Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygą „Ne bobų vasara“ parašiusi Rūta Vanagaitė: „Savo laimę reikia išsiplėšti“

Rūta Vanagaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Rūta Vanagaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Šita knyga turėjo vadintis „Mokausi būti laiminga“. Ir kuo daugiau tau metų, tuo intensyviau turi mokytis, tuo labiau stengtis. Aš netikiu, kad žmogus gali būti laimingas savaime. Manau, kad savo laimę reikia išsiplėšti. Tebūnie tai savotiškas vadovėlis: jei ne apie tai, kaip būti laimingai, tai bent jau – kaip nebūti nelaimingai“, – prisipažįsta nemažą dalį savo gyvenimo patirties į knygą „Ne bobų vasara“ sudėjusi teatrologė, viešųjų ryšių specialistė, prodiuserė Rūta Vanagaitė (59).

Parašiusi knygą išmokote būti laiminga?

Nebūti nelaiminga, man atrodo, aš jau išmokau. O būti laiminga vis dar mokausi. Mano dukra, kuriai dabar dvidešimt aštuoneri, sako, kad šitos knygos moterims iki trisdešimties metų skaityti nereikėtų. Per trisdešimt – tik toms, kurios jau susidūrė su gyvenimo sunkumais. O nuo keturiasdešimties, kaip sako kitos mano draugės, privaloma visoms, nes tada kur kas geriau gyvensi, kai tau bus penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų.

Prisipažinsiu, kad skaitydama jūsų knygą verkiau. To ir siekėte – sugraudinti?

Ne, tiesiog jeigu mano patirtis ir mintys jus palietė, tai reiškia, kad jūs – irgi šalnos pakąsta. Tokius žmones atpažįstu... Kita vertus, džiaugiuosi, kad mano knyga giliai „kabina“. Man atrodė kvaila rašyti lengvus, paviršutiniškus patarimus, nieko asmeniško. Žmonės tavimi netikės, jeigu neparodysi, kad pati per tą š... perėjai. Girdėjau gerą Jungo posakį: „Tik sužeistas daktaras gali gydyti.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė

Kodėl apskritai sėdote rašyti tokios knygos?

Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia – kad po manęs kas nors liktų. Kai artėji prie kokio nors jubiliejaus, kaskart pagalvoji: „Gal čia – jau paskutinis jubiliejus...“ Mano mama Lilija Vanagienė buvo vertėja, per gyvenimą išvertė trisdešimt aštuonias knygas. Kai buvo jos šermenys, iš bibliotekos suvežėme visas jos knygas ir laidojimo namuose padarėme savotišką parodą. Žmonės ėjo ir aikčiojo: „Oi, juk čia mano vaikystės knyga! Aš su ja užaugau...“ Jie vartė knygas, kalbėjosi apie mano mamą, ir taip ji dar kelias akimirkas galėjo pabūti su mumis.

O aš neturiu nieko, ką galėčiau palikti. Negi kadaise rengto projekto „Pagauk kampą“ įrašus per mano laidotuves paleis? Geriau tegu lieka knyga: kad žmonės žinotų, ką aš patyriau, ką galvojau, kaip gyvenau. Labai daug ko manyje susikaupė, daug ką skaičiau, daug ką permąsčiau, per daug ką perėjau. Prieš dešimt metų nebūčiau tokios knygos parašiusi... Kai pernai rudenį ieškojau, kas išleistų mano knygą apie pagyvenusių žmonių slaugą, kelios leidyklos atsisakė, o viena sutiko. Su sąlyga, kad kita Vanagaitės knyga bus atsiminimų. Ar man šimtas metų, kad atsiminimus rašyčiau? Supratau, kad galiu parašyti nebent tokią knygą, iš kurios moterys pasimokytų būti laimingesnės. Ir tegu nevaidina, kad visos yra laimingos: laimingų – vienetai. Va, toms, kurioms sunku, šita knyga ir skirta.

Ji atsirado per vasarą, atostogaujant pas draugą Anglijos pajūry. Jis išeidavo į darbą, o aš pirmiausia nueidavau prie jūros ir, lydima nustebusių vietinių žvilgsnių (ten juk niekas jūroje nesimaudo – šalta) bei dviejų gelbėtojų, išsimaudydavau. Vienas gelbėtojas stebi iš vienos pusės, kitas – iš kitos... Išlipu, įsisupu į chalatą, pareinu namo ir sėdu rašyti...

Kas iš tiesų vyksta su penkiasdešimtmete moterimi, kuri viešumoje stengiasi atrodyti stipri, energinga, nepalaužiama?..

Aš net nesistengiau, gal tik atrodžiau nepalaužiama... Ir visai nesvarbu, kaip tu atrodai, likusi viena lygiai taip pat kaip visos verki į pagalvę... Pastarieji dešimt metų, ko gero, buvo patys nelaimingiausi mano gyvenime. Skyrybos, artimų žmonių mirtys, vaikų išėjimas iš namų... Būdavo taip, kad kol esi apsupta žmonių, kažkaip stengiesi atlaikyti, o paskui pasislepi tualete arba atsisėdi į mašiną ir lipti iš jos nenori. Tik užsidariusi jautiesi saugi.

Arba pradedi kapines lankyti kone kasdien, kalbėtis su savo mirusiais artimaisiais. Jeigu imi galvoti, kad visa tavo „chebra“ yra anapus, nieko gero nelauk... Turiu draugę, kurios vyras palaidotas netoli mano tėvo. Kartą mes net prisiekėme viena kitai, kad į kapines pas savus važinėsime ne dažniau nei kartą per savaitę. Sukirtome rankomis... Tada aš tyliai nuvažiuoju į kapines, žiūriu – mano draugės mašina išrieda iš teritorijos... Galima sakyti, kad tik parašiusi šią knygą aš nustojau taip dažnai lankyti kapus ir pagaliau grįžau pas gyvuosius.

Kada moteris yra nelaimingiausia?

Kai lieka viena. Nuostabi psichoterapeutė Brigita, pas kurią patekau sunkiausiu laiku, paaiškino: tada, kai prarandi visus ligtolinius savo gyvenimo vaidmenis. Juk per gyvenimą būni dukra, žmona, mama, mylimoji... Kai nebetenki tėvų – nebesi dukra, išsiskiri – nebesi žmona, užaugini ir paleidi vaikus – tu lyg ir nebe mama. Tai kas tu esi? Arba pradedi ieškoti naujojo savo identiteto, arba krinti į duobę. Tą vienatvės tavyje padarytą tuštumą nori nenori turi kuo nors užpildyti. Prieinamiausia priemonė – alkoholis. Mūsų visuomenėje matau ne vieną žinomą moterį, kuri po skyrybų likusi su vaikais dar kaip nors laikosi, kabinasi į gyvenimą. Užtat, jiems užaugus ir išėjus, išgyvena pačią tikriausią krizę. Dėl depresijos, alkoholio ir dar neretai vaistų mišinio visa aplinka joms tampa priešu.

Po skyrybų aš irgi dar turėjau vaikus. Bet kai sūnus išvažiavo studijuoti į Škotiją, dukra – dirbti į Vieną, aš pirmą kartą per penkiasdešimt septynerius metus likau gyventi viena. Iš pradžių drąsinausi: „Kaip gerai, niekam nereikės valgyti daryti! Dietos laikysiuosi. Tik balto sūrio šaldytuve turėsiu...“ Bet viena tokia diena, antra, trečia... Ir pradėjau nerimauti: „Ką man dabar daryti? Kam aš reikalinga?“ Draugių turiu, bet beveik visos ištekėjusios, – kartais jos gali susitikti, kartais ne. Vakarai, savaitgaliai lieka tušti ir vieniši. Turiu kaimą: tai ką, važiuosiu ten viena, nupjausiu žolę ir sėdėsiu savęs gailėdama?..

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė

Norite pasakyti, kad jūsų amžiaus moteris nebeturi jokių vilčių vėl mylėti ir būti mylima? Nei gatvėje, nei kavinėje joks vyras nebeužkalbins norėdamas susipažinti?

Neužkalbins ir nepakvies išgerti kavos, nes geri tokio amžiaus vyrai gyvena šeimose. O vieniši ieško jaunų merginų. Kai išsiskyriau su antruoju savo vyru Vladu Bagdonu, man jau buvo keturiasdešimt aštuoneri ar devyneri. Pažinčių rinkoje buvau visiškai nepaklausi. Pagalvokite, 1900-aisiais vidutinė žmonių gyvenimo trukmė buvo tik keturiasdešimt septyneri metai: užaugini vaikus ir miršti, net tokios sąvokos kaip „klimaksas“ tiesiog nebuvo. O dabar gyvename mažiausiai iki septyniasdešimties! Vadinasi, dar tris dešimtmečius reikia kažkaip pragyventi! Vienai?

Pati knygoje patariate: jeigu vyras geras, santuoką ir šeimą reikia saugoti. Kodėl jums nepavyko išsaugoti dviejų savo santuokų?

Šeimą tikrai reikia saugoti. Išskyrus du atvejus: jeigu vyras geria arba jeigu yra neištikimas. Tada tu tampi niekuo, jo gyvenimo šiukšle... Lygiai tas pats, jeigu vyras turi priklausomybę nuo alkoholio: jis gyvena ne su tavimi, o su savo priklausomybe, jam bonka yra svarbiau nei tu. Ir vienu, ir kitu atveju tu žmogaus neturi. Ryšys baigtas.

Mano pirmasis vyras buvo suomis Ronaldas. Tą santuoką gal ir galėjau išsaugoti... Bet esu veiklos žmogus, todėl penkerius metus gyvendama Suomijoje tiesiog dusau nuo to, kad nieko neveikiu ir buvau namų šeimininke. Aš kalbėjau, straipsnius rašiau suomių kalba, bet vis tiek jaučiau, kad visi vartai man ten uždaryti. O Lietuvoje tuo metu Sąjūdis prasidėjo... Kas galėjo mane nulaikyti Suomijoje?

Su antruoju vyru aktoriumi Vladu Bagdonu kartu ilgokai gyvenome dar iki santuokos. Mūsų sūnui Juozapui jau buvo kokie penkeri, kai susituokėme. O paskui viskas ėjo blogyn, kol pasibaigė. Jeigu ateina diena, kai namo nebenori pareiti, kam tada vaidinti šeimą?..

Su dabartiniu širdies draugu bendraamžiu britu Michaelu George’u susipažinote pažinčių svetainėje internete. Daug kas gėdijasi atvirauti apie tokį pažinčių būdą.

Jeigu kitą moterį mano žingsniai ar veiksmai padrąsins ir suteiks vilties, kodėl turėčiau slėpti ar gėdytis? Kai mirė mano dvynė sesuo Aušra, norėjau daryti viską, ką darė ji: į mišką važinėjau grybauti, interneto pažinčių svetainėje užsiregistravau, nes ji buvo labai įsijautusi į šitą pažindinimosi būdą. Ir mano dukra prieš išvažiuodama dirbti į užsienį pareiškė: „Mama, tu man nesėdėsi viena ir „Pink Floyd“ nesiklausysi. Dabar pat šukuojiesi, dažaisi, aš tave nufotografuoju ir dedam į internetą.“ Tik nutarėme rinktis mokamą pažinčių portalą, kur lietuvių būtų mažiau...

Aš pažinčių ieškojau ne dėl vedybų, ne dėl naujos šeimos, o dėl galimybės turėti žmogų: kad kai man liūdna, būtų kam paskambinti, pas ką nuvažiuoti, kad pas mane atvažiuotų, kad drauge atostogas praleistume... Todėl pasirinkau šalis, į kurias iš Lietuvos nebrangūs skrydžiai, kur gyvena faini vyrai ir nefainos moterys. Galbūt princo ir reikėjo paieškoti ilgiau, bet aš susipažinau... per vieną dieną.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė

Kokius vyrus sudominote toje pažinčių svetainėje?

Iš pradžių buvo visiškas siaubas: rašė arba aštuoniolikmečiai gražuoliukai, kuriuos „domina“ vyresnio amžiaus moterys, arba senoliai – vieniši avių augintojai, anūkais aplipę varguoliai... Pažindinantis internete irgi nereikia laukti, kada tave pastebės: mes su drauge susėdome ir „perkratėme“ tūkstančius vyrukų nuotraukų – kuris bent vizualiai atrodo fainas, siunti „mirkt“ ir varai toliau. Kitą dieną žiūri, kas užkibo: iš ko irgi gavai „mirkt“, iš ko – netgi žinutę. Užkibo nemažai. Vienas iš jų – Michaelas.

Kokių pažinčių jis ieškojo?

Sakė, kad iki jo narystės toje pažinčių svetainėje pabaigos buvo likusi viena diena. Kokius tris mėnesius ten bandė laimę, bet moters nerado. Jis išsiskyręs, kadangi sūnus jau suaugęs, jautėsi vienišas ir ieškojo moters iš savo aplinkos, su kuria galėtų kartu gyventi. Kad būtų pas ką pareiti namo, nes jis – labai šeimyniškas, ištikimas... O čia jam mirktelėjo moteris iš Rytų Europos! Vyrauja nuomonė, kad jos visos nori tik pinigų, pilietybės, paso...

Kita vertus, ne iš tuščio tokia nuomonė: dauguma Rytų Europos moterų į tokias pažinčių svetaines iš tiesų deda itin provokuojančias, kartais net vulgarias nuotraukas, kuriose jos – apnuogintomis krūtinėmis, papūstomis lūpomis ir itin trumpais sijonais. O aš buvau prisistačiusi minimaliai: esu prodiuserė, vardas – Rūta, šalis – Lietuva. Daugiau nieko. Bet Michaelas jau pirmame laiške parašė: „Labas, Rūta Vanagaite.“ Dar, tiesa, buvau pamelavusi, kad man 55-eri, nors tada buvo jau 57-eri.

„Tau – penkiasdešimt septyneri“, – patikslino jis žinutėje. Kas čia per šnipas?! Pasirodo, „Google“ tereikėjo įrašyti „Lithuania producer Ruta“ ir jam išmetė visą informaciją apie mane. „Apšalau, kai supratau, kas tu tokia ir kad tau tikrai ne britiško paso reikia, – paskui man pasakojo. – Kai pamačiau tavo nuotrauką, pasakiau sau: su šita moterimi aš praleisiu likusį gyvenimą.“ Jis iškart įsikėlė mano nuotrauką į savo telefono ekraną. „Mes, velsiečiai, labai užsispyrę“, – įspėjo ir sakė nepaleisiąs manęs nė už ką. Pasipiršo jau po kelių pažinties mėnesių. Atsakiau: „Ačiū. Ne.“

Michaelui jūsų „mirktelėjimas“ buvo lemtingas. O jums?

Tik kai pradėjome susirašinėti, perskaičiau jo prisistatymą toje pažinčių svetainėje: „Aš esu alkoholikas. Visiškai prasirūkęs. Žudikas maniakas. Mergišius... Bet aš galiu išmokyti tave kvantinės fizikos.“ Vadinasi, žmogus turi dar ir neblogą humoro jausmą. Ir jis tikrai viską žino: su juo gali būti maža ir kvaila, gali pakelti akis į dangų ir paklausti, iš kur atsiranda vėjas, kodėl kilo Pirmasis pasaulinis karas arba kaip veikia paukščių sparnų mechanizmas. Ir Michaelas tuoj pat paaiškins.

Jis yra aviacijos inžinierius, viename aviacijos koncerne testuoja aerobusų variklius. Technikos žmogus, kas man labai patinka, nes mano tėvas toks buvo. O aš namie net lemputės įsukti nemoku. Kai Michaelas atvažiuoja, įsuka lemputes, prikala atsilupusias grindjuostes, patvarko man automobilį, kaime žolę nupjauna... Aš tik sėdžiu, aikčioju ir laukiu, kada jis pagamins man ką nors egzotiško pietums (juokiasi).

Kodėl toks nuostabus vyras buvo išsiskyręs?

Dėl žmonos neištikimybės. Aišku, skeletų spintoje turi kiekvienas ir daugiausia tų skeletų prikaupusių sutinki būtent internete: aferistai, problemų su vyriškais reikalais turintys nelaimėliai... Ne taip jau dažnai pasitaiko fainų žmonių, kurie atsitiktinai yra vieniši. Girdėjau sakant: „Internetas yra lobis, bet kartu ir kloaka.“ Jeigu kada vėl ieškočiau, itin atidžiai rinkčiausi. Bet jau neieškosiu...

Man pasisekė, kad susipažinome su Michaelu. Jis – išvaizdus vyras, toks netgi prancūziškai atrodantis, garbanotas... Jis nėra turtingas. „Turėdama tokią išvaizdą galėjai susirasti turtingesnį“, – sako man Michaelas. Aha, nežino jis, kad aš esu višta su strimelės galva, kaip kartą mane pavadino interneto komentatorius (juokiasi)... Kartu mes jau pusantrų metų. Viskas tik geriau ir geriau. Stengiuosi pas jį nuskristi kas dvi tris savaites, pabūnu penkias ar daugiau dienų. Skrydis pirmyn ir atgal tekainuoja penkiasdešimt eurų, dvi valandos – ir tu jau ten. Tada sėdi į autobusą Londone ir porą valandų važiuoji link jūros. Jau iš toli imu jausti, kaip ji artėja. Neretai jis atskrenda į Lietuvą. Ir kuo ilgiau kartu būname, tuo sunkiau išsiskirti.

Kodėl nenorite kraustytis į Angliją? Arba jis – čia?

O ką aš ten veikčiau? Arba ką jis čia? Nemokėdamas lietuvių kalbos sėdės namuose, man valgyti virs? Negerbsiu vyro, kuris nieko nedaro. Moteriai reikia vyro, kurio pasaulis būtų įdomus: Michaelas – jachtos kapitonas, savo jachtos neturi, bet draugai kartais paskolina, ir mes plaukiame į jūrą, jis mane visko moko. O čia atvažiavęs Michaelas nemokėtų gyventi, klausinėtų, kas ką reiškia... Mane tai, ko gero, greitai užknistų.

Jeigu naują knygą imčiausi rašyti, kokius tris mėnesius ten galėčiau išbūti. Bet manyje veikia toks galingas variklis, kad aš jo nesugebu sustabdyti. Man kiekviena diena turi „įvykti“, kad vakare dėdama į lentyną jausčiau, jog ji buvo įdomi, prasminga.

Keista, kad knygą parašėte jau turėdama artimą žmogų ir tapusi laiminga.

Kai tau bloga, nepajėgtum savęs dar labiau plėšyti ir po save kapstytis. Tik kai tau jau gera, saugu, tada gali pažvelgti į savo būsenas iš šalies ir pasidalyti tuo, kaip buvo. Tada gali parašyti apie išplėštą, išsikovotą laimę. Apie įveiktą nelaimingumą.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Rūta Vanagaitė

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt