Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laidą apie kalinių žmonas vesianti Laisva: „Žmonių akyse aš esu kovotoja už laisvę“

Donata Gutauskienė-Laisva Interviu
„Fotogenijų“ nuotr. / Donata Gutauskienė-Laisva
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Dainininkė, televizijos žurnalistė ir pramoginių projektų dalyvė Donata Gutauskienė-Laisva (28) susidūrė su nauju iššūkiu – ves ypač prieštaringai vertinamą televizijos laidą „Kalinių žmonos“. Apie tai, kodėl ši tema Laisvai svarbi, garsi moteris papasakojo prieš keturis mėnesius „Žmonių“ žurnale išspausdintame interviu.

Laisva puikiai žino, kas yra žiūrovų meilė. Neapykantos jai, be abejo, irgi teko patirti, visgi meilės – gerokai daugiau: „Gal dėl to, kad esu labai paprastas ir atviras žmogus? O kai pasakoju savo gyvenimo istoriją, pati negaliu atsistebėti – negi visa tai nutiko man?..“

Šviesiaplaukę skardžiabalsę Laisvą visi prisimena dar iš muzikinio šou „Kelias į žvaigždes“, kuriame pasirodė vos baigusi mokyklą. Kaip mergaitei iš Veliuonos kilo mintis užkariauti televiziją?

Jau vidurinėje buvau labai aktyvi: per išleistuves direktorė padovanojo įrėmintą nuotrauką iš renginio, kur aš – su tautiniais drabužiais, ir palinkėjo toliau žibėti. Aš ir žibėjau, nes tą vasarą išsipildė net dvi svajonės: įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti muzikinio teatro aktoriaus specialybės ir patekau į projektą „Kelias į žvaigždes“. Į šį šou vyko net kelios atrankos, susirinko tūkstančiai gabių žmonių, o aš – tikra kaimietukė: paprasta, tiesmuka, nevyniojanti žodžių į vatą... Komisijoje sėdintis Edmundas Kučinskas pamerkė akį: atseit, su tavimi viskas bus gerai. Ir nugalėjau, o tada jau teko rinktis, kuri svajonė didesnė.

Ko tu tikėjaisi iš realybės šou?

Įsivaizdavau, kad tas projektas Lietuvos mastu – aukščiausio lygio. Maniau, atsiras gerbėjų, kuriems patiks mano balsas, ims kviesti į koncertus... Iš dalies taip ir įvyko, bet drauge teko suvokti, kad dainavimas realybės šou – tikrai ne svarbiausias. Kur kas svarbesnės – tavo būdo savybės, bendravimas, kivirčai... Tuo metu televizijoje dar nebuvo uždraustas alkoholis, tad šaldytuvas kambaryje nuolat būdavo pilnas: galėjome gerti nuo ryto iki vakaro, iš to ir kildavo konfliktų. Pati, beje, niekada nepiktnaudžiavau – bijojau tėvų reakcijos. Keletą mėnesių gyvenome nepaprastai intensyviai, visiems buvome reikalingi, bet projektui pasibaigus kaip kirviu nukirto: baigta. Vakar tu dar buvai visur, o šiandien tavęs niekam nebereikia: dar bandai kažko griebtis, kažkam skambinti, bet ragelyje išgirsti nuostabą – „Kas tu, ko nori?..“ Vilniuje manęs niekas nebelaikė, tad grįžau pas tėvus: pusmetį kamavo juodos mintys, tysodama ant sofos spoksojau į televizorių, ir toks graudulys ėmė... Kai pabendrauju su žmonėmis, išgyvenusiais realybės šou, jaučiu, kad jie iki šiol nešiojasi tą skaudulį. Laimei, man pavyko jo nusikratyti. Pripažinau sau: televizija mane užbūrė visiems laikams ir, jeigu manęs nebereikia ekrane, juk dar yra ir kita barikadų pusė – užkulisiai.

Stop kadras/Donata Gutauskienė-Laisva ir Rolandas Gutauskas
Stop kadras/Donata Gutauskienė-Laisva ir Rolandas Gutauskas

Kaip patekai į tuos užkulisius?

Grįžau į Vilnių, įsidarbinau vadybininke spaustuvėje. Kolegos buvo supratingi. „Čia ne tavo kelias, – tiesiai sakė. – Tau tik į televiziją eiti, o ne už stalo sėdėti.“ Draugė, dirbanti pas Saulių Bartkų, griežtai liepė: „Imk telefoną, skambink prodiuseriams ir klausk, ar neieško darbuotojų.“ Taip gavau pirmąjį darbą televizijoje: su prodiuseriu Ričardu Rickevičiumi rengėme projektą „Triumfo arka“. Buvau sužavėta: žmonės čia dainuoja!.. Susipažinau su Modestu Pitrėnu, operos solistais, dirigentais. „Tikrai nebus lengva“, – gąsdino Ričardas. Mačiau, kad ir jis pats nėra lengva asmenybė, bet pasiryžau daryti viską, kad man leistų bent prisiliesti prie tokio darbo. Ir esu jam dėkinga už patirtį, nors išsiskyrėme ne visai gražiuoju... O tada paskambinau Kristupui Krivickui.

Jis tau pasirodė lengvesnio charakterio?

Nepasakyčiau... Tačiau pas jį gavau didžiulės žurnalistinės patirties. Mane priėmė kaip kavos virėją ir popieriaus supirkėją, bet kadangi tuo metu prie kompanijos buvo prisijungusi dar viena „lengva“ asmenybė – Rūta Janutienė, jiems skubiai reikėjo redaktorių. „Gal nori pabandyt?“ – paklausė. Stengiausi, verčiausi per galvą – ir tikriausiai visi tai matė. Dirbau laidose „Kodėl?“, „Be komentarų“, rengiau interviu. Sustiprėjau kaip televizijos žurnalistė: nors žurnalistikos nestudijavau, visgi mokiausi iš geriausių. Ir Krivickas, ir Janutienė prireikus gali spirti koja į duris ir užduoti patį nepatogiausią klausimą. To paties jie reikalavo iš manęs – ir aš visai neblogai sekiau jiems iš paskos.

Apie dainavimą tuo metu buvai pamiršusi?

Visada tyliai apie tai svajojau. Televizijoje susipažinau su daug žmonių, tarp jų buvo ir Deivydas Zvonkus: po projekto „Chorų karai“ jis pakvietė prisijungti prie „Smaragdinio“ choro. Važinėjome po Lietuvą, koncertavome, turėjau ir solo partijų, ir tie koncertai po truputį atgamino jausmą, ką reiškia būti ant scenos. Širdis dainavo, kai mūsų prodiuserinė kompanija ėmė kurti projektą „Muzikinė kaukė“: dirbau už kadro, rinkau artistus, kurie galėtų ten dalyvauti...

„Fotogenijų“ nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva
„Fotogenijų“ nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva

Ir šiukštu niekam neprasitarei, kad ir pati dainuoji?

Ne... Puikiai supratau, kad žiūrovams reikia įdomių herojų. O aš tuo metu buvau tiesiog Laisva: paprasta mergina, gražiai dainuojanti, ir tiek – tokių juk pilna! Tačiau kai mano asmeniniame gyvenime atsirado visokių peripetijų, kai visi išgirdo, jog mano vyras sėdi kalėjime, prodiuseriai mane tarsi pamatė iš naujo.

Bet juk ir pati, tiek metų dirbusi televizijoje, žinai pramogų pasaulio taisykles: tikra žvaigždė tiesiog privalo turėti įdomų asmeninį gyvenimą!

Iki tol, kol sutikau būsimąjį vyrą, mano asmeninis gyvenimas buvo visai neįdomus. Vaikinų jame buvo nedaug, rimto draugo apskritai niekada neturėjau. Ne sykį atrodė, kad štai jau įsimylėjau, kad tai galėtų būti mano žmogus, bet... Ilgai nesutikau tokio, kuris į mane žiūrėtų rimtu žvilgsniu, norėtų su manimi praleisti ne vieną ar porą vakarų, o visą gyvenimą.

Man norėjosi būti mylimai, jausti vyro dėmesį, bet kelyje pasitaikę vaikinai buvo menka paguoda: pasirodo kaip jaunas mėnulis, pakviečia į pasimatymą, vėl kažkur pradingsta... Kai Rolandas man pirmą kartą parašė per feisbuką, dėbtelėjau į jo nuotrauką be jokių vilčių: ech, gražus vyras, bus dar viena eilinė situacija. Tuo metu dirbau laidoje „Be komentarų“, dažnai rodžiausi kadre – ir buvau jau patyrusi, jog kai kuriems vaikinams patinka kabinti merginas iš ekrano vien tam, kad parodytų draugams. Bet Rolandas buvo kitoks.

Kuo jis tave patraukė?

Iš pradžių – išvaizda, o paskui pasirodė tiesiog fainas žmogus. Pradėjome susirašinėti, apsikeitėme telefonų numeriais. Kai jis paskambino, negalėjau susilaikyti nesijuokusi – jis iš Marijampolės, labai suvalkiavo... Padėjau ragelį ir pareiškiau kolegėms: „Koks kaimietis!“ Bet mintyse jau kirbėjo: gal ir įdomu būtų susitikti. Vėliau vienas kitam pasakojome savo pirmuosius įspūdžius. „Pažiūrėjau tavo nuotraukas ir pamaniau: koks simpatiškas, kaip norėčiau tokio vyro“, – pasakiau. Ir jis atsakė: „Pažiūrėjau į tavo profilio nuotrauką – ir pamačiau tavyje labai gerą žmogų. Pamaniau: su tokia tikrai galėčiau gyventi...“

Kokį mėnesį bendravome skaipu ir telefonu, o tada pasikviečiau jį į svečius. Rolandas man nedarė jokio spaudimo, pati pasiūliau: „Gal susitikime ir nueikime į pasimatymą?“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva ir Radži
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva ir Radži

Kaip jis tuo metu gyveno?

Tuo metu jau lankėsi teismuose... Aišku, iškart nepuolė man to pasakoti. Kai atvažiavo, nuo pirmos akimirkos bendravome kaip seni bičiuliai. Maniau, per pirmąjį pasimatymą jaudinsiuosi, nežinosiu, ką kalbėti, o jeigu dar į tualetą prireiks nueiti – išvis mirsiu iš gėdos... Bet nenutiko nieko panašaus. Mudu daug kalbėjomės, juokėmės, nebuvo jokių nejaukių pauzių, jautėmės absoliučiai savi. Jis liko pas mane nakvoti, o kitą dieną atvirai pasakiau: „Tu man patinki. Jei ir aš tau patinku, gyvenkime kartu.“ Ir jis pasiliko.

Kada jis tau papasakojo tiesą?

Turbūt pirmąją savaitę. Nebuvo prasmės slėpti – aš juk žurnalistė, tuoj įvedžiau jo vardą į interneto paiešką, o toji išmetė visus niuansus...

Rolandas vyresnis už mane – jam keturiasdešimt vieni. Anksti neteko tėvų: jie vienas po kito mirė, kai buvo dar paauglys. Jo jaunystė prabėgo tokioje aplinkoje, kurioje sunku atsilaikyti prieš blogas pagundas: devyniasdešimt kelintieji, ekonominis perversmas, Marijampolė, reketai, mašinų turgūs... Likęs našlaičiu, jis troško gerai gyventi. Pirmąkart sėdo už reketą turguje, tebūdamas septyniolikos. Antrąkart – už finansinius nusikaltimus ir vagystes, trečią – už mokesčių slėpimą.

Ir kaip į tai reagavai?

Sunku paaiškinti, bet tai manęs neišgąsdino. „Marijampolėje daug kas tuo metu taip gyveno“, – sako jis, ir aš juo tikiu. Sutikau su juo sukurti šeimą, nes patikėjau, kad jis gali gyventi ir kitaip: juk nuo pat pradžių nieko nuo manęs neslėpė, niekada nenuvylė. Jaučiu, kad aplinkiniai tik ir laukia: „Išeis į laisvę, tuoj padarys kitą nusikaltimą... Aštuonis kartus teistas – ko iš jo tikėtis?“ Gaunu laiškų iš nepažįstamų moterų: „Nebūk kvaila, aš irgi laukiau saviškio sugrįžtant – be reikalo...“ Negaliu prisiekti, kad man taip neatsitiks, bet visgi tikiu, kad to nebus. Jis labai stengiasi atsitiesti, pataisos namuose dirba liejiku, jau yra įgijęs ne vieną specialybę, ko, beje, aš neturiu – per tuos darbus taip ir likau turėdama vidurinį išsilavinimą. Kai susitinkame pasimatymuose, tikina: „Anksčiau man niekas nerūpėjo, nes neturėjau pas ką grįžti. Gyvenau, kaip papuolė, metus už grotų praleidau veltui, į viską buvo nusispjaut... O dabar aš turiu tave.“ Jis labai bijo mane prarasti. Kai jam teko mane palikti ir sėsti į kalėjimą, labai išgyveno: „Man žemė iš po kojų slysta, nes galiu tavęs netekti...“ Jis niekada nebuvo vedęs, bet merginų turėjo – tik nė viena jo nesulaukdavo. Tačiau aš patikinau: „Jei jau pasiryžau būti su tavimi, tikrai tavęs nepaliksiu.“

Ar sutinki su posakiu, jog meilė – akla?

Iš dalies gal ir akla... Bet nuoširdžiai sakau: aš jį labai myliu. Jei nebūčiau to paties sulaukusi iš vyro, tikrai nebūčiau pasiryžusi šiems santykiams, tačiau tas abipusis jausmas, mūsų bendravimas, sutarimas man labai svarbu. Dirbdama laidoje „24 valandos“ kasdien važinėju po Lietuvą, sutinku daug šeimų, matau, kaip jos nesutaria, – ir suprantu, kad manieji gražūs santykiai šeimoje yra didelė vertybė. Visą gyvenimą svajojau sutikti vyrą, kuris mane mylėtų, – ir sutikau. Iki tol, kol jis pateko į pataisos namus, kartu pragyvenome daugiau kaip metus ir aš turėjau laiko įsitikinti, kad jis – šeimos žmogus: pedantiškai tvarkingas, mėgstantis gaminti maistą. Jaučiausi kaip karalienė, o jis sakydavo: „Tu tik mane mylėk, tik būk man ištikima ir gera, o aš pasirūpinsiu visais namų kampais.“ Kai jį pasodino, pirmomis dienomis jaučiau šoką: aš vėl likau viena, man vėl reikės tvarkyti namus, gaminti valgį...

Luko Balandžio / 15min nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva
Luko Balandžio / 15min nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva

Ką Rolandas veikė tuo metu, kai jūs dar gyvenote drauge?

Iki pažinties su manimi jis turėjo restoraną Marijampolėje, bet tą verslą teko uždaryti. Kai susipažinome, jis vėl svajojo apie klubą ar restoraną, nes yra verslus žmogus. Drauge Druskininkuose pradėjome verslą, jį, beje, vėliau bandė pratęsti Mia su savo vyru, bet nepasisekė nei mums, nei jiems. Po kelerių metų, kai grįš namo, vyras vėl žada imtis kokio nors verslo – aš į jį dedu daug vilčių ir labai jį palaikau.

Judu turite sūnų Roką. Kaip abu reagavote į žinią, kad susilauksite vaiko?

Vaiko mes tikrai neplanavome – juk gyvenome aiškiai žinodami, kad vieną dieną Rolandui teks mane palikti ir sėsti į kalėjimą. Tas kūdikis atsirado, taip sakant, iš didelės meilės... Iš pradžių labai išsigandau. Vyras irgi išsigando: iš ankstesnių santykių jis jau turėjo dukrą, žinojo, ką reiškia auginti mažą vaiką. Kai užsiminiau apie abortą, pasakė: „Kaip tu nuspręsi, taip ir bus.“ Nuvažiavau pas gydytoją... Mudvi atvirai pasikalbėjome, ir ji padėjo man susiprasti. „Kiek tau metų? Dvidešimt šešeri? – paklausė. – Tu turi darbą, turi kur gyventi, ką valgyti? Ir kada gi ruošiesi gimdyti – trisdešimt penkerių, keturiasdešimties?.. Ne, dabar yra pats laikas!“ Išėjau iš jos kabineto palengvėjusia širdimi. Laukimosi mėnesiai buvo gražūs: svajojau, kad vyro verslas įsisuks, mums nestigs pinigų, ir man po gimdymo nereikės kuo skubiau grįžti į darbą. Bet nutiko priešingai... Faktas, kad gyvenimo draugė laukiasi, netapo lengvinančia aplinkybe – Rolandą pasodino, kai iki gimdymo buvo likęs vos mėnuo.

Kaip ištvėrei tą gyvenimo etapą?

Iš pradžių buvo žiauriai sunku. Neturėjau kam pasiguosti: nuo artimųjų nuslėpiau faktą, kad Rolando nebėra su manimi, draugėms skambinti ir skųstis neišdrįsau. O ir kuo jos būtų padėjusios?.. Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai gimė sūnus: labai verkiau, kad neturiu su kuo pasidžiaugti. Vaikščiodama ligoninės koridoriais, palatose matydavau šeimos idilę: moteris su kūdikiu ant rankų, greta jos – vyras, pilna vaza gėlių, didžiulis meškinas... O aš – visiškai viena. Gydytojai į mane žvelgė su gailesčiu, todėl norėjau kuo greičiau ištrūkti namo. Kai draugai atvyko manęs parvežti, išėję pro duris pamatėme šeimą, besifotografuojančią prie gimdymo namų.

„Nufotografuokime ir tave“, – pasiūlė draugė.

Turiu tą nuotrauką: taip ir stoviu viena pati su kūdikiu... Kai dabar girdžiu moteris guodžiantis, kaip joms sunku auginti vaikus, pagalvoju: jos turi vyrus, mamas, neretai – ir aukles. O aš neturėjau nieko, kas galėtų nors trumpam pačiūčiuoti vaiką. Išgyventi vien iš motinystės pašalpos buvo neįmanoma, privalėjau anksti grįžti į darbą. Darbe irgi niekas neklausdavo, naktį miegojau ar ne. Sykį net pati savęs išsigandau: akyse tapo pilka, pamaniau, kad tikrai nukrisiu... Per nėštumą buvau priaugusi penkiolika kilogramų, po gimdymo numečiau dvidešimt penkis: sudžiūvau, atrodžiau baisiai.

Bet laikas bėgo, sūnus augo, darėsi vis lengviau. Auklių ieškojau sunkiai: pirmąją atleidau išgirdusi, kaip ji rėkia ant vaiko, antroji ėmėsi auklėti ne vaiką, o mane... Ačiū Dievui, dabar turiu puikią: ji savo namuose prižiūri keletą vaikų, jei susivėlinu darbe – nedaro iš to problemos. Leisti sūnaus į valdišką darželį negalėčiau: dažnai užtrunku filmavimuose, o be manęs daugiau nėra kam jo pasiimti.

„Fotogenijų“ nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva
„Fotogenijų“ nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva

Užpernai ryžaisi oficialiai ištekėti už Rolando, jųdviejų vestuvės įvyko pataisos namuose. Jokių dvejonių prieš žengiant šį žingsnį nebuvo?

Dar jam esant laisvėje kalbėdavome apie vestuves, tik vis neprisiruošėme. O tuoktis įkalinimo įstaigoje paskatino paprasta priežastis: vedusiems lengviau matytis, kas du mėnesius skiriami ilgesni pasimatymai. Man tai buvo ir džiugi, ir skaudi diena, nes tėvai nepalaikė mano sprendimo. Atvažiavau į Alytaus pataisos namus su sūnumi ir draugų šeima, atsivežėme šampano: kalėjime jo gerti negalima, tad simboliškai susidaužėme taurėmis automobilių aikštelėje... Mus su Rolandu pakvietė į pasimatymų kambarį, civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja perskaitė kelias frazes, paklausė, ar sutinkame tapti vyru ir žmona, ir viskas. Po to gavome ilgalaikį pasimatymą – dvi paras pabuvome pas vyrą kartu su sūnumi, tai ir buvo didžiausias džiaugsmas. O dabar kartais pasijuokiame: „Tu tik pažiūrėk, kiek jau laiko mes susituokę...“

Kai nusprendei dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“, supratai, kad savo gyvenimo istorijos nuo žiūrovų nenuslėpsi?

Supratau, kad turiu atiduoti duoklę už galimybę dainuoti. Laidos prodiuseriai su manimi elgėsi labai gražiai, nespaudė ir neprovokavo: tiesiog sykį paklausė, kam skirsiu meilės dainą. Šiaip aš neverkiu, bet tąsyk apsiašarojau: „Vyrui“... Tuomet ir užsiminėme, kad mano vyras atlieka bausmę. Kiti nebuvo tokie subtilūs: vienas portalas ypač ilgai persekiojo, lakstė į teismus, elgėsi kone teroristiškai... Bet laikiausi tvirtai: neprivalau slapstytis, aš nieko blogo nepadariau – tik įsimylėjau kalinį. Ir jis nėra žudikas ar iškrypėlis. Neteisinu vyro už padarytus nusikaltimus, nesakau, kad tai „nieko tokio“, bet greitų pinigų troškimas būdingas net patiems aukščiausiems – tik pažvelkite į Eligijų Masiulį... Deja, tai žmogiška silpnybė. Ir televizijos žiūrovai mane palaikė: jiems mano istorija pasirodė nuoširdi ir artima, jų akyse tapau laisvės nešėja, ryžtinga moterimi, atsidavusia šeimai. Mudviejų duetas su Radži gal todėl ir nugalėjo, kad abu – labai atviri ir tiesūs. Iki šiol sulaukiu daugybės žmonių žinučių: „Kokia jūs šaunuolė...“ Labai jiems ačiū.

Dar vienas didelis pasiekimas – projekto metu Stano pasiūlė dirbti su juo. Dabar jis mano muzikos prodiuseris: įrašome dainas, jis rūpinasi mano muzikine veikla. Važinėju koncertuoti ir su Radži, ir viena: jau apvažiavome visą Lietuvą, buvome nuskridę ir į Švediją. Vasarą sulaukiau pasiūlymų dainuoti pajūryje, bet nenorėjau numesti sūnaus likimo valiai, – geriau jau pabūsiu biednesnė, tačiau sūnaus nepaliksiu. Suprantu, kad norint vystyti šią veiklą reikia būti televizijoje, o aš joje esu su kaupu.

Tiek daug dirbdama, turėtum būti ganėtinai pasiturinti?

Daug dirbti naudinga dėl to, kad visiškai neturiu laiko gailėtis savęs. Turtinga, deja, nesu: ne paslaptis, po žlugusio verslo liko daug skolų, jas man iki šiol tenka mokėti. Taigi gyvenu nuo algos iki algos: vairuoju ne limuziną, o 2001-ųjų mersiuką, nuomoju butą, kailinių negaliu sau leisti, louboutinų neturiu... Apskritai neturiu nė vieno prabangaus daikto. Bet nesiskundžiu: turiu mėgstamos veiklos, šeimoje visi esame sveiki, nebadaujame, o ir ateitį matome šviesią. Vyras sugrįš – ir dviese jau bus lengviau.

LNK nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva
LNK nuotr./Donata Gutauskienė-Laisva
„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt