Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lilas ir Innomine: nepadoriai padorus duetas

Lilas ir Innomine
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr. / Lilas ir Innomine
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Jie koncertuoja didžiausiose Lietuvos arenose, o jų kūriniai „YouTube“ svetainėje surenka milijonus peržiūrų. „Betgi tai – nieko ypatinga“, – nuo liaupsių kukliai išsisuka Konstantinas Kiveris (26) ir Rolandas Venckys (27), Lietuvai pažįstami kaip populiariausias šių dienų hiphopo duetas Lilas ir Innomine. 

Galbūt tą kuklumą vertėtų priskirti jaunam amžiui, bet neatrodo, kad ir po kelerių metų Lilas ir Innomine – kasdieniame gyvenime Konstantinas ir Rolandas – labai pasikeis. Savo populiarumą jie vertina labai santūriai, į dalyvavimą viešajame gyvenime žiūri dar santūriau.

„Perdėtas viešumas, dėmesys, bulvarinės televizijos laidos, fotografavimasis ant raudono kilimo – tikrai ne mums. Niekada apie tai nesvajojome. Be to, nelabai kam mes ten ir reikalingi“, – svarsto Rolandas.

Sunku tikėtis, kad savo gerbėjų minią jie kada nors gundys kokiais nors skandalais. Netgi žodžio „gerbėjai“ jiedu privengia.

„Man rodos, šis žodis yra net šiek tiek žeminantis, – susimąsto Konstantinas, kai trise susėdame lauko kavinėje. – Tai tiesiog – mūsų klausytojai. Kai jie susirenka į koncertus, apima jausmas, kad visi esame draugai.“

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Lilas ir Innomine“: „Nepadorus koncertas“
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Lilas ir Innomine“: „Nepadorus koncertas“

Lilo ir Innomine muzikinė biografija, laimei, visai nėra kukli. Užpernai jie laimėjo M.A.M.A. apdovanojimą kaip geriausia Lietuvos hiphopo grupė, išleido trečiąjį albumą „Tu – naktis“ ir ilgam jį paliko perkamiausių šalies albumų sąraše. Daug metų koncertavę baruose, 2016-ųjų pavasarį ambicingai ryžosi užlipti į Kauno „Žalgirio“ areną – ir užėmė ją su trenksmu, ko iki šiol nebuvo padarę nė vieni pirmtakai.

Jų kūriniai „YouTube“ svetainėje turi po keturis penkis milijonus peržiūrų, kas šioje šalyje irgi nėra dažnas atvejis, o šią vasarą vaikinai sukūrė Lietuvos olimpinės rinktinės himną „Tu privalai skambėt“. Praėjusį lapkritį jie surengė „Nepadorų koncertą“ „Siemens“ arenoje, bet nepadorumas jame buvo išreikštas tikrai ne nuogybėmis ar vulgarumu.

„O kas yra padoru? – klausiamai žvelgia Rolandas. – Šiuo pavadinimu mes tiesiog pašiepiame tam tikras visuomenės normas ir bandome iškelti klausimą: ar tai, kas yra cenzūruojama, iš tiesų to nusipelno?“

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Lilas ir Innomine“: „Nepadorus koncertas“
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Lilas ir Innomine“: „Nepadorus koncertas“

Iš kur judu kilę? Ar muzika anksti atsirado jųdviejų gyvenimuose?

Konstantinas: Mano mama kilusi iš Rusijos, gimiau Sankt Peterburge. Teoriškai esu pusiau lietuvis, pusiau rusas, bet širdyje – lietuvis. Augau Vilkaviškyje, dėl darbų organizuojant renginius yra tekę gyventi ir Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, o dabar jau daug metų gyvenu Vilniuje.

Rolandas: Gimiau Kaune, visą vaikystę praleidau Garliavoje. Iš pradžių kaip daugelis vaikų domėjausi sportu, žaidžiau krepšinį, o paskui atradau muziką. Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, KTU paskelbė išankstinį konkursą stoti į muzikinių technologijų specialybę. Nusiunčiau kelis savo kūrinius – ir Lietuvoje laimėjau pirmąją vietą, mane iškart priėmė studijuoti, skyrė stipendiją. Studijos labai padėjo, labiausiai – pažintimis: susibūrė draugų ratas, mąstantis ta pačia kryptimi. Stengiausi verstis iš muzikos, prodiusavau atlikėjus – iš esmės tuo pačiu užsiimu ir dabar.

Konstantinas: Man irgi klostėsi panašiai – iš pradžių sportas, paskui muzika. Nuo ketverių iki šešiolikos metų lankiau laisvąsias imtynes, visai neblogai sekėsi. Myliu sportą, ateityje labai norėčiau padirbėti populiarindamas tas sporto šakas, kurios Lietuvoje sulaukia mažiau dėmesio. Kiek jėgos leis – parodys laikas, tačiau bent jau imtynėms grąžinti skolą yra viena iš mano svajonių. Iš šių sentimentų ir atsirado kūrinys „Tu privalai skambėt“, kuris vėliau tapo olimpinės rinktinės himnu. Teko girdėti kalbų, kad tai buvo gudrus mano ėjimas siekiant dėmesio... Jokio gudrumo čia nebuvo. Tos dainos galėjo niekas neklausyti – vis tiek būčiau ją parašęs.

Jėgos akcentą nesunku pastebėti ir sporte, ir jūsų muzikos stiliuje.

Konstantinas: Turite galvoje agresiją? Tikrai taip, pirmajame mūsų albume „Pop“ jos buvo daug, ir keiksmažodžių gal buvo šiek tiek per daug... Bet laikui bėgant jų vis mažėjo. Pastebiu, kad ir manyje, kaip žmoguje, agresijos mažėja. Arba ji įgauna kitas formas.

Kur judu susitikote?

Rolandas: Renginiuose. Paauglystėje aš turėjau grupę, koncertuodavome hiphopo vakarėliuose.

Konstantinas: Aš irgi turėjau grupę, važinėdavome po barus. Su Rolandu buvome pažįstami iš tolo kokius porą metų, o tada visiškai atsitiktinai Palangoje apsigyvenome viename viešbutyje. „Kad jau esame kaimynai, gal einam alaus?“ – pasiūliau. Jis sutiko – taip ir geriam tą alų kartu iki šiol.

Ko jūs abu tada siekėte?

Konstantinas: To paties, ko ir dabar, – kurti muziką. Ambicijų visada turėjome, buvome maksimalistai. Aš pasakojau, ką noriu daryti, Rolandas – ką jis įsivaizduoja, ir tos vizijos visiškai sutapo. Šiaip mes labai skirtingi, bet pavyko vienam kitą papildyti: aš rašau eiles, esu atlikėjas ir rūpinuosi grupės vadyba, o Rolandas yra muzikantas ir prodiuseris. Mūsų duetas – tarsi santuoka, tik muzikinė.

Rolandas: Viskas prasidėjo nuo dainos. Mes norėjome tiesiog geros dainos – geros, žinoma, pagal savo tuometinius standartus. Taip atsirado „Jaunas ir durnas“. Žmonės tą kūrinį visai neblogai priėmė, tad mes tęsėme, ką pradėję.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Lilas ir Innomine“: „Nepadorus koncertas“
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Lilas ir Innomine“: „Nepadorus koncertas“

Ką norėjosi išsakyti ta pirmąja daina?

Konstantinas: Tada gal norėjosi tiesiog išsikeikti (šypteli). Apskritai to laikotarpio kūryba buvo tiesiog protestas prieš „saldumynus“. Šiandien jos pasiklausius truputį linksta ausys, bet tai buvo tikra. Beje, kūrinį „Jaunas ir durnas“ mes iki šiol atliekame koncertuose.

Pirmajam blynui neprisvilus, ką veikėte toliau?

Rolandas: Užsibrėžėme tikslą išleisti albumą. Lilas dažnai atvažiuodavo pas mane į Kauną, aš belsdavausi traukiniu pas jį į Vilnių. Mums labai padėjo Donatas Juršėnas-Donciavas iš „Sindikato“ – sudarė sąlygas dirbti jo studijoje, ten ir įrašėme visus tris savo albumus.

Konstantinas: Neturėjome tiek pinigų, kad iškart išleistume daug egzempliorių, tad albumo spausdinome po penkiasdešimt ar šimtą vienetų: parduodi vieną partiją, surenki pinigus, tada spausdini naują... Platinome irgi patys: pats važiuodavau susitikti su daugeliu pirkėjų ir įduoti albumo. Nepamenu, kiek tiksliai jų pardavėme, bet skaičius tikrai viršijo lūkesčius. Kitas žingsnis buvo sukurti gyvą muzikantų grupę: grojome kreivai šleivai, bet tuo metu nebuvo daug gyvų grupių, ypač hiphopo – tad gyvas grojimas tapo mūsų koncertų vizitine kortele. Rūsius po truputį keitė barai, barus – koncertų salės... Viskas augo lėtai.

Ar kada nors siekėte tapti antru „G&G Sindikatu“? Jį pralenkti?

Konstantinas: Niekada gyvenime su juo nelenktyniavome, nes mes jo tikrai nepakeisime. Galų gale – kam jį keisti? Ir kodėl mes turėtume būti antru „Sindikatu“, o ne tiesiog Lilu ir Innomine? Pastaruoju metu gana dažnai girdime apie mūsų konkurenciją, bet tai yra visiškas bullshit. Šios grupės nariai mums visada rodė pavyzdį, kaip elgtis scenoje ir už jos, kaip bendrauti su klausytojais, įskiepijo mums daug muzikinių vertybių. Jiems esant patalpoje mes visada nusiimsime kepures.

Asmeninio albumo nuotr./„Lilas ir Innomine“
Asmeninio albumo nuotr./„Lilas ir Innomine“

Kaip, laikui bėgant, keitėsi jūsų grupė? Joje atsirado ir mergina – Jevgenija?

Rolandas: Mes su Jevgenija turėjome bendrų draugų, ir sykį ji paprašė, kad išmokyčiau jos izraelietį draugą kurti muziką. Dabar jiedu – vyras ir žmona. Pasišnekėjome, parodžiau Lilui jos įrašus „Soundcloud“, ir nutarėme ją pasikviesti atlikti bendro kūrinio.

Konstantinas: Tuomet ieškojome vokalistės dainos „Karina“ priedainiui: ilgokai neradome, buvo daug galvos skausmo, kol neišgirdome Jevgenijos. Jos vokalas tikrai įspūdingas. Pas mus ji atvyko su vyru Asafu Yehuda: užteko vieno įrašo, kad jie nepastebimai taptų mūsų šeimos nariais. Kartu įrašėme albumą „Tu – naktis“, jau antrus metus kartu koncertuojame.

M.A.M.A. apdovanojimas jums buvo svarbus pasiekimas? Galbūt po jo išaugo jūsų honorarai?

Konstantinas: Stengėmės jo nesureikšminti. Į jį pretendavome kelerius metus: smagu, nes tai reiškia, kad kažkas tave pastebi. Laimėti irgi smagu, bet mes nelinkę tuo puikuotis. Apdovanojimai daro šiokią tokią įtaką honorarams, bet nemanau, kad žmonės tai ilgai prisimena: tą akimirką pažiūrėjo, o paskui išjungė televizorių ir tiek. Galų gale, ne visada statulėlių laimėtojai būna verti tų statulėlių.

Rolandas: Tai yra tik šou – to nereikėtų pamiršti.

Bet apskritai jūsų muzikiniame kelyje viskas klojosi gana sklandžiai ir tolygiai, be didesnių duobių ir šuolių?

Rolandas: Pamenu, mane ištiko šokas, kai Lilas pirmą sykį pasiūlė surengti grupės koncertą „Lofte“. Daug metų grojome baruose, o čia staiga – didelė scena, viskas taip rimta... Man tai atrodė didžiulis vau. Atkalbinėjau: „Mums dar reikia laiko, kam skubėt...“ Bet jis spaudė: „Reikia.“

Konstantinas: Drąsos iš tiesų reikėjo, o gal ir kvailumo: į „Loftą“ tuomet važiuodavo arba užsienio žvaigždės, arba pačios rimčiausios Lietuvos grupės. Mes buvome ten porą kartų groję apšildydami kitas grupes, bet čia – solinis koncertas!.. Tas koncertas nebuvo super, žmonių irgi nesusirinko labai daug, bet tai buvo puiki pamoka ir paspirtis ateities sprendimams. Po kiekvieno tokio kvailo žingsnio galiausiai, manau, išlošdavome.

Kaip jūs priėjote iki dar didesnių koncertinių erdvių?

Konstantinas: Tai buvo dar viena kvaila idėja (šypteli). 2015-aisiais išleidome trečiąjį albumą, tradiciškai surengėme jo pristatymą „Lofte“, bet jau matėme, kad žmonės ten nebetelpa. Akivaizdžiai reikėjo didesnės erdvės, ir šįkart jau nebebuvo man prieštaraujančių.

Rolandas: Pamaniau, kad turime rizikuoti. O kada, jei ne dabar?

Konstantinas: „Žalgirio“ arena buvo visiškas rokenrolas, nežinojome, ko tikėtis. Ar kažkam tai bus įdomu? Ar mūsų nenušvilps, neišvadins išsišokėliais? Ar neišeisime per kaminą, nes renginio sąmatos – didžiulės?.. Rizika didelė, bet apsisprendėme: darome tą rokenrolą. Ir padarėme. Pardavėme, rodos, apie aštuonis tūkstančius bilietų, dar susirinko draugai ir giminės, suskrido visi iš Anglijos, Rusijos, Izraelio, žodžiu – viskas pavyko puikiai!

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Lilas ir Innomine
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Lilas ir Innomine

Ir nebėra ko baimintis?

Rolandas: Dabar suprantu, kad sprendimas surengti koncertą arenoje buvo labai teisingas. Anksčiau daugeliui atrodėme gilus underground’as, tik kažkodėl turintis daug peržiūrų „YouTube“. Koncertų organizatoriai ir apskritai daugelis muzikos pasaulio atstovų į mus žiūrėdavo pro pirštus, o tuo išsišokėlišku žingsniu jiems parodėme, kad gal vertėtų žvilgtelėti dar kartą.

Konstantinas: Turbūt žaviausia tai, kad dabar jau galime sau leisti rinktis koncertus. Atlikėjai meluoja sakydami, kad jiems visi koncertai yra šventė, o publika visur tik pati nuostabiausia, – taip tikrai nėra. Dažnai tenka groti ne pačiose maloniausiose vietose, ir to priežastis – tik pinigai. Mes svajojome susikurti pasirinkimo laisvę, svajojome rengti gerus koncertus, o ne važinėti prisidengę kvailelių linksmintojų amplua visur, kur tik švilpteli. Mūsų buvę vadybininkai vis kalė į galvą, kad miestelių šventės turėtų būti mūsų siekiamybė, nes ten geri pinigai. Netrukus atsisakėme ir tų vadybininkų, ir jų siekiamybių. Man, kaip žmogui ir ypač kūrėjui, laisvė itin svarbi.

Kaip jūs bendraujate su savo klausytojais?

Konstantinas: Žiūrime į juos kaip į artimus. Jeigu jie klausosi tų mano keistų eilių, matyt, kažkas mus sieja – tikrai nesame svetimi.

Paauglių meilės prisipažinimų nesulaukiate?

Konstantinas: Būna – merginos parašo keistų dalykų, kartais ir pasako, bet suprantu, kad tai nėra rimti pareiškimai, tad pasišypsau ir tiek.

Rolandas: Aš nesulaukiu – juk manęs niekas nepažįsta (šypteli). Mano asmeninė erdvė nėra pažeidžiama, tad viskas yra gerai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Sausakimšoje Vilniaus arenoje „Nepadorų koncertą“ surengę Lilas ir Innomine stebino siurrealistiniu šou

TAIP PAT SKAITYKITE: „Lilas ir Innomine“ hiphopo gerbėjus sukvietė į neregėtą alternatyvios muzikos šventę

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt