, kaip mergaitė iš Alytaus gali tapti operos žvaigžde? 

Mokiausi muzikos mokykloje, turėjau tikslą Vilniuje stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Dar tada, kai skambinau pianinu Alytuje, visą laiką norėjau dainuoti, bet tėtis pasakė, kad ateis laikas ir pajusiu, ar galiu dainuoti, o dabar turiu groti ir gerai mokytis. Tą ir dariau. Įstojau į konservatoriją, metais anksčiau mokytis į Vilnių buvo atvykęs brolis, tad šiame mieste jau buvome dviese. 

Bet netrukus gera pianistė atsidūrė Muzikos ir teatro akademijoje, tarp daugybės operos profesionalų parengusios profesorės Reginos Maciūtės studentų?

Mano tėtis su Regina Maciūte studijavo akademijoje – jis taip pat buvo dainininkas. Man buvo gal trylika, kai Maciūtė koncertavo Alytuje. Po to tėtis mus supažindino. Jis mirė, kai man buvo penkiolika. Toliau grojau. Ir vis užeidavo be galo stiprus balso veržimasis. Būdavo, groju groju ir pradedu dainuoti melodijas be žodžių. Tada nebegalėdavau, nebenorėdavau skambinti, apsiverkdavau.

Nebuvo taip, kad staiga būtų nebepatikęs pianinas. Man patiko! Bet labiau norėjosi muziką išreikšti balsu, nebe pirštais. Būdama dvyliktoje klasėje susiradau Maciūtės telefono numerį, paskambinau, prisistačiau, kad esu Gedimino Gringio dukra, paprašiau manęs pasiklausyti. Norėjau, kad ši nuostabi dainininkė pasakytų, ar mano balsas atitinka operos standartą, ar galiu toliau su juo ką nors daryti. Dėstytoja pasiklausė: „Žinoma.“ Ir paragino žengti dainininkės keliu. 

Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė
Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė

Tėtis kažkada dainavo profesionaliai?

Ne. Solisto gyvenimas sunkus, neturi pasiduoti aplinkybėms, galinčioms išmušti iš savo kelio. Tėtis joms pasidavė – dainuoti nustojo dar prieš vesdamas mamą. Ji savo talentus išnaudojo ir kitose srityse, o tėčio man labai gaila. Jis – skaudus pavyzdys, kaip nereikia daryti. Kita vertus, tėtis jis buvo fantastinis. Sekmadieniais man nešdavo pusryčius į lovą, buvau jo princesė. Ir balsą paveldėjau iš jo.

Pagal „Erazmus“ studentų mainų programą išvykote mokytis į Velso karališkąjį muzikos ir dramos koledžą, ten ir išmokote būti pasaulio piliete? 
Studijuoti į Kardifą išvažiavau 2006-aisiais. Angliškai kažkiek mokėjau, bet...

Atsimenu, sėdžiu paskaitoje, dėstytojas kalba labai greitai – apie Richardą Wagnerį, Friedrichą Nietzschę, jų filosofijas, o aš rašau bloknote draugei iš Australijos, vienai iš trijų, su kuriomis atvykome pagal mainų programą ir dalijomės vieną namą: „Suprantu dešimt procentų šitos paskaitos ir noriu važiuoti namo.“

Tada jaučiausi beviltiškai: tas akcentas, kalbos greitis, terminologija – mokykloje filosofinių knygų anglų kalba juk neskaitome. Visa kita buvo nuostabu. Svarbiausia, kad atsidūriau dėstytojos Buddug Veronos James klasėje, su ja dirbame iki šiol. Į Vilnių grįžau baigti bakalauro, o studijuoti magistrantūroje mane pakvietė atgal į Kardifą – laimėjau stipendiją dvejiems metams. 

Jungtinėje Karalystėje studentei iš Lietuvos turėjo atrodyti, kad kainos kandžiojasi. Nereikėjo stoti prie baro ar imtis kito darbo, kad būtų galima pragyventi? 

„Erasmus“ programos stipendija tikrai buvo maža, tada mama padėjo. Ir vėliau, magistrantūroje, gyvenau kukliai, bet mamai dar tekdavo prisidėti _0 koncertiniai rūbai, papildomos išlaidos, kurių negali numatyti. Ir už perklausas reikia mokėti.

Niekada nedirbau nieko kito, tik dainavau. Ne dėl to, kad būčiau tingėjusi, – nebuvo būtinybės imtis darbų, nesusijusių su profesija. Jei būčiau ėjusi uždarbiauti prie baro, kur triukšmas, kvapai, nemiga, nežinau, ar dainuočiau, kur dainuoju dabar. Juk tam, kad pasiruoštum vaidmenims, reikia be galo daug mokytis. 

Paskui Londone patekau į Nacionalinę operos studiją ir joje praleidau fantastiškus metus. Ta studija labai sena, ji nepriklauso jokiam teatrui, stojančių būna daug, bet vadovai atrenka po du kiekvieno balso atstovus: sopranus, mecosopranus, baritonus ir kitus. Vieną – lyriškesnį, kitą – dramatiškesnį. Atrenka dar tris pianistus – repetitorius. O toliau viskas vyksta kaip kažkada Lietuvoje rodytame realybės šou „Akvariumas“, tik – be filmavimo kamerų.

Visi kartu metus kone nuo ryto iki vakaro gyvename viename nedideliame pastate. Jame – repeticijų kambariai, koncertų salė, virtuvėlė, kurioje vyko visas ne muzikinis gyvenimas – maisto šildymas, arbatos gėrimas, kikenimas, ten ir mūsų daiktų spintelės. Vienas mecosopranas su baritonu paskui ir susituokė. Studijos principas toks: kiekvienas turime parengti tris skirtingus vaidmenis. Man teko Karmen, Idamante iš „Idomeneo“ ir Romeo iš operos „Kapulečiai ir Montekiai“.

Paskui pridėjo Motiną ir Raganą iš „Jono ir Gretos“. Ruošėme ir statėme klasikinės, baroko operos scenas, rengėme dainų rečitalius. Dirbome su geriausiais Londono specialistais arba tais, kurie į šį miestą atvažiuodavo iš užsienio. Rengiau vaidmenis Velso nacionalinėje operoje, paskui – Škotijoje. Mokslo metų pabaigoje kiekvienas turėjome pristatyti, ką studijoje nuveikėme, mūsų klausėsi didžiųjų teatrų atstovai. Tai – lyg NBA naujokų birža, prekybos centro lentyna, kur mes, šviežiai baigę, esame tarsi akcijinės – savaitės – prekės. 

Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė
Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė

Jūsų „savaitės prekė“ buvo nebloga. Toliau mokėtės pagal Jette Parker jaunųjų artistų programą Kovent Gardeno teatre, ten tebesate kviečiama kurti vaidmenų. Nedrebėjo kojos pirmąsyk į tą garsią sceną užkopus?

Joje atsidūriau, kai vyko paskutinis atrankos į stažuotojų programą turas. Užlipi ir prieš tave atsiveria du su puse tūkstančio raudonų salės kėdžių, auksiniai balkonai, o kažkur parterio gale sėdi legendinis dirigentas seras Antonio Pappano, kiti komisijos nariai. Tąkart drebėjo viskas. Pirmi kartai, kai jau priimta į teatrą jame dainavau, buvo Placido Domingo gala koncertai.

Tada drebėti nebuvo kada. Atsimenu, buvo labai nedaug repeticijų, ir visos – studijoje. Prieš pirmą pasirodymą vyko vadinamoji generalinė repeticija, ją stebėjo spaudos atstovai, fotografai ir žiūrovai. Užlipu laiptais, lydi scenos darbuotoja. Staiga pagalvoju: o kur monitoriai? Susikoncentravau, nebuvo kada tirtėti. 


Jaudinuosi ne tik tokiais atvejais – taip nutinka prieš bet kurį spektaklį ar net svarbesnę repeticiją. Scenos jaudulys yra geras, tai – ne nervas, jis suteikia „čia ir dabar“ efektą. 


Tiesa, Maskvoje, Didžiajame teatre, turėjau keistos patirties. Per „Rigoleto“ spektaklį mano Maddalena rūko. Kadangi scenoje negalima traukti tikrų cigarečių, režisierius norėjo elektroninės – kad ir dūmai rūktų, ir degtų. Truktelėjau porą kartų, mane taip keistai paveikė... Matyt, reikėjo tokio judesio, akimirkos poveikio, kad nurimčiau. Šiaip gyvenime nerūkau. 

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jonas Morellis, Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jonas Morellis, Justina Gringytė ir Edgaras Montvidas

Kaip tausojate balsą?


Balso tausojimas – gal greičiau savęs pačios saugojimas. Juk balsas – manyje. Stebiu, kad nepakiltų rūgštingumas – jis vienas dainininkų priešų, didžiausias košmaras, nes rūgštys gali tiesiog suvalgyti balso klostes. Yra daugybė istorijų, kad dainininkai dėl to turėjo atšaukti koncertus. Dar nevalgau labai aštriai – man toks maistas netinka. Bet labai mėgstu ledus.

Gyvenimas suplanuotas beveik pora metų į priekį. Sukantis tokiu tempu buities tikriausiai išvis nebelieka?


Nesu iš tų, kurios negali nedaryti valgyti. Bet moku ruošti skanią lazaniją. Pusę dienos verdu Bolonijos padažą, pati maišau bešamelį. Lazanija – puikus vakarėlio maistas, kai prisikvieti daug draugų, juk viską reikia padaryti, suruošti iš anksto, o svečiams susirinkus tik pašauti į orkaitę. 

Kur jūsų namai?


Šiuo metu – Vilniuje. Kai išvažiavau studijuoti į Kardifą, mamos darbo vieta persikėlė į Vilnių, tad visa šeima jau esame vilniečiai. Paskui namai bus Londone, Maskvoje, Škotijoje – kur darbai. Dabar su mama neatsidžiaugiame, nes pagaliau ilgėliau esu Lietuvoje. Mudvi vis dar neatsišnekame. Juokaujame: jei kas duotų dieną, kai nieko nereikėtų daryti, galėtume tiktai kalbėtis.

Susitinkame: ji – po darbo, aš – po repeticijos, vakarieniaujame, einame pasivaikščioti. Smagu. Pamenu, vaikystėje turėjau pravardę – mamos grafkė. Dėl to, kad buvau ištisai prie jos prisisegusi. Mes bendraujame jau ne kaip mama su dukra, o kaip dvi asmenybės, draugės. Ir su broliu, broliene labai gražiai draugaujame. Apskritai, kai esi išvykęs svetur, išmoksti kur kas labiau vertinti namie likusius artimuosius. 

Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė
Kęstučio Žilionio nuotr./Operos solistė Justina Gringytė

O svetur, pavyzdžiui, jūsų mėgstamame Londone, nelaukia artimas žmogus?


Nesu ištekėjusi, vaikų neturiu, bet, tikiuosi, kada nors tai įvyks. Visai neseniai patyriau, kad profesija ir romantiniai santykiai – nekoks pasirinkimas. Kad ir kaip šalia esantis nuostabus žmogus didžiuotųsi, džiaugtųsi tavimi, natūralu, kad jis negali susitaikyti su daug dalykų. Nė vienas negalime klonuotis – būti du asmenys, iš kurių vienas dainuotų, būtų gražus ir žibėtų scenoje, o kitas namuose ruoštų maistą, vakare kartu išgertų taurę skanaus vyno. 


Būti dainininku yra ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Ir – savanaudiškas. Kartais norisi iki vidurnakčio tik skaityti ir mokytis, o sesijos, repeticijos, spektakliai būna ir savaitgaliais, kai normali šeima laiką leidžia kartu. Nebent kitas žmogus dainininko kelią labai supranta, tam pritaria, o ne kenčia. 


Todėl reikia gerai pagalvoti, kas esi, ko tau išties reikia. Ar gyveni savo gyvenimą, ar jį aukoji dėl kito?.. Ir pati nenorėčiau kito žmogaus laikyti prie savęs, kad jis po daug metų pradėtų graužtis, kodėl tą padarė. Visų pasirinkimas – laisvas. Man dabar laikas dirbti. 
Nuotraukos iš asmeninio albumo

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt